Kritikams...

Ant popieriaus lapo liejasi eilės, -
Iš didelio jausmo, iš skausmo, iš Meilės.
O Ji apsilanko anksti, netikėtai,
Kai mes dar vaikai, paaugliai, - ne poetai…

Netobulos eilės, neapšlifuotos...
Kableliais ir daugtaškiais apvainikuotos.
Taškeliai tie – svajos spalvingos, naivokos,
Tai mintys, kurias išsakyti baisoka…

Jauniems gal patiks ar padės šitos eilės…
Taip ir atklydo “Mokyklinė meilė ”.
Bet kritikai puolė eiles, tartum jauką -
“Nuvalkiotos frazės”, - per dantį patraukia.

“Ir vėlei ta meilė! Tiesiog nusibodo. ”-
Neverta gaišt laiko, - kažkam tai atrodo.
“Tie žodžiai banalūs, kasdieną tie patys! ”.
    Geriau SAMOVARUI paskirti traktatą?.

Nekaltos eilutės net įniršį kelia...
Be gailesčio narsto ir žeidžia, ir gelia...
Ir kam gi spausdinat tą šlamštą pas mus?
Tartum įsibroviau į ne savo namus...

Jei tau tik šešiolika, taip nesakysi,
Kitaip eilutes apie meilę skaitysi...
Bet, jei kelios žmonos ir vyrų ne vienas,
Tada šitos eilės - nuvytę kaip šienas...

Tada viskas aišku, kad meilė nuobodi,
Vaikai jau užaugę, tad kam rojaus sodas?
Jiems žodžiai atrodo banalūs, tie patys,
Pavargę nuo visko, prie visko pripratę...

Elektroninis amžius... Tad ko gi norėti,
Jei apie meilę mažiau vis girdeti...
Narkotikai, seksas ir ligos vyrauja,
Žiaurumas ir prievarta tik viešpatauja...

Meilės žodžių neliko, ar jų niekas negirdi...
Meilės vaisių išmetę, šypsos mamos beširdės, -
Toks jau gyvenimas... taip jau išėjo... -
Guodžia save ir... vėl ieško gerbėjo...