Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo.
Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti.
- Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino.
- Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame.
Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas buvome mistiški ir paslaptingi padarai - slėpėmės nuo realaus pasaulio su savo sužalotomis sielomis.
Tyliai įsmukau į apleistą sandėlio patalpą ir atsargiai statydama kojas, kad netyčia neužlipčiau ant kokios nors stiklo šukės, stengdamasi priprasti prie tamsos, judėjau kambario su raudonu foteliu link, kur vyliausi išvysti pradingusį vaikiną.
Sėdėjo jis ten vienas, patamsyje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės.
- Tavęs jau pasigedo realusis pasaulis, - tariau, artėdama prie jo.
Vaikinas ištiesė rankas, šiuo gestu parodydamas, jog jo siautėjančią sielą nuraminti galėtų tik lengvas mano apkabinimas.
Netarusi nei žodžio, supratusi jį vos iš pakeltų rankų, norinčių mane paskandinti glėbyje, aš tarsi didelis katinas susirangiau ant jo kelių, ilgomis liaunomis rankomis apsikabindama jo kaklą.
- Kas nutiko? - paklausiau tyliai. Nevalia buvo sklaidyti ramios apleistos patalpos atmosferos.
- Tiesiog reikėjo trumpam sustoti laike.
Kaip tokia pati sulūžusi siela, žinojau, ką reiškia sustingti laike. Trumpam iškristi iš gyvenimo, kad galėtum susidėlioti dalykus, kurie neduoda šventos ramybės - štai ką reiškia sustoti laike.
Padėjusi galvą ant jo ramiai besikilnojančios krūtinės klausiausi tylaus alsavimo. Daugiau nieko neklausinėjau. jam nereikėjo mano patarimų ar žodinio palaikymo. Vaikinui tiesiog reikėjo mano tylaus buvimo šalia, ramios, švelnios egzsistencijos netoliese, įrodančios, jog dėl kažko gyvenime reikia stengtis. Mes tarsi papildėme vienas kitą, traukdavome iš duobių, į kurias įkrisdavome. Abu buvome palūžę, todėl puikiai supratome, ką reikia daryti, kai kažkuris trumpam ar ilgam pasimesdavo realybėje. Tai nebuvo tie šabloniški, banalūs santykiai tarp vaikino ir merginos, kai dažnai buvo įsipareigojama tik kūniškai. Mus siejo kažkoks fenomenalus sergančių, tačiau jau pradėjusių gyti, sielų ryšys: saugojome, rūpinomės vienas kitu, neleidome taip greitai palūžti, savo buvimu šalia guosdavome vienas kitą ir tiesiog dalinomės sielos skausmu, kuris būdavo tarsi nepakeliama psichologinė kančia.
Abu buvome labai jautrios sielos žmonės, tačiau mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą ir išmokome siekti stabilios moralinės ir dvasinės būsenos. Aš buvau jo gelbėtoja ir guodėja, o jis - mano.
Ilgai mes taip jaukiai sėdėjome savo slėptuvėje, tačiau kiekvienas jo kvėptelėjimas, kurį jaučiau ir girdėjau, man maloniai priminė, jog mes abu esame gyvi žmonės.
Tačiau vieną kartą, jam eilinį kartą pasislėpus, vos įžengus į mūsų ramybės kampelį, mane pasitiko garsai.
Vos įkėlusi koją į patalpą, pamačiau vaizdą, kuris privertė po ilgo laiko nuoširdžiai šyptelėti. Vaikinas sėdėjo ant to paties vienišo fotelio, o ant kelių buvo pasidėjęs gitarą. Jo ilgi laibi pirštai lakstė stygomis. Stovėjau tarpduryje ir stebėjau besišypsodama vaikiną.
Jis pasveiko. Jo siela sugijo.