spa(lis)

eilėraščio pirma eilutė gali būti
kaip džino lempa
išpildanti tris norus
iš begalės kelių pasirinkimo ji nukreipia
į nuostabą, žaidžia netikėtais epitetais,
vaišina saldžiomis metaforomis, pažadina vaizduotę;
arba į nuobodulio pelkę, kur iš lėto grimzti
žemyn tarp klišių, patekti ten taip lengva, nes kiek
pasaulyje jau visko prirašyta
bet jeigu pasiseks, atsidursi nuostabiausioje vietoje,
saulėtoje įkvėpimo, svajonių ir džiaugsmo pievoje
eilėraščio pirma eilutė, kaip matote, būna daug žadanti
kaip geiša svetingai kviečianti užeiti į vidų
malonių namų
o kaip yra su antra eilute?
tai jau atskiro eilėraščio klausimas


----


rašymas ir prašymas
yra kažkuo panašūs
kai rašau, kartu
skaitytojo prašau atkreipti
dėmesį, skirti laiko pagalvoti;
kai kažkieno ko nors prašau
į laiko mikroschemas įspaudžiamas
pėdsakas, kad man reikėjo šio ar to
istorijos labirintuose lieka žymės
kada vaikui trūko aiškumo, paramos
ar krypties


-----


žali patalai
dosniai bučiuoti saulės
ploja katučių




žybsi žibinto
silpnutis spindulys virš
rašomo teksto




kompasas kviečia
ištirti horizontus
kelių mokykla