Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10357)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo.
Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu  netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti.
- Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino.
- Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame.
Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas buvome mistiški ir paslaptingi padarai - slėpėmės nuo realaus pasaulio su savo sužalotomis sielomis.
Tyliai įsmukau į apleistą sandėlio patalpą ir atsargiai statydama kojas, kad netyčia neužlipčiau ant kokios nors stiklo šukės, stengdamasi priprasti prie tamsos, judėjau kambario su raudonu foteliu link, kur vyliausi išvysti pradingusį vaikiną.
Sėdėjo jis ten vienas, patamsyje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės.
- Tavęs jau pasigedo realusis pasaulis, - tariau, artėdama prie jo.
Vaikinas ištiesė rankas, šiuo gestu parodydamas, jog jo siautėjančią sielą nuraminti galėtų tik lengvas mano apkabinimas.
Netarusi nei žodžio, supratusi jį vos iš pakeltų rankų, norinčių mane paskandinti glėbyje, aš tarsi didelis katinas susirangiau ant jo kelių, ilgomis liaunomis rankomis apsikabindama jo kaklą.
- Kas nutiko? - paklausiau tyliai. Nevalia buvo sklaidyti ramios apleistos patalpos atmosferos.
- Tiesiog reikėjo trumpam sustoti laike.
Kaip tokia pati sulūžusi siela, žinojau, ką reiškia sustingti laike. Trumpam iškristi iš gyvenimo, kad galėtum susidėlioti dalykus, kurie neduoda šventos ramybės - štai ką reiškia sustoti laike.
Padėjusi galvą ant jo ramiai besikilnojančios krūtinės klausiausi tylaus alsavimo. Daugiau nieko neklausinėjau. jam nereikėjo mano patarimų ar žodinio palaikymo. Vaikinui tiesiog reikėjo mano tylaus buvimo šalia, ramios, švelnios egzsistencijos netoliese, įrodančios, jog dėl kažko gyvenime reikia stengtis. Mes tarsi papildėme vienas kitą, traukdavome iš duobių, į kurias įkrisdavome. Abu buvome palūžę, todėl puikiai supratome, ką reikia daryti, kai kažkuris trumpam ar ilgam pasimesdavo realybėje. Tai nebuvo tie šabloniški, banalūs santykiai tarp vaikino ir merginos, kai dažnai buvo įsipareigojama tik kūniškai. Mus siejo kažkoks fenomenalus sergančių, tačiau jau pradėjusių gyti, sielų ryšys: saugojome, rūpinomės vienas kitu, neleidome taip greitai palūžti, savo buvimu šalia guosdavome vienas kitą ir tiesiog dalinomės sielos skausmu, kuris būdavo tarsi nepakeliama psichologinė kančia.
Abu buvome labai jautrios sielos žmonės, tačiau mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą ir išmokome siekti stabilios moralinės ir dvasinės būsenos. Aš buvau jo gelbėtoja ir guodėja, o jis - mano.
Ilgai mes taip jaukiai sėdėjome savo slėptuvėje, tačiau kiekvienas jo kvėptelėjimas, kurį jaučiau ir girdėjau, man maloniai priminė, jog mes abu esame gyvi žmonės.
Tačiau vieną kartą, jam eilinį kartą pasislėpus, vos įžengus į mūsų ramybės kampelį, mane pasitiko garsai.
Vos įkėlusi koją į patalpą, pamačiau vaizdą, kuris privertė po ilgo laiko nuoširdžiai šyptelėti. Vaikinas sėdėjo ant to paties vienišo fotelio, o ant kelių buvo pasidėjęs gitarą. Jo ilgi laibi pirštai lakstė stygomis. Stovėjau tarpduryje ir stebėjau besišypsodama vaikiną.
Jis pasveiko. Jo siela sugijo.
2017-10-29 20:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-30 21:19
Svoloč
Sunku kažką pakomentuoti. Geriausia, ką galėčiau patarti, tai perrašyti jį ištisai. Visą. Geriausia būtų pakeisti veikėjus. Vietą. Laiką. Sugalvoti įvykius, bent vieną, kad ir labai mažą, tarkim, kažkas į stiklą įsipjauna pirštą, ir kaip jam baisiai bėga kraujas, kaip jis beveik miršta nuo užkrėtimo ir panašiai. Na, dar galima įterpti mokyklą arba vaikų darželį. Kosmonautą. O geriausia yra nieko nerašyti, labai gera būsena.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-30 19:40
Nuar
Pasaulis nėra atžagarus ir įžūlus. Žmonės tokiais yra. Tekste norėta išgauti grožio ir ramybės nuojautą, bet tai nepavyko. Saldumas taip. Sacharino nors vežimu vežk. Norint pavaizduoti grožį ir ramybę vienu metu reikia kažko mažo, bet ne globalaus, sakykime rasos lašo ant kačiuko uodegos galo ir jį išgąsdinusios varlės šuolio. Iš mažų dalykų daromi dideli, nes tai gražu. Iš psichologinio minčių muštro išeina tik pagiriamasis žodis kvailumui. Jei norite lengvai apie rimtus dalykus, prieš pasirenkant tokią temą perskaitykite Erazmo Roterdamiečio analogiško pavadinimo kūrinį. Jei pavyks, surasite, kur slypi lengvumas ir grožis sudėtingame.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą