Paskutinis obuolys

Nėra kada ilsėtis, stoju ir einu
per netobulą pasaulį, per apleistą sodą
kur noksta vaisiai, bet nėra renkančių

Čia nieko neliko
sodininkas, kuris nešė tą naštą pasitraukė:
neverta dėl kiekvieno obuolio lankstytis
Paliktos obelys tiesia rankas į dangų
vienatvės voratinkliais gaubiasi
o nuo jų krentantys vaisiai dūžta
lyg sužeistos širdys

Nėra kada ilsėtis, stoju ir einu
čia nieko nėra
nei laimėtojų, nei pralaimėtojų
nors tiesą sakant mūšio nebuvo
tik aklas apuokas sparnu kliudė
užmaršties skraistę
ir atidengė senas žaizdas

Nėra kada ilsėtis, stoju ir einu
aplink kojas apsivijęs vijoklis
dar bando stabdyti, kai tolstant pasiveja aidas:
krenta paskutinis obuolys
lyg paukštį negyvas
lyg dūžtantis žodis nepasakytas