mes naktimis tampame drąsesniais, galbūt net įžūlesniais. tamsa paslepia mūsų nuraudusius iš gėdos veidus, ašarotas akis, nervingai grąžomas rankas, išdarko bruožus ir verčia abejoti išsikreipusiais objektų kontūrais. skęsdami juodoje spalvoje, kartu su sudarkytomis daiktų formomis, mes įgauname nepaaiškinamo pasitikėjimo savimi. nematant kito žmogaus veido pasijuntame drąsiau, nes suvokiame, kad lygiai taip pat tamsoje sunku įžiūrėti ir mūsų fizionomijas. ženklai, gestai, mimikos - netenka vertės, tiesiog bandom įsiklausyti į kito žmogaus balsą, vildamiesi, jog iš to padarysime teisingas išvadas.
naktys buvo sugalvotos tam, kad pasakytumėme dalykus, apie kuriuos nedrįsime net pagalvoti rytojaus rytą.