...mišėlio užrašai b)

Sutuoktinis klausia – ką sapnavai? Ką aš galiu atsakyti, labai daug sapnuoju, ir dabar sapnavau labai ryškiai, su smulkiausiomis detalėmis, pavyzdžiui, kad garso rankenėlė nulūžusi, likęs tik toks mažas pagrindas su varžtelio galvute, kurią ir pasuku, kad sumažinti garsą mažo televizoriuko, stovinčio ant mano stalo ir rodančio kažkokį filmą, greičiausiai muzikinį, nes ekrane žmonės sugulę ant stogų galvomis prie stogų atbrailų stebi apačioje kažkokį vyksmą, aš neįžiūriu kas tai, bet staiga suprantu, kad tai Laisvės alėja, aikštė kaip tik prie mano namų, o filmas tai amerikietiškas, reiškiasi amerikonai atvažiavo nufilmuoti mano vaikystės žaidimų ir visokių nuotykių bei svarbių jaunystės įvykių vietos ir tai yra taip neįtikėtina, kad aš šaukiu sutuoktiniui – žiūrėk, žiūrėk, tai mano namas, bet sutuoktinis, aišku negirdi, todėl aš ir prisuku garso jau ne rankenėlę, o tik mažą pagrindą su varžtelio galvute, dėl to kažkokie vyrai sėdintys prie gretimo staliuko į mane keistai pažiūri, iki šiol aš jų nemačiau, nes buvai užsitraukęs iš to šono užuolaidą, kaip ir buvau atsitvėręs ja nuo išorinio pasaulio, liko tik mažas televizoriukas, matomas visiems, ir tie visi godžiai į jį spokso, o tie žmonės ant stogo, jie juda tiksliau ploja delnais į taktą, nes gulint ant stogo kitaip judėti ir neįmanoma, ir tai aš čia įžvelgiu didžiulį pavojų, juk stogai statūs, kaip jie nunuslysta žemyn, man baisu, bet kita vertus, suprantu, kad tai tik amerikietiški triukai, niekas nenusivers, niekas nežus, filmas turi gerai baigtis, nes tai vesternas, greičiausiai, nes kažkur pasąmonėj man dar sušmėžuoja indėnai, kaip jie atsibeldė iki Laisvės alėjos, bet juk tai Amerika, tai kinas, jie visagaliai, be to, kaip sakiau filmas muzikinis, skamba gera muzika, tik visai jos neprisimenu, man amžinai buvo riesta su muzikine atmintimi, tai kaip gali būti bloga baigtis, aišku, kad baigsis gerai, visi muzikiniai filmai, o dar vesternai baigiasi gerai, bet man vis tiek šiek tiek baugu dėl tų žmonių ant stogo, o aš juos matau iš viršaus, jie po manimi, reiškiasi, aš dar kažkur aukščiau, aukščiau už tuos žmones, bet kur, negaliu suprasti, juk ne danguj, ne, aš žemiau, gal ant kito stogo, o gal, net baisu, o gal aš skrendu, arba sustoju skridęs ir stebiu, tiesiog stebiu viską iš viršaus, nelyginant koks antžmogis arba dievas, aš dievas – tai nepakartojama, ir kodėl anksčiau aš viso to nežinojau, bet galiausiai suprantu, kad gi jie televizoriuje, tie žmonės, ir juos iš viršaus matau ne savo, o operatoriaus dėka, ačiū Dievui, aš ne Dievas, kažkokia našta nuslinko nuo pečių, o dar bandelė, kurią turiu nunešti kažkokiam draugui arba naujam pažįstamui, greičiausiai jis dar nėra draugas, gal tik bus ateityje, aš viliuosi, ir bandelė yra ne viena, o dvi, man tereikia išsirinkti, kurią atiduoti, o kurią pasilikti sau, viena tokia didesnė, minkšta, suvyniota kaip sraigė ir, žinoma, žinau bus skanesnė, kita tokia paprasta kaip būdavo anksčiau už tris kapeikas, dabar kapeikų jau nebėra, tik centai, o bandelės liko tokios pačios, tik nežinau, kokia jų dabar centinė vertė, nes dabar jų nebeperku, ir tai jau visai kita istorija, nenoriu plėtotis, tiesiog man reikia išsirinkti bandelę, kurią atiduosiu ir tai yra labai sunku, taip sunku, kad jaučiu ta minkštoji susiplojo mano rankoje, matyt, per daug suspaudžiau ir tokios dabar jau nebeatiduosi, tad belieka ją suvalgyti, tą ir darau palengva, o tas naujas pažįstamas, jis kažkodėl ne čia, o kažkur lauke, gal jis visai ne alkanas, staiga pagalvoju, nes pasitraukti nuo stalo ir televizoriaus visai nenoriu, o dar reikės nuvažiuoti į sodą, todėl nubundu, ir ką paaiškinsi sutuoktiniui ką sapnavau? ogi nieko visai nieko, aš niekada nesapnuoju.