Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







– Gana taukšti niekus! – suriko Paulina meškiukui nutilus, o tada pasileido bėgti.
Migis pamatęs, kad Paulina nesustos lėkusi, išgąstingai sušuko įkandin:
– Ei Paulina! Kur tu?!
Tačiau mergaitė negirdėjo. Ji net nestabtelėjo.
Migis puolė vytis Pauliną, bet deja, daug laiko sugaišo kol nusiropštė nuo kelmo. Leidžiantis žemyn į kailiuką įsmigo rakštis. Kol ją ištraukė, Paulina jau buvo gerokai nutolusi.
– Palauk ir manęs! Lukterk minutėlę, aš tuoj! – šūkavo Migis skubėdamas paskui vis labiau tolstančią Paulinos figūrėlę.
Tą jausmų sumaišties akimirką, žaislinis meškiukas pūškuodamas spėriai dėliojo savo kimštines kojytes paskui aukšta žole žirgliojančią Pauliną. Jeigu būtum nežinojęs kas čia vyksta iš tiesų, būtum pagalvojęs apie įprastas gaudynes, žaidimą, bet iš tiesų viskas buvo daug daug rimčiau.
Paulina bėgo kur akys vedė, kur kojos nešė. O Migis bandė ją pasivyti. Jis vis šaukė:
– Stok, Paulina! Stok! Aš už tave atsakingas! Negali šitaip pradingti!
Kad ir kaip šaukė, Paulina neklausė. Tik bėgo ir bėgo, lyg praradusi laiko ir krypties nuovoką.
– Ojojoj! – sudejavo Migis supratęs, kad Pauliną vargiai pasivys. – Tai prisiviriau bėdos... tai prisiviriau...
Kad ir kaip Migis stengėsi tąkart, Paulinos taip ir nepasivijo. Jo kojytės buvo trumpos ir nerangios, palyginus su Paulinos kojomis. Tad galiausiai, jis turėjo susitaikyti su mintimi, kad visai pametė mergaitę iš akių.
Paulina vis lėkė per girią neatsigręždama. Plaukai lipo prie smilkinių, kojos kabinosi už nukritusių medžių šakų, apsamanojusių kelmų, bet mergaitė kamavosi toliau. Nesustojo nė minutėlei atsikvėpti. Visą kelią, kol bėgo, mergaitė labai pyko. Ne tiek ant Migio už skaudžius žodžius, kiek ant savęs – dėl nepagydomo bailumo. „Turbūt baimė visada mane persekios, kad ir kaip stengčiausi jos atsikratyti? “ – sielojosi ji rankomis braudamasi pro vis tankėjantį jaunų medelių sąžalyną.
Po valandėlės, išsekus paskutinėms jėgoms, Paulina visgi buvo priversta sustoti. Bandydama atgauti kvapą pastebėjo, kad girioje visai tamsu pasidarė; mėnulį dengė dervos juodumo debesis. Be to ir vėjas buvo pakilęs: juodų medžių šakos stipriai siūbavo, o lapeliai be perstojo šnarėjo. Bet baisiausia, kad ji buvo visiškai viena girios glūdumoje. Dėl laiku nesuvaldyto pykčio ji prarado savo ištikimą draugą – Migį!
Stovint tarp juodų medžių ir apniukusio dangaus, Paulinai ėmė rodytis, kad tuoj iš pakrūmės slėptuvės išlįs pabaisa ir pačiups ją. Nuo tokių minčių mergaitės oda ėjo pagaugais. Žvalgydamasi į tamsius užkaborius, ten kur galimai slėpėsi pabaisa, ji tiek įsibaugino, kad nebežinojo ir ko griebtis. Bet staiga priekyje, tarp jaunų medelių kamienų, mergaitė išvydo blyksinčią šviesą. Iš kažkur sklindantys šviesos spinduliai kiaurai skrodė neišmatuojamą tamsos tirštumą.


Palengvėjusia širdimi Paulina nudūmė paskui šviesą. Nepaisydama veidą kutenančių šakelių, ji grakščiai nardė tarp liaunų medelių kamienų tol, kol prasibrovė iki pat šviesa užlietos proskynos pakraščio. Paskui trumpam stabtelėjo už medžio ir prisimerkė, nes ryški šviesa stipriai alino prie tamsos baigiančias priprasti akis.
Pievoje, tarp daugybės žalių lapų buvo matyti į saulę panašus darinys. Tas darinys švytėte švytėjo ir turėjo iškabą. Didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta:  „ŠVIESOS BURBULAS. UŽEIKITE! “
Be gausybės šviesos, iškabos, burbulas dar turėjo ir užtrauktuką, tokį pat koks randamas vaikų ir suaugusiųjų džinsuose ar rudeninėse striukėse.
Paulina įdėmiai tyrinėjo burbulą iš tolo, kai prisiminė, kad atrakcionų parke jau yra mačiusi kažką panašaus. Praėjusią vasarą ji lipo į vandens burbulą su užtrauktuku ir ten kurį laiką smagiai vartėsi ant vandens paviršiaus. Šviesos ir vandens burbulai buvo šiek tiek panašūs, tik vandens burbulas nešvytėjo kaip šis – pievoje stūksantis.
Paulinai, dar kartą žvilgtelėjus į burbulo iškabą kviečiančią lipti į vidų, netikėtai toptelėjo mintis, kad jai pasisekė. Mergaitė sumąstė: “ Įlysiu į jo vidų ir saugiai šviesoje tūnosiu kol Migis mane suras! “
Netrukus ji taip ir padarė – išlindo iš po medžio už kurio ką tik slėpėsi ir žengė į pievą. Pažeme, visur kur pažvelgsi, driekėsi išvešėję šliaužiančių augalėlių stiebeliai. Paulina pažino gebenę.
Gebenė, vijoklinis augalas, todėl turi ilgą, išsišakojusį stiebą su tamsiau ar šviesiau žaliais lapeliais. Dėl to stiebo, augalėliai lyg palaidi močiutės siūlai pynėsi po kojomis ir trukdė ramiai eiti. Vešlūs gebenių stiebeliai buvo apraizgę ne tik visą žolynėlį, bet ir įkalinę proskynos pakraštyje augančių medelių liaunus kamienus. Ataugėlėmis gebenė tvirtinosi prie medžio žievės ir lipo į viršų.
Kol pasiekė burbulą, Paulina keliskart taip stipriai įsipainiojo tarp gebenės stiebelių, kad vos kojas ištraukė, bet jos tai nesustabdė. Mergaitė visomis išgalėmis veržėsi į šviesą. 
Gerai pasistengusi netrukus ji jau stovėjo priešais šviesos burbulą. Mikliais pirštais čiupo jo užtrauktuką ir stipriai timptelėjo. Keliui atsilaisvinus, mergaitė nebedelsė nė minutėlės: iškart šoko vidun slėptis, kad tik tamsos pabaisa jos nenutvertų. Kartu su ja vidun šmurkštelėjo ir kažkoks girios paukštelis, bet Paulina nesužiūrėjo kaip jis atrodė.
Įlipusi išvydo, kad burbulas ne vien tuščia šviesos erdvė. Čia buvo stulbinamo grožio sodas su medeliais, gėlėmis ir dailiu rąstiniu nameliu. Paulinai iškart sukilo smalsumas: „Kažin kas čia gyvena? “ – galvojo ji, bet dėmesys tuoj nukrypo į nuostabiai gražius augalus. Ir kokių čia tik nebuvo?! Neįtikėtina!
Paulina iškart pažino palmes ir kaktusus. Tai šen, tai ten, tarp mažais spygliukais nusėtų kaktusų krūmų kyšojo liekni palmių kamienai, kurių žali lapai priminė plačiai išskleistas vėduokles.
Sode labai gražiai atrodė gėlės bei žydinti vyšnia, šalia kurios Paulina dabar ir stovėjo. Šviesos užlieti rausvi žiedlapiai sudarė kupolą virš medžio kamieno. Žiedų buvo tiek daug, kad net ant žemės prikritę! O ant vienos iš apatinių medelio šakelių tupėjo pilkšvai rusvas, ne itin gražus, bet grakštus paukštelis. Jis suokė be pertrūkio.
Paulina labai žavėjosi sodu ir jo giesmininke. O kol ji apstulbusi dairėsi ir į plaučius traukė orą prisotintą aromatingo žiedų kvapo, iš kažkur išdygo graži moteris – ilga kepure bei tamsiu apsiaustu. Rankoje ji laikė kažkokią lazdelę, kurios vienas galas smailėjo, o kitas apvalėjo.

Burtininkės Juodinos klasta
– Sveika atvykus, – ištarė moteris ir nusišypsojo. – Aš esu burtininkė Juodina. O kas tu būsi?
– Labas, – pasisveikino mergaitė. – Aš Paulina.
– Paulina, – kreipėsi į mergaitę burtininkė, – žinau tavo bėdą, dėl kurios taip sielojiesi. Žinok, galėčiau tau padėti.
– Tikrai? – nudžiugo Paulina.
– Tikrai, – pažadėjo burtininkė Juodina.
– Kaip jūs tai padarysite? – pasiteiravo mergaitė.
– Užbursiu tave, kad tu nebijotum tamsos ir jos pabaisos, – paaiškino burtininkė.
Paulina netvėrė džiaugsmu klausydamasi Juodinos, bet netikėtai jos galvelėje šmėstelėjo keista abejonė:
– O ar šie burtai niekam nepakenks? – paklausė ji. – Pasakose kurias man skaitė mama burtai neprivesdavo prie gero.
– Tokia maža, o jau išmanai šį tą? – nusistebėjo burtininkė Juodina. – Bet užtikrinu, šio burto kaina visai mažytė. Patylėjusi ji dar pridūrė: – Man jau galva skauda nuo šios lakštingalos tupinčios ant vyšnios. Jei atimsim paukščiui balsą, bus naudos ir  tau Paulina, ir man.
Paulina labai norėjo, kad jos niekada nebekamuotų tamsos baimė, tačiau pažvelgusi į laimingą lakštingalą tuoj apsisprendė:
– Man gaila paukštelio, todėl atsisakau šio niekingo pasiūlymo.
Burtininkė Juodina buvo labai nepatenkinta tokiu mergaitės atsakymu. Dar daugiau – ji nesitikėjo! Tad ėmė kalbėti nebe tokiu saldžiu balseliu kaip iki tol:
– Jei tu nesutiksi, ne tik neįveiksi tamsos baimės, bet ir nebegrįši namo, pas mamą!
Paulina labai išsigando burtininkės Juodinos grasinimo, bet dėl lakštingalos gerovės apsimetė, kad nesijaudina:
– Nepavyks įbauginti! – drąsiai rėžė ji į akis. – Norėsiu ir grįšiu! Tu manęs nesulaikysi!
– Privalai sutikti! – neatlyžo burtininkė Juodina. – Kitaip neišeisi iš čia! Pamatysi!
– Norėsiu ir išeisiu! – šūktelėjo Paulina ir rankomis palietė burbulo paviršių, kur ką tik buvo užtrauktukas.
– Cha! – nusijuokė burtininkė Juodina, kai Paulina neberado paslaptingai dingusio užtrauktuko. – Nepavyks taip lengvai pasprukti!
Paulina baisiausiai nusiminė, o burtininkė Juodina ir toliau stengėsi įkalbėti mergaitę niekšybei:
– Kiek ilgai spyriosies? Nagi, greičiau sutik! Tik užsimosiu burtų lazdele ir tu būsi bebaimė!
„Na ir įkliuvau, – galvojo Paulina, bet su pasiūlymu nesutiko, kad ir kaip burtininkė Juodina stengėsi. Visgi turi būti ir kita išeitis, – vylėsi mergaitė. “
Tuo pat metu, kol Paulina priešinosi burtininkės Juodinos pasiūlymui, girioje, šalia šviesos burbulo, nukabinęs nosį sėdėjo Migis. Girios gyvūnėliai ir paukšteliai jam pasakė, kad Paulina įlindo į burtininkės Juodinos šviesos burbulą ir pradingo. Migis šimtus kartų ėjo aplink burbulą ieškodamas užtrauktuko, bet jokio įėjimo į vidų taip ir nerado. Išvydęs pakabintą iškabą ir ją perskaitęs: „ŠVIESOS BURBULAS. UŽDARYTA! “, visai nusiminė. Turbūt burtininkė Juodina pasistengė, kad mudu su Paulina nebesusitiktumėme, – buvo įsitikinęs žaislas. “
Tuo tarpu burbulo viduje Juodina ištarė:
– Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau sutiksi su pasiūlymu, Paulina. Tai tik laiko klausimas. O dabar aš einu į namelį, prigulti. Kai tik persigalvosi belsk į duris, ir aš iškart ateisiu.
Tarusi  ji išėjo, o Paulina liko stovėti augalijos apsuptyje.
Ilgai nestovėjo, reikėjo kažko griebtis, kad ištrūktų atgal į girią, pas Migį! Mergaitė pabandė išdaužti burbulo sienelę ant žemės rastu akmeniu, bet ji nedužo. Paėmusi šalia namelio padėtą sodo šakę, kėsinosi burbulą pradurti, bet ir šis sumanymas neišdegė. Siena buvo pakankamai stora ir tvirta, kad atsilaikytų prieš jos puolimą.
– Noriu namo! – raudojo Paulina netekusi vilties kada ištrūkti. Ji labai ilgėjosi mamos, tėčio, žaislinio meškiuko ir namų. Iš nevilties jos skruostais ėmė riedėti didelės ašaros, kurios krito žemyn, po kojomis, tiesiai ant čia augančio svogūnėlio. Palaistytas ašarų jis sužaliavo, išleido gležnus lapelius ir ėmė kažką šnabždėti, lapeliais mosikuoti norėdamas į save atkreipti kūkčiojančios mergaitės dėmesį, bet jam visai nesisekė. Paulina buvo taip nuliūdusi, kad net nepastebėjo kas dedasi čia pat, po jos kojomis. Ji tik ašarojo ir ašarojo, kol akelės visai užraudo.
Kai Paulinos popieriai buvo visai prasti, reikalo ėmėsi lakštingala. Norėdama atsidėkoti už gerą širdį, ji nutūpė mergaitei ant peties ir ėmė suokti tokius žodžius:

Svogūnėlis turi lapą,
Tikrą, stiprų, burtų raktą.
Paprašyk jo, svogūnėlio,
Ir paliesk juo burbulėlį.

Vos pridėsi tą lapelį,
Prie to burbulo sienelės,
Patikėki ištiesų,
Ims, susprogs jis, tiktai pokšt!

Klausydamasi lakštingalos žodžių Paulina nustojo verkusi – greit suprato ką reikia daryti. Ji atsiprašė svogūnėlio už būsimą skriaudą ir nuskynė vieną jo lapelį. Tada palietė juo burbulo sienelę.
Įvyko stebuklas! Šviesos burbulas tik pokšt, ir sprogo! Dingo sodas, namelis, pati burtininkė. Liko tik Paulina stovinti girioje, lakštingala ore mojuojanti sparneliais ir svogūnėlis, iki pusės įsirausęs žemėje. 
Tai buvo džiaugsmo Paulinai ir Migiui kai jie vėl susitiko!
2017-10-11 10:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-18 11:10
Vyšniukė
Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-15 11:27
Čia ne Aš
Ogi, neblogai, bet tobulumui ribų nėra. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą