Šopenas ir Mocartas

Kai ateina ruduo
Ir medžių lapai verkia
Išsiilgę šviesos
O vakarai vis ilgyn gilyn ir tamsyn
melancholijos nuodai pradeda veikti

ir skamba už lango šopeno noktiurnas cis-moll
ilgesingai svajingai nostalgiškai
įkaista kūnas ir negali užmigt

kažkas tave sužeidė strėle
begalinių troškimų
kurie be jokio išrišimo
šoka valpurgiškoje naktyje
lietuje tos mintys

šoka žemyn
veržiasi į gelmę
begalinės aistros
kol paskęsti jose
ir amžiams tu neberandi ramybės

mocartas...
ir netikėtai...
minorą pertraukia mažoras
ir tu staiga supranti
kad erdvė - jei ji ne žaisminga, bet pernelyg svajinga ne visada yra
tas kelias
kuris tave pasotintų

kad melancholija tave pribaigs galutinai
kad tuoj pavasaris ateis
ir sodai sužydės bei linksmos godos
tavo sieloje
tai kelias į padanges, į žvaigždžių kosmines galaktikas
net ir g-moll simfonija skamba džiugiai, grakščiai bei elegantiškai

Mocartas kaip priešnuodis Šopenui
Dangaus mėlynė ir paukštelių čiulbėjimas
Tai ne lietus, ne lapai nukraujavę geltonai-rudai-raudonai

  Viena demoniška, antra angeliška
  Bet savitai gražu ir IN ir JANG