Lietuviška UAB

Nafig aš ėjau į tą lietuvišką UAB‘ą? Iš klestinčios norvegų bendrovės, kurios atstovybei sėkmingai vadovavau 12 metų, tiesiai į lietuvišką mėšlą.
Parsidaviau kaip kekšė, nors imk ir nusišauk. Pradžioj pasiūlė pusantro karto daugiau, bet kad man ir taip užteko. Tingėjau iš naujo art, kai toj norvegiškoj per tiek metų viskas sustyguota, rodos tik gyvenk ir žvenk. O ir amžius nebe tas.
Paprašiau 2, 5 karto daugiau, kad atsiknistų. Mane vis klibina galvų medžiotojai, tai aš žinau, kokios vadovų algos Lietuvoje. Tiek, kiek užsiprašiau, nemoka nei banko generaliniui.
Sutiko, juokdariai. Pamaniau, ai, dzin, pažadą daviau, pažadą atsiėmiau. Aš juk lankstus – vadovai ir turi būt lankstūs. Bet kaip koks durnius pasitariau su žmona. Tai akys tik sublizgo, seniai inkštė pilkų audinės kailinių. Turi tų kailių  turi visą spintą, audinės dvejus, bet suprantate, neturi pilkų!
Tai aš, galima sakyt, dėl tų kailinių kaip našlaitis į mišką išvarytas buvau.

Sėdžiu dabar ir laukiu valdybos posėdžio. Nervas tik ima, nes juk žinau, kaip viskas bus. Ir akurat.
Vyciokas atėjo visas susišiaušęs, valgo obuolį. Kai valdybos pirmininkas ateina nešinas obuolių dubeniu ir pasišiaušęs, gero nelauk.
Ilona sučiaupus lūpas, suka ant piršto savo nušiurusias garbanas. Ji visad taip daro, kai nervinas.
Abu nekenčia vienas kito, nors brolis ir sesuo. Bet gal todėl, kad netikri? Jų tėvukas kažkada buvo padūkęs, jau su trečia žmona gyvena, kiek ten pas jį tų vaikų? Daugiau nei penki, tai tikrai.
Čempionas. Visas kabinetas, kuris jam reikalingas lygiai kartą į ketvirtį, nes jau seniai pensijoj ir atvažiuoja tik į ketvirčio susitikimus, po kurių nusnaudžia savo prieštvaniniam trydos spalvos krėsle,  nudėliotas medaliais ir padėkos raštais. O tie padėkos raštai, kaip galvojate, iš kur? Taigi pats juos ir pasirašė! Visi iki vieno - iš jo paties UAB!
Metų futbolininkas, metų šachmatininkas, pirma vieta tai už tą, tai už aną ..... Žodžiu, senis nemirtingas.
O štai ir jis.
-Aha, nesitikėjot, kad aš dar gyvas?! – firminis senio bajeris, po kurio visi sutartinai bliauname, lyg kokie asilai. Atseit, juokinga.
Paskutinis įkėblina konsultantas Thomas – ilgom kojom,  pastoviai kliūdamas už baldų, slenksčių ar netgi už savo paties galūnių. Ilgšis susirango krėsle, užmeta koją ant kojos, atstato krūtinę ir reikšmingai apsižvalgo. Atseit, galime pradėti.
Senukas snaudžia, dukra suka garbaną ant piršto, sūnus valgo obuolį. Nu ir šeimynėlė, blet. Šioje kompanijoje Thomas normaliausias. Iš UK, jau dvidešimt metų Lietuvoje, perėjęs visus lietuviškus uab‘us, nusėdo pačiam šūdiniausiam. Pakišo 10 procentų akcijų, priėmė į valdybą – vargšelis prarijo jauką, kur jau dabar besidės. Lietuviškai šneka su žemaitišku akcentu, mat žmona žemaitė, o rašo ir už mane geriau. Nu nekenčiau lietuvių kalbos mokytojos, o ir ji manęs, tai ką dabar... Bet tam yra spelingas juk. Ir, žinoma, žmona.

Kelis kartus kostelėjau - jie nori, kad pradėčiau aš. Ginčiausi, atseit. Kad daugiau nieko kito ir neveikiu, čia atėjęs, tik ginuosi nuo tų mano krauju mintančių bimbalų.
-Susirinkimą skelbiu pradėtą, - tie idiotai reikalauja, kad viskas būtų pagal protokolą. Galima pagalvot, kad jeigu nepasakyčiau, kad skelbiu susirinkimą, o iškart eičiau prie reikalo, jis būtų nurašytas kaip neįvykęs.
Visi nemiegantys sutartinai linktelėjo galvomis. Jie, mat, sutinka.

-Iš finansinės ataskaitos darome išvadą, kad...
-Kas čia?! – suspiegia man į ausį Ilona.
Na, kadangi skaidres baigiau jau paryčiais, žmona nebespėjo peržiūrėt klaidų, bet ar tas faktas vertas šitokių dramų?
- Ataskaita, - apsimetu, kad esu ramus, bet labiausiai noriu tvot projektorium per tą naglą makaulę ar bent per pirštus, desperatiškai tebesukančius plaukų sruogas, nes dar kiek, ir išprotėsiu.
-Man reikalinga buhalterė! Eik, pakviesk Stasę! Mikliai!

Einu, kviečiu. Juk be manęs nėra kam.
Stasė trypčioja tarpdury tiek, kad galiausiai tenka ją stumtelt. Klupdama įlekia į kabinetą. Man jos gaila, bet negi dabar pusvalandį lauksim, kol susikaups. Ir taip jau mirtinai įgriso viskas.

-Debiiiile! Idiote!!! Ką tu čia pateikei jam? Juk kalbėjom, ar nekalbėjom?
Stasė krūpčioja nuo kiekvieno dirbtinai kapojamo skiemens. Krūpčioju ir aš – labai jau ji spiegia, nepratęs aš taip...
Kol Ilona žviegia ant Stasės, bandau susikoncentruot tolimesnei eigai, bet negaliu. Vytautas kerta jau penktą ar šeštą obuolį iš eilės, konsultantas, atsisėdęs į kalakuto pozą, krapšto panages, senukas-supermenas nustebęs dairosi – šaižus dukros balsas pažadintų ir lavoną.

Apsiverkusi Stasė, kuriai nepilni metai beliko iki pensijos, skuodžia pro duris, Ilona pakelia pirštą, kad tęsčiau.
-Tai ką tu nori mums pasakyt? – klausia visa įraudusi, timpčiodama sruogą taip, kad, rodos, ketina nusiplėšt sau skalpą.
-Nieko, - atsakau paprastai. Staiga pasijutai atsipalaidavęs. Užsimaniau nusnaust, juk visą naktį ruošiausi susitikimui, tad net nesislėpdamas nusižiovavau.
-Kaip tai nieko? – Vycka liovėsi kramtyt obuolį ir sustingo. Senukas, rodos, vėl nugrimzdo į letargą.
Čia konsultantas perkėlė koją ant kojos ir nutarė įsiterpt:
-Tai ko tu nori?
-Noriu namo, - pasakiau natūraliai, nes tai buvo tiesa. Valdyba suūžė ir vėl pažadino senuką.
-Kas vyksta? – garsiai sučepsėjęs, paklausė.
-Paulius nori namo, - kaip niekad sutartinai atsakė jam valdyba.
-Tai... kas dabar bus? – sumirksėjo senukas.
-Grįšiu namo. Nupirksiu Linutei pilkos audinės kailinius...
-Kodėl pilkos? – pasmalsavo Ilona, kaip visad ne į temą.
-Nes jie brangiausi, profesore – su neslepiama panieka atrėžė jai netikras brolis. Vytautas ką tik pakeitė žmoną ir kone kasdien susidurdavo su vis naujais moteriškais kaprizais. Ilona gyveno su menininku ir tebenešiojo avikailį.
-Aaaa, - supratingai palinksėjo sesuo. Man rodos, Ilona pirmą kartą per tuos pusantrų metų nuoširdžiai mane suprato. 
-Nu ir....? – konsultantas atrodė labiausiai sutrikęs.
-Nu ir viskas, - atsakiau.
-Kaip, visai viskas? – perklausė senukas. Seniai įtariau, kad jie visai nukvakę, nu bet kad šitiek...
-Visai. Baigta. Kvit. Finito la comedia.
-Tai ko tu čia ėjai? Maniau, tau reikia iššūkių. O juk neblogai tvarkeisi, tik tau reikėjo...
-Man tai nieko nereikėjo. Linutei reikėjo kailinių, bet kad jau sutaupiau penkeriems. Ir taip jau užsibuvau. Atleiskit, - atsiprašiau kuo nuoširdžiausiai.
-Nieko, būna, - senukas pritariamai palinksėjo galva.

„Gal jie nėra tokie beviltiški? “, - pamaniau. Pasidarė kažkaip nepatogu. Gal dar likt? Bent jau susirinkimą pravest, o gal dar mėnesiui kitam, kol susirasiu naują darbą...

-Eik tu nachui, urode! – sustūgo Vycka.
Man iškart pasidarė ramiau. Kaip įmanoma draugiškiau nusišysojau, kažkodėl dar ir nusilenkiau ir išėjau. Kailinių.
Net nežinau, ar dar gyva Nijolė ir jei taip, kur ji slepia tuos savo kailinius. Senokai jau nieko savo brangiausiajai nepirkau. Nebuvo laiko...
Bet gal Linutė žinos? Ji viską žino, ta mano žmona. Ir ką aš be jos daryčiau?