Mėmelio gniaužtuose [3]

Minkštas audinys turi keistą savybę: tuo pačiu metu ir pridengti, ir išryškinti formas. O jeigu dar ir įmirkęs… Mano pirštai lėtai slydo alyvuotu audeklu, čiuopdami įdubimus, išlinkimus ir kitus apvalumus, papildydami nuostabiai maloniomis smulkmenomis tą vaizdą, kurį jau pagavo akys.

- Bebarzdi...

- Mhm? - žvilgtelėjau į kitoje žėraujančio lauželio pusėje prisėdusią Asiją. Negi jau metas keisti sargybą? Lyg ir ankstoka.

Jaunoji kariūnė primygtinai žvelgė į prašmatnią dvivamzdę pištolę mano rankose.

- A, šitas, - kažkaip susinepatoginau, - Legatas prašė išvalyti…

Griežtai žiūrint, ne visai tiesa. Aš pats pasisiūliau. Baisiai magėjo apžiūrėt iš arčiau tuos puikius ginklus. Suderinta pora, vamzdžiai pagal naujausią madą vienas virš kito, o gaidukai iš abiejų šonų. Nešioti už diržo šiek tiek nepatogu, bet koks balansas! Nenustebčiau, jei…

- Bebarzdi!
- A? Ką?

Jaunoji kariūnė sėdėjo sukryžiavusi kojas, tiesia nugara, atloštais pečiais, pasidėjusi ant kelių šaudyklę. Be šarvų, tik užsimetusi atsagstytą gambezoną, po kuriuo vilkėjo paprastus dvinyčio audimo kanapinius marškinius. Smarkiai aptemptus tam tikrose vietose… Pamenat, ką sakiau apie minkštą audinį?

-  Kodėl kapinės? Kodėl... šitas? - lengvas rankos mostas į surūdijusį monstrą, kuris šianakt tarnavo mūsų išretėjusios ekspedicijos pastoge, patikslino antrą klausimą.
-  Šitas yra teutonų krovininis tiksis, beveik toks pats kaip matei Ragainėj, tik retesnės keturkojės veislės. Sprendžiant iš rūdžių kiekio, stovi jau kokius dvidešimt metų. Aplydytas paviršius...

Asija išraiškingu smakro judesiu nutraukė mano postringavimą. Bandymas nukreipti pokalbį žlugo taip pat užtikrintai, kaip ir paskutinė teutonų ekspedicija, tarp kurios liekanų apsistojome nakvynei.
Aštrus žalių akių žvilgsnis spaudė atsakyti į klausimą rimtai, neišsisukinėjant, bet aš delsiau. Žiūrėjau į priešais sėdinčią bendrakeleivę, ir mačiau jauną merginą, pirmame kovinyje žygyje praradusią visas seseris, su kuriomis kartu augo ir treniravosi. Merginą, nepaisant viso ko pasirįžusią tempti ant savų pečių misiją, kuriai visos dešimtinės legionierių su patyrusia seržante priešakyje buvo per maža. Mačiau pasimetusią, nesuprantančią, įtarinėjančią, bet pasiryžusią iki paskutinio kraujo lašo ginti jei ne visą grupę, tai bent jau jos vadą, saldžiai knarkiantį už dviejų žingsnių. Žiūrėjau ir jaučiau, kaip mane tarsi stora vilnonė antklodė užgula slopinantis liūdesys. Neliko jokio noro gražbyliauti ar išsisukinėti. Todėl pradėjau pasakoti nuo pat pradžių.

-  Ten kur susilieja marių, jūros ir upės vandenys, kažkada buvo miestas Mėmelis. Dar anksčiau buvo žvejų kaimas, aišku, bet vieta labai gera, patogi pirkliam, tai ir miestas netruko išaugt. Augo sau augo, kol nusprendė jame įsitaisyt vienas iš didžiųjų, - Asija krustelėjo. Dogma nepripažino kitų dievų, bet pakraščiuose net nuoširdžiausiai tikintys Viešpačiu žinojo geriau. – Didysis, kaip ir kiti iš Aukštosios tautos, atsitempė su savim visą svitą Mažosios tautos, dar kažkiek apylinkėse prisigaudė. Štai tada Mėmelis sužydėjo – per šimtmetį iškilo gražieji raudonų plytų bokštai, variniai varpinių stogai, grįstos gatvės, niekur nematyti fontanai, spalvotos vėtrungės...


Pasakojimas ėjosi sunkiai, nesklandžiai. Sustūmiau malkas lauželyje, blėstanti liepsna supleveno stipriau, apšviesdama nuo ašarų blizgančius Asijos skruostus. Šalimais kuo toliau, tuo garsiau knarkė Legatas, iš kito šono jam antrino Pėdsekys, o mane smaugė liūdesys. Atsikrenkščiau ir pabandžiau porinti toliau.

-  Miestas augo ir žydėjo, žmonių tauta garbino Aukštąjį, Mažoji tauta... Na, šalia Aukštųjų mes neturim nuomonės, tad nesvarbu, ką ten sau manėm. Buvo ir pakariavimų vienas kitas, bet ne daug, visai ne daug. Bent jau iki tol, kol kažkas Aukštajam į akį suvarė peilį... Po šiai dienai nežinau, kas pasistengė. Gal teutonas, gal trenktas didvyris, gal pavydus Viešpaties pasekėjas – kitų dievų apylinkėse jau nebuvo, - trumpam prikandau liežuvį, bet legionierė į mano paslydimą dėmesio neatkreipė. – Užmušt tai neužmušė, bet viskas pasikeitė...

Pliurpiau apie sužeisto dievo paranojos ir pykčio priepuolius, miestą apgaubusį rūką, nerimstančias audras jūroje, panišką žmonių bėgimą iš miesto ir kitas nelaimes. Liežuvis kliuvo, mintys sukosi ratais. Labai panašiai, kaip ir tuomet, prieš du šimtus metų... Tik tada siaubas tęsėsi keletą metų. Tol, kol atsitiko neįmanoma. Vis labiau einantis iš proto didysis padarė klaidą ir davė dviprasmišką nurodymą. Pats nurodymas tai nebuvo kažkas labai tokio. Neįtikėtina buvo tai, kad mes, Mažoji tauta, iš prigimties nepajėgūs pasipriešinti Aukštųjų valiai, sugebėjome ta dviprasmybe pasinaudoti. Paklaikęs dievas... Užmigo. Ilgam ilgam.

-      Kapinės, – kukčiojanti, apsiašarojusi legionierė nepasidavė ir vėl pasuko pokalbį ten, kur aš visai nenorėjau grįžti. Susierzinimas dėl tokio įkyrumo prasimušė pro dusinančią liūdesio sieną tarsi lempos spindulys, ištrūkęs pro langinių plyšį tamsią naktį. Nauja emocija užkabino įtarimą, jau kuris laikas bandžiusį pakliūti į mano sąmonės akiplotį. Paskui įtarimą atslinko mintis, jog niekad nesu matęs žliumbiančios legionierės. Šią palydėjo pastebėjimas, kad Legatas ne tiek knarkia, kiek kriokia, o Pėdsekys blaškosi, dejuoja, bet nepabunda...

Nusitraukiau kairį batą ir pašokęs sviedžiau į stovyklavietę apgaubusį rūką. Kažkas aiktelėjo, ar man tik pasigirdo? Nebuvo kada aiškintis. Nieko nelaukdamas palydėjau avalynės ataką pliūpsniu kaip galima užgaulesnių įžeidimų. Liūdesys – ir rūkas – sklaidėsi lyg nebuvę.

-  Slogutis, - iškvarkiau pasimetusiai Asijai, kuri bandė taikytis šaudykle į visas puses iš karto, - kelk triukšmą. Rėkauk, trepsėk, o dar geriau – keikis.

Asija nieko nelaukdama driokstelėjo šūvį į tamsą ir pagriebusi šalia laužo besivoliojusį katiliuką pradėjo kelti solidžią kakofoniją.

Pėdsekys pabudo pats, drebėdamas ir švokšdamas. O štai Legato reikalai buvo gerokai prastesni. Ekspedicijos viršininkas nereagavo nei į riksmus, nei judinimą, netgi kelis visai padorius antausius. Slogutis spėjo įvaryti Legatą į košmarų pilną letargą. Sugraibiau kišenėse reikiamas runas ir ėmiausi darbo.

Taip, žinau, kad būtų buvę visiškai paprasta tiesiog nieko nedaryti. Ekspedicija būtų pasibaigusi ten pat, kur žlugo paskutinis teutonų bandymas, ir joks šuo nekiauktelėtų. Tačiau nepaisant visų mano puikių ir žavingų asmeninių savybių, turiu tokį kaip ir trūkumą - negaliu nevykdyti pažadų. Tokia vat yda. Prakeiksmas galima sakyti. Dovanėlė iš vieno seno pažįstamo.

---

- Tavo mama!
- Prie ko mano močia?
- Prie visko...

Stabtelėjau kopos viršuje ir apsidairiau. Asijos tempiamas Legatas brido per smėlį dar tik ties puse įkalnės, galima kvėptelėti ir - galbūt - įkrėsti proto Pėdsekiui. Žinoma, aš pats kažkiek kaltas (nors ir labai nedaug). Nereikėjo pasiduoti ilgšio zyzimui ir perpasakoti Asijai išporintos Mėmelio istorijos variantą. Laumės vaikas dar nepabaigęs klausyti pradėjo kurti planus, kaip iš to pasipelnyti. Jau spėjau išklausyti mažiausiai keturias vienas už kitą kvailesnes idėjas, bet pelno pusės taip ir neišgirdau.

- Aš tau, stuobry sieksnio vaike, jau sakiau ir dar kartą pakartosiu - pažadinti Aukštąjį gali tik žmogus. Grynakaraujis. O tu kas toks? Puskraujis, ir tai su sąlyga, kad nei vienas iš tėvo giminės nenublūdijo, kuo aš vis labiau abejojiu.

Laumės vaikas stovėjo pasirėmęs ilgavamzdžiu ir taip pat žvelgė į vargstantį Legatą. Pėdsekys kvėpavo giliau ir sunkiau nei visuomet. Veidas patamsėjęs, praradęs dalį laumiško žavesio. Dvi dienos nesibaigiančių ūkanų, dulkiančio lietaus ir slogučio ataka paveikė net ir slibinišką ilgšio ištvermę.

- Grynakraujis sakai… Turiu mintį.
- Šyvos kumelės sapnas tavo mintis. Bažnyčiai kitų dievų egzistavimas, net ir užmigdytų amžiams, yra ne krislas, o visas rąstas akyje. Nei Legatas, nei Asija tau nepagelbės. Kaip tik priešingai - padarys viską, kad galutinai pribaigtų Aukštąjį.

Ir tuo pačiu ištrauktų uostą ir apylinkes iš pamišusio dievo sapno. Po to kai teutonai išvijo Dominijos laivus iš Karaliaučiaus bei Rygos, Mėmelio klausimas paaštrėjo kaip niekad. Ne be reikalo Žemaitijos etmonas du kartus ėjo ant Mėmelio su pulkais. Kuo tie ėjimai baigėsi, patys žinot.

- Nea, ne apie tai. Aš ką tik supratau, kodėl kaulų lauke - nu tam, kur užvakar mus pravedei, - buvo vien tik grynakraujų žmonių palaikai. Kaip tik panašiai tiek, kiek Mėmely gyveno, kai tavo Aukštasis kvanktelėjo.

Aš klestelėjau ant žemės, kaip pakirstas.

- Ei, Asija, Legate! Ar pasijudinsit, ar mums čia laužą susikurti!? - užstaugė Pėdsekys.

---

Kopgalį priėjom temstant. Kairėje šniokštavo jūra, dešinėje tyvuliavo sąsiauris. Lietų pakeitusios snaigės pleveno rūke. Ramybė, galima sakyti.

Legatas dvėsavo atsirėmęs į apgriuvusį mūrą, kuris kažkada buvo žvejo gryčios krosnis ar kažkas panašaus. Asija dairėsi iš padilbų į visas puses. Pėdsekys šmaižiojo aplinkui, rankiodamas sutręšusias lentas laužui. Viskas kaip ir gerai. Išskyrus tai, kad kitoje sąsiaurio pusėje sužibo švieselės - blankiai žalsvos vos matomos per sniego ir rūko užuolaidą. Po kelių akimirkų atsirado dar kelios, paskui dar ir dar, vis ryškesnės ir ryškesnės. Netrukus jų buvo šimtai, jei ne tūkstančiai. Vieną akimirką beveik atrodė, kad prakeikto miesto langai ir gatvių žibintai vėl sužibo. Labai labai trumpai.

- Pėdseky! - šūktelėjau negarsiai, - nešk savo subinę čionai.

Žaltvykslės tuo tarpu pradėjo lakioti, sūkuriuoti ir kauptis į vieną vietą. Taip per kokius penkiolika dvidešimt žingsnių nuo mūsų. Asija pakėlė prie peties šaudyklį ir atlaužė gaiduką.

- Neverta. - Sušnypščiau pro sukąstus dantis. - Kulka tik suerzins, nieko daugiau.

Pėdsekys linktelėjo galvą ir išsitraukė kirvį. Ne kažką, bet vis geriau. Tuo tarpu priešais mus formavosi… norėčiau pasakyti žmogus, bet ne. Ta prasme, kažkada tai buvo žmogumi. Po to tapo skeletu. O dar vėliau įsitaisė palšai žalią ugnies aurą. Tokią, kaip

- Visad maniau, kad žiburiniai iš pelkių kojos nekeliai, - pareiškė Pėdsekys, su grynai akademiniu susidomėjimu stebėdamas žaltvykslių transformaciją.
- Jeigu jau toks gudrus, tai žinai ir tai, kad žiburiniai geriau girdi nei mato, - sumurmėjau atgal.

Stuobrys ruošėsi kažką atsikirsti, bet užsičiaupė gavęs spyrį į kulkšnį. Ne nuo manęs žinoma. Asija pasistengė, tebūnie palaiminti jos sunkūs kareiviški batai.

Žiburinis susiformavo kažkoks... sunykęs?... Skeleto kaulai sulūžinėję ir aptrupėję, kaukolė suskaldyta, kairės rankos žemiau alkūnės išvis nėra...

- Teutonai? - sušnabždėjo Pėdsekys. - Ai!

Geras spėjimas, pagalvojau sau, bet nieko neatsakiau. Paaiškina tiek apsilydžiusias ekspedicijos tiksių liekanas, tiek apgailėtiną žiburinio būklę.

Pabaisa kraipė deformuotą galvą, uostinėjo, dairėsi.

Pirmas neišlaikė Pėdsekys. Ilgšis pasileido link žiburinio mojuodamas kirviu ir staugdamas it paklaikęs. Man prireikė poros akimirkų, kol supratau, kad laumės vaikas skuodė ne tiesiai, o šiek tiek į dešinę… Asija susivokė greičiau. Kuomet žiburinis užsimojo į klykiantį Pėdsekį, legionierė beveik be garso atsidūrė priešingoje pusėje. Žaliais atspindžiais švystelėjo statutinio kalavijo ašmenys. Triaukštelėjo kaulas. Žiburinis sušnypštė ir vožė atgal. Kariūnė spėjo prisidengti skydu. Pasmirdo įkaitusiu metalu ir susvilusia oda. Pėdsekys pasinaudojo proga įsodinti kirvį į švytinčią kaukolę ir tik per plauką nepaaukojo dešinės rankos. Žiburinis buvo labai, labai greitas...

Kirvis ir kalavijas švysčiojo. Asija ir Pėdskys strykčiojo ir šokinėjo. Mano rankose runų akmenys vienas po kitos biro į dulkes. Legatas… turbūt meldėsi?

- Lex Domini inmaculata…

Sulig kiekvienu kirčiu seni kaulai triokšėjo, bet po akimirkos jungėsi lyg niekur nieko. Pėdsekys galų gale neišsisuko ir sukniubo gavęs žlegantį smūgį į pilvą. Dar viena runa pažiro akmens dulkėmis. Kaip mes galėjome įveikti siaubūną, kuris patvarkė tris kovinius tiksius?

- ... unde et servus tuus...

Asijos, staugdama ne prasčiau nei furija, padvigubino pastangas, bandydama atitraukti žiburinį nuo vaitojančio laumės vaiko. Ir jai pavyko. Tik ne ilgam. Skydas, neatlaikęs karščio ir smūgių krušos, trokštelėjo. Perkaitęs, sulinkęs kalavijas nuskrido į šoną. Legionierė traukės šlubčiodama, bandydama sugraibyti kitą ginklą. Žiburinis nesivijo - švystelėjo žalios liepsnos gniūžtę. Asija neišsisuko.

Pabaisa slinko link mūsų. Girgždėdama ir traškėdama. Iš nuovargio drebančiais pirštais sužvejojau kišenėje vieną iš vos kelių likusių runų. Tiesiogines kerų atakas baidyklė atmušė, bet man dingojos, jog paskutinis bandymas sulėtinti...

- ... et in nomine Domini ultus sum eas! - seniokišku balsu išdainavo Legatas.

Pėdsekys nustojo vaitoti. Žiburinis sustingo. Nematomi, minkšti raiščiai suveržė mano rankas ir kojas. Širdis suspurdėjo ir nukrito į kulnus. Visa laimė, ne iš aukštai...

---

Troškinanti panika truko gal ir ne amžinybę, bet tikrai ne trumpiau, nei užtrunka išlenkti vidutinio didumo bokalą. Tas šleikščiai saldus valios, norų ir net minčių sugniuždymas buvo ir iki skausmo pažįstamas, ir tuo pačiu smarkiai kitoks. Tarsi Aukštojo valia būtų išskaidyta ar tai susilpninta. Plonytė, kaip pro rakto skylę į tamsų kambarį įsmukęs saulės spindulys… Aha! Kaip aš anksčiau nepagalvojau! Patikėtinis, arba pagal Bažnyčios terminologiją - Šventasis, štai kas!

Tik spėjau pabaigti mintį ir mano ribotan akiplotin įkrypavo Legatas su aptrinta Biblija kairėje ir kryžiavone dešinėje rankoje. Kryžiavonė blausiai švytėjo. Senis - atsipardon, Šventasis - lėtai, bet užtikrintai nušlubčiojo prie žiburinio ir drožė pastarajam kryžiavone į makaulę. Skeletas pažiro šukėmis tarsi sukultas stiklas. Gražumėlis! Mintyse atsikvėpiau ir primečiau, kuria koja labiau spirtis, kuomet sąstingis praeis… Legatas nušlubavo iki legionierės taip ir palikęs mane marinuotis savose sultyse.

Padedama Legato, Asija pakilo ant kojų, nukratė nuo peilio ašmenų žaltvykslės liekanas ir ne itin tvirtomis rankomis pradėjo plėšti nuo savęs vis dar rūkstančias šarvų dalis..

- Sese. Ar tu pajėgi?

Jaunoji kariūnė numetė šonan paskutinį metalo gabalą ir atidavė pagarbą. Kojos mažumą drebėjo, bet nereikia norėti per daug.

- Ekscelencija…
- Puiku. Puiku. Sek paskui mane. Viešpaties malonė netruks išsekti.

Asija nerįžtingai žvilgtelėjo mano pusėn. Legatas pastebėjo.

- Ne. Nėra laiko. Turėsi susitvarkyti su juo po to.

“Susitvarkyti”? “Po to”? Ką tas ožkabarzdis prisigalvojo!?

- Sese, ar esi tvirta savo tikėjime? - mažumą neryžtingas linktelėjimas ir Legatas tęsė toliau, - tuomet visa, ką liepsiu, vykdyk tiksliai, nebodama savo pačios minčių ir pagalvojimų. Viskas Viešpaties šlovei ir Bažnyčios galybei.

Aptrintoji Biblija nukeliavo užantin, o vietoje jos pasirodė durklas. Nei ilgas nei trumpas, kaulinėm kriaunom, truputį išlenktas. Kaip ir nieko ypatingo, jei nekreipti dėmesio į alkanu raudoniu švytinčią geležtę. Tiesiog stebėtina, kaip kai kurie daiktai išsilaiko nepakitę ištisus šimtmečius.

- Imk, sese, ir rėžk drąsiai.

Legatas bumbėjo nurodymus kada, kaip ir kiek jo švento kraujo turės nuleisti jaunoji kariūnė, o pastaroji žiūrėjo į Legatą atvipusiu žandikauliu. Negaliu jos kaltinti. Jei ne dirbtinis sąstingis, man ne tik žandikaulis būtų atvipęs. Išprotėjęs šventasis sugalvojo prikelti pamirštą dievą…

- B-bet, kodėl? - galų gale išspaudė priblokšta legionierė.

Geras klausimas. Šiek tiek nuvalkiotas, bet labai pritinkantis šiai akimirkai.
Legatas patylėjo, prieš atsakydamas.

- Tikėjimas silpsta. Dominiją užvaldo nežmonės. Kurija susiskaldžiusi. O Viešpats nepasirodė daugel amžių…

Senio žvilgsnis klaidžiojo, tarsi ieškodamas atsakymo rūko ir tamsos apgaubtoje dykroje.

- Galbūt… Galbūt netikro dievo pasirodymas paskatins Viešpatį pasirodyti… Galbūt Viešpaties angelai vėl žingsniuos tarp mūsų… Ne sese, - sustabdė vėl beprabylančią Asiją. - Žinau, kad nori pasisiūlyti užimti mano vietą, tačiau nelemta. Tu puikiai tarnauji Bažnyčiai, bet kraujas tavo užterštas. Pater tuus primus peccavit et.

Baigęs prakalbą. Legatas įspraudė prakeiktą durklą Asijos rankon ir kaip įmanydamas oriau nušlubavo prie kranto. Įsibridęs iki kelių vandenin, iškėlė rankas ir pradėjo ko gero ilgiausią mano kada girdėtą maldą. Nežinau, ką tiksliai minėjo ir ko šaukėsi. Gal prašė Viešpaties užtarimo, gal atleidimo, gal šaukė prakeiksmą ant visų priešų. O aš tylėdamas - bent jau išoriškai - laukiau, kol pirmieji kraujo lašai pasieks vandenį.

- sedes Dei et agni in illa erunt et servi eius servient illi!

Asija krūptelėjusi atplėšė žvilgsnį nuo durklo. Legato aukštyn užversta galva atidengė raukšlėtą kaklą su atsikišusiu adomo obuoliu. Legionierė priėjo iš už nugaros. Tvirtos, ilgos rankos pranėrė pro senio pažastis, delnai sukibo ant žilo pakaušio. Urgztelėjus legionieriė įsispyrė ir atsilošdama pakėlė Legatą virš vandens. Net per storą gambezoną matėsi, kaip įsitempė bicepsai. Legato barzda sudrebėjo ir pradėjo artėti prie kirasos. Šventasis nepasidavė, spardėsi ir raivėsi. Kariūnė nors ir išsišiepusi nuo įtampos, spaudė tolygiai, netrūkčiodama. Tol, kol švelniai trakštelėjo sprandas ir Legatas sustingo. Neištekėjo nei vienas kraujo lašas.

  Epilogas

Pakasėm Legatą ten pat, Kopgalyje. Prie geriausių norų nebūtumėm sugebėję nuboginti kur nors toliau. O ir nenorėjom. Durklą… Ką gi, tarkime taip - šį kart taip greit nebeišplauks prakeiktas daiktas.

Mėmelis taip ir liko, kaip buvęs - stūksojo paskendęs ūkanose, vandens ir sausumos sankryžoje, nei gyvas nei miręs, nei sveikas nei sugriuvęs. Prabėgs laikas, ir pakvaišusio dievo sapnas vėl įtrauks beprotiškai ekspedicijai nuotykių, turtų, šlovės ar dar ko nors ištroškusį avantiūristą, o aš ir vėl turėsiu lydėti bei saugoti. Tokia mano pareiga. Toks prakeiksmas.



Asija buvo nei gyva nei mirus daugiau kaip savaitę. Vaikščiojo tarsi miegodama, darė tik tai, ką pasakydavau. Aš, žinoma, nepasinaudojau proga… pasinaudoti proga, jei suprantate apie ką aš. Turiu vis tik garbę ir orumą. O taip pat tas sprando trekštelėjimas vis mintyse iškildavo… Sugrįžusi į šį pasaulį, legionierė drūčiai užsiuto ant manęs ir nešnekėjo tris, o gal ir keturias dienas. Ir viskas tik dėl to, kad kaip visiškai teisėtą užmokestį pasiėmiau Legato pištoles, pamanyk!

Tam simuliantui Pėdsekiui viso labo lūžo pora šonkaulių. Na ir pavėmė krauju kurį laiką, baisiai čia, iki vestuvių užgijo. Aš užtat kilniaširdiškai nusprendžiau patausoti jo savimylą ir nesakyti garsiai, ką galvoju apie sėbrus, kurie apsimetinėja mirusiais per patį kautynių įkarštį. Palaukiau pora dienų ir tik tada išdėjau viską, kas ant širdies gulėjo.