Kelionė su mola mola

– Tėvuk, žiūrėk, kiek daug žuvyčių! Kokios juokingos. Vizgina uodegėlėm ir baksnoja nosimis kaip mažulyčiai šuniukai. Gal pagaunam kelias ir nunešam Spirgai? – Tegu žindo. Išauginsim, turėsim lojančių žuvų arba nardančių šunų.
Tėvukas nuduodamas rimtą linkteli. Bet negali taip ilgai nuturėti ir jo veidą nušviečia šypsena. Kaip visada, kai žvelgia į savo mažąją Viką, į šitą nenustygstančią padaužą, nepavargstančią pramaniūgą, sugebančią pamatyti stebuklą mažiausiuose dalykuose.
– Tai saulažuvės. Galėtume kelias pagauti Spirgai, bet nemanau, kad ji sutiktų jas žindyti. Veikiau jau jomis užkąsti.
– Tai kaip, gaudysim? – Tėvukas mirkteli mergaitei.
– Gal ne, – pasiduoda ši. Būtų įdomu sužinoti, ką su žuvytėm darytų jų mažoji kalytė, bet kažkodėl dabar jai žuvyčių pagailsta. Vis dėlto pagauti bent vieną norėtųsi.
– Hm, – Tėvukas priklaupia greta mergaitės, kuri vėl išsitiesia ant lieptelio ant pilvo ir bando rankom pagauti kokią žuvytę. – Reikėtų sieto.
– Sieto?
Mergaitė pasikelia ant alkūnių ir trumpam susimąsto. Aiškiai kažką sugalvojusi mirkteli Tėvukui ir mikliu judesiu išnėrusi gumeles pasileidžia į kuodą susuktus plaukus.
– Pažvejokim.
Ji nunarina galvą ir ilgi kaštoniniai plaukai išsidriekia ant vandens kaip tinklas. Ar kaip tankių vandens žolių kuokštas. Vis dėlto labiausiai panašu į knygelės laumės plaukus iš pasakų iliustracijų.
Neilgai trukus viena žuvytė suspurda įsipainiojusi laumės tinkle.
– Pagavau! – mergaitė suklykia patenkinta. – Kokia mažytė.
Išpainiojusi iš plaukų tiesia ją Tėvukui.
– Tėvuk, o kodėl jas vadina saulažuvėm? Juk į saulę visai nepanašios. Saulė tokia didelė, o jos tokios mažytės.
– Tiesa, nepanašios. Tačiau visada plaukia į saulę. Kai tik saulutė išlenda iš už debesų, pasirodo ir jos. Tik saulė pasislepia, dingsta ir jos.
– O jei pasirodytų, kai išlenda mėnulis, ar vadintųsi mėnulžuvėm?
– Jei plauktų į mėnulį, turbūt vadintųsi. Tokia žuvis yra, mėnulžuvė. Nežinau, ar plaukia mėnulį, bet jį primena. Beveik apskrita, melsvos spalvos, su raudonais pelekais. Ir daug didesnė už saulažuvę. Keista, ar ne? Šiaip juk Saulė daug didesnė už Mėnulį, tai ir jos žuvis turėtų būti didesnė, o anaiptol.
– Ar ji irgi gyvena mūsų ežere?
– Ne, Vika, ji gyvena didelėse tolimose jūrose, kaip ir pridera tokiai dideliai žuviai. Plaukioja pati viena giliuose vandenyse ir tik retkarčiais pakyla į paviršių pasilabinti su mėnuliu arba pasveikinti saulę.
– Ar ji graži?
– Graži. Kaip mėnulio pilnatis giedrą naktį.
– Norėčiau ją pamatyt.
– Ir aš. Visada norėjau. Ir su ja paplaukioti. Tai turbūt didžiausia mano gyvenimo svajonė. Galbūt net norėčiau kada nors, kai tu užaugsi, o aš visai susensiu, su mėnulžuve išplaukti į savo paskutinę kelionę.
Mergaitė nevisai supranta, apie ką čia Tėtukas, bet jai tai kažkodėl nepatinka. Vaikiška nuojauta kužda kažką, apie ką kalbėti taip neįprasta, kai tu maža.
– Tėtuk, tu juk nemirsi, gerai? Juk negali manęs tokios mažos palikti.
– Ne, tokios mažos negaliu…