Kreipimasis

Aukštasis mene,   
šalia pabūti, šone,
ne per toli, tik  adatėlė, šiene,
šioj tavo kaugėj, iškratyt kišenę         
už bilietą ir pas tave, pižone,
į būsenų vėlyvą vakarienę
atvykti, tikrumoj tie
dalykai aiškiai numatyti,
tad būti neapibrėžtam formate,
kampe be galo atidžiai rymoti,
aplenkti tarpinę trimatę
orbitų terpę, likt ribų limite,     
ir būtent viską laikrodiškai tiksliai
suvokti, o ne vien suprasti
lyg blykstelint rūke žaltvykslei,
neįtikėtinas vidini maste
detalių, jos tarpusavyje sieja
tvarkas, tačiau taisyklių nesimato,
taisyklės perauga į odisėją,
o ši neturi vienijančio mato,
bet juk svarbiausia tai, kad jo jau
seniai nereikia ir beveik ties                               
viršūne pripažinti –  juk bijojau,
kad aukštis ims per greitai baigtis.