žaizdami naktį

žaizdami naktį
lyjame,
kaip bet kuris
laikrodžio
mechanizmas,
kai nemiegame
mažiausias sapnas
tampa uodo
įkaitu.

tada ji raminančiai
glosto galvą
ir niūniuoja
apie rytdieną,
o aš vis negaliu
perprasti šiandienos.
negaliu peršokti
nei sekundės
į ateitį.
krūpčioju nuo kiekvieno
jos piršto bildesio
man į odą,
kaip į stogą skardinį
konkorėžiai.

užspaudi delnais
iš manęs sklindantį
garsą, gargimą it geismo
metu susirakinusius
šunyčius
tu mane perpratai