Šeimininkas

Vieną dieną Zagorskis vairuodamas seną Rover‘į nežinia kur kažkokiame užmiesčio rajone pliekėsi į prie namo stovinčio automobilio galą. Netyčia. Jis buvo blaivus ir atsargus, tuo metu įvyko netikėtumas – iš dangaus ėmė kristi kumščio dydžio ledo gabalai ir Zagorskis, būdamas labai atsargus, nusprendė pastatyti automobilį po stogeliu kol išsivadės stichija. Jo priekinis stiklas, besukant į artimiausio parkingą, suskilo ir akimirką netekęs budrumo Zagorskis trenkėsi į artimiausio automobilio užpakalį.
Pasigirdo sirena. Atbėgo, iš pažiūros, gana ramus, tačiau viduje nestygstantis vietoje, automobilio šeimininkas ir pareikalavo eiti kartu su juo. Zagorskis nesipriešino ir sekė iš paskos. Pakeliui jis papasakojo kaip viskas įvyko. Šeimininkas tyliai klausėsi, bet nieko nesakė.
Jį atvedė į vieno kambario butą. Prie stalo sėdėjo moteris, ji pažiūrėjo į Zagorskį meldžiamomis akimis ir jas nuleido į kavos puodelį, vėliau jų taip ir nebepakėlė. Šeimininkas pareikalavo, kad kaltininkas sėstųsi prie stalo, Zagorskiui atsisakius jis griebė jam už pečių ir pasodino ant kėdės. Šeimininkas vaikščiojo ratais aplink stalą ir nervingai daužė kamščiu į savąją plaštaką. Šis jo veiksmas labiau priminė savigraužą, ar kokį kitą sumišimo pavidalą nei pyktį Zagorskiui. Zagorskis paklausė ko šis norintis iš jo. Jis neatsakė, tačiau paklausus sustojo blaškytis ir atsisėdo priešais. Zagorskis dar kartą jo paklausė kodėl jis atsivedęs jį į namus ir vėl negavo atsakymo, tik spėjo pastebėti kaip šeimininkas akies krašteliu žvilgteri į moterį, sėdinčią šalia, apsigobusia chalatu, akis nudelbusią į kavos putą. Ant kaklo siūbavo papuošalas ir kartais prisiliesdavo prie puodelio krašto. Tai buvo metalinis kaltukas, ar įvijo kiauto moliuskas, Zagorskis nenuleido nuo jo akių ir įsivaizdavo kaip šaltas pakabuko metalas prisiliečia prie saunoje įkaitusios moters krūtinės.
-Ar aš išgirsiu atsakymą kodėl jūs čia mane laikote ir ko jūs iš manęs norit? – Šeimininkas nuleido akis, Zagorskis liko vienas su savo klausimais. – Jūs norite mane pamokyti? Aš įvažiavau į jūsų automobilį. Jus norite pamokyti, kaip kokį niekšelį? Bet ko jūs mane pamokysite? Ar, išvis, šitokia situacija reikalauja kažkokio pamokymo?
Šeimininkas pažiūrėjo į Zagorskį, pasikasė nosį, išraudo.
-Čia mes sprendžiam. – Netikėtai šaltai prabilo šeimininkas.
-Gerai. Tai nuspręskit ir pasakykit man. Ar jūs norite keršto? Pamokyti manęs neišeis, nes aš dėl to nekaltas, tačiau galite keršyti, tai nemalonu ir bjauru, tačiau logiškai suprantama. Ką jūs man norit padaryti?
Šeimininkas, išgirdęs žodį „kerštas“, pakėlė akis ir kurį laiką nuo Zagorskio nebenuleido įniršusio vaiko žvilgsnio. Zagorskis atsistojo, ir įsirėmė rankomis į stalą, dabar jam reikėjo su pašnekovu kalbėtis palenkus galvą.
-Jūs norit keršyti? – Tęsė jis, - Už ką? Kaip? Jūs turite piktą planą? Todėl jūs toks tylus ir, atrodo, stengiatės peržengti save? Kodėl jūs to norite? O, Dieve, jūs mane nužudysite?
Šeimininkas papurto galvą. Zagorskis žengia aplink stalą ir artinasi link šeimininko.
-Tai aš galiu išeiti?
-Ne.
-Galiu. Ar jūs užrakinote duris?
-Taip.
-Tuomet jums gresia bauda už neteisėtą individo įkalinimą. Sutinkate?
Šeimininkas atrodo išsigando, jis dar kartą patampė sau už nosies ir paraudo. Zagorskis priėjo prie pat jo, pritūpė ir čiupo jam už pečių.
-Koks jūsų vardas? Nebijokit aš niekam neskųsiu ir nesikreipsiu į teismą. Sakykit, koks jūsų vardas!
-Zigmas.
-Zigmai, - Zagorskis pradėjo jį pamažėl purtyti, lyg norėdamas sukelti kažkokį prabudimą, - Zigmai, ko tu nori iš manęs? Pasakyk, nagi.
Zagorskis pastebėjo šalia sėdėjusios moters krūtį. Iš šio kampo, kur sėdėjo Zigmas, labai aiškiai atsivėrė moters chalato kraštų susikirtimas. Ji vis dar buvo nudelbusi akis į puodelį, mažu, pakabuko dydžio šaukšteliu skambino ir atrodė labai graži. Zagorskis minutėlei liko pritrenktas. Jis panorėjo daugiau, norėjo išvysti jos liemenį, paliesti užpakalį, bučiuoti tą krūtį, išsilieti viduje bebučiuojant tą krūtį. Zagorskis pamiršo Zigmą, o jis jau kurį laiką žiūrėjo į Zagorskį meldžiančiomis akimis. Staiga Zagorskis pasijuto prarandąs intelektą, brandą, visas tas gyvenimo pamokas, kurias jam teko išgyventi, visą pragyventa laiką, pasijuto kvaileliu, mintimis lendančiu į šlapiąją, atgal į įsčias. To jam užteko, kad nutrauktų visą šią kvailionę. Jis visada dėkojo gyvenimui už galimybę negrįžti. Jis pasisuko į Zigmą.
-Jūs turėjote mamą. Ji visad viską padarydavo už jus. Jūs net negalvojote, kad tai pavojinga. Jūs nieko ir negalvojote, viskas buvo sugalvota, jums tekdavo tik pati mėsa, vyne virta kalakutiena. Niekad negaudėte kalakuto, niekad jo neprašėt, o kai ateidavo ta minutė prašyti kalakuto, jis jau garuodavo ant stalo. Jūs nieko nežinojote apie apsisprendimą, apsisprendimas tapo nauja vilione paauglystėje, už kurią likdavote nubaustas. Dar ir dabar tai primena uždraustąjį vaisių. Jūsų mama jus mylėjo, jūsų mama jus užaugino. Aš žinau ko jūs norite. Jūs iš manęs nieko nenorite, jūs norite, kad ji tylėtų.
Zagorskis pirštu parodė į moterį, ji pakėlė galvą, pažiūrėjo į Zagorskį ir išėjo iš kambario. Zigmas apsiverkė ir mestelėjo raktus Zagorskiui.