Tvanas

Vėjas pamėlusiom lūpomis žvakelę užpūtęs
o šitaip norėjos kad dar bent akimirką šviestų
spalvotos girliandos geltonos Kalėdų lemputės
kaip akys seniai mus palikusių nemigos miestų

kad juos ir pačius kaip vaikus mes iš baimės palikę
ir vėl pažadėję greit grįžti bet taip ir negrįžom
iš ten kur Orfėjas ketino parvest Euridikę
iš vėjų iš smuklių iš vienų milanų paryžių

venecijų lyjant ir čia gatvės pavirstančios upėm
į tamsą nusiiria skėtis tarytum gondola
vandens šitiek daug kad ir skęstančiam jau neberūpi
kad kraują Mesijo šį vakar vėl gersiu į skolą

lietus lapkritinis sujungiantis dangų ir žemę
todėl susieisim jei lemta po lapkričio tiltais
vandens pilni plaučiai iš lėto ir širdį jau semia
atrodo atvertum sau langą ir žvilgsnį išpiltum

bet vos tik sustoji  – jauti kaip pagauna ir neša
tolyn vis tolyn toks žvarbus melsvas lapkričio srautas
pakelkit geriau už mane po liepsnojantį lašą
man laikas su rudeniu savo upe iškeliauti

garuoti į debesis vėl iš dangaus parašyti
kad man dar nelemta aruoduos šį rudenį pūti
seku tavo žodį lyg riedantį perlą mažytį
iš šypsančių lūpų tavų į manųjų kamputį