Šnarės Neris pavasariu

Kas žmogui atsitinka
Jau žinau
Kai tiesą
Iškeiti į melą
Ir kai tavo venomis
Teka sruvena
Kai daraisi niūrus
Tarsi upės akys
Lapkritį
Kur mano vakarai
Ilgesingi
Kaip man dabar
Jų stinga
Kur knygų skaitymai
Iki sutemų vėlyvų
Varnas laukuos
Jau pasiruošęs
Nusigert manųjų
Gyvybės syvų
Palauk bent
Lig nakties
Noriu pamatyt
Žvaigždes
Gal tada nešit
Būties pasakas
Klaikias
O gal nurimsiu
Pamažu
Atsitokėjęs
Gal atleidimo
Šauksiuos
O taip
Raudosiu ir gedėsiu
Į pelenus sėsiu
Kolei neužgesiu
Bet esybe
Prisikelsiu
Pašalinkit liūdesio
Laikus
Dienas tamsybių
Nes kaip po
Nakties aušta
Rytas
Taip užtekės
Man saulė
Žvirbliai čirkš
Krūme
Nelygu kūne
Aš atgailą
Iš nakties
Parsinešiu
Pelenai
Nebus baisūs
Nei erškėčių krūmas
O tas židinio
Šiltumas
Atgaivos laikai pareis
Ir nieko nelaukusi
Šnarės Neris
Pavasario garsais
Aklais bet jau šiltais
Ir tokiais tyrais
Kaip tyras oras
Po lietaus