Vieta po ugnimi

1 Skyrius

Šiltas rugpjūčio mėnesio vakaras. Visa šeima kartu. Mama gamina vakarienę, tėtis skaito laikraštį, o aš piešiu. Kol kas ramu, bet manau, tai tik tyla prieš audrą. Bristolyje nuolat siaučia nusikaltimai, dažnai girdisi šūviai. Aš nuolat bijau. Nesaugu net nueiti iki parduotuvės. Kiekviename žingsnyje gali mane nušauti. Jau šešiolika metų taip gyvenu. Gyvenu ir atrodo, kad mirtis tyko manęs kiekviename žingsnyje. Jaučiu, kad tuoj prasidės antras pasaulinis karas. Tikiuosi mažasis broliukas arba sesutė saugiai išvys šį pasaulį ir sulauks bent jau pilnametystės. Liūdna, kad broliukas arba sesutė kaip ir aš nuo mažens turės matyti karo žiaurumus. Karo mes neišvengsime, tai nesuvaldomai artėja. Tik laiko klausimas, kada Bristolyje pasidarys nebesaugu ir mums teks persikelti į Kornvalį pas mamos tėvus. Ten daug saugiau. Arba pas tėčio tėvus į Lietuvą. Labai jų pasiilgau, kaip ir pačios Lietuvos. Suprantu, kad karas palies ir Lietuvą, bet mane vis tiek kaip magnetas traukia Lietuva. Savaime suprantama, neturiu nieko prieš Bristolį, juk užaugau čia, bet man čia darosi baisu, kuo toliau tuo labiau. Tuoj mane apims paranoja, o gal jau apėmė. Pamenu, kaip Palangos pajūryje su seneliu rinkome gintarus ir senelis man papasakojo, kad tai nėra paprastas akmenukas, ir jis netgi vadinamas Lietuvos auksu. Tada pasidariau sau iš jų apyrankę, kuri ir dabar yra ant mano riešo. Mano vardas irgi susijęs su gintaru. Mama patiekia vakarienę taip išblaškydama mano mintis. Padėkoju jai ir pradedu valgyti. Valgydami nesikalbame.

- Ar gerai jautiesi, širdele? - išgirstu mamos balsą

- Taip. Aš tik susimąsčiau apie sesutę... Ar broliuką... Manau dėl vaikelio mums reikėtų persikelti kitur, nes čia jaučiuosi nesaugiai. Net į parduotuvę bijau nueiti. Manau mums reikia persikraustyti. Nenoriu nei vieno iš jūsų prarasti.

- Gydytojas liepė vengti tolimų kelionių dėl vaikelio ir mano sveikatos.

- Prašau, mamyte, dėl manęs ir vaikelio. - susigraudinu

- Dorote, manau Amber teisi. Čia tikrai paskutiniu metu padaugėjo neramumų. Mums reikia persikraustyti, viena kelionė vaikeliui nepakenks. Tai daug geriau, nei likti čia ir rizikuoti būti nušautai. Tada prarastume ir tave ir vaikelį.

- Gerai, mes persikelsime į Kornvalį. Ten kiek saugiau nei Bristolyje. Dėl mūsų šeimos.

- Turiu geresnį variantą, važiuokime į Lietuvą, na žinai, ten mano tėvai, jei bus karas, noriu bent paskutinį kartą su jais pabūti, ir pasakyti, kaip juos myliu. Žinoma, nuvyksime į Kornvalį atsisveikinti su tavo tėvais, o tada judėsime į Lietuvą. Amber irgi Lietuvoje labai patinka. Amber čia išsigandusi ir tai matosi, tai, ką mums teko patirti emociškai sužalojo ją, o ji tik vaikas. Aišku, gal Lietuvoje ir nebus daug saugiau nei čia, bet ten bent jau yra seneliai, kurie paguos ir nuramins geriau nei mes mokame tai padaryti. Be to, labai pasiilgau lietuviško maisto - tėtis nusijuokia savo žaviu juoku.

- Gerai, brangusis, įkalbėjai, padarysime kaip tu sakai - ji apkabina tėtį ir pakšteli jam į lūpas - aš myliu tavo tėvus, taip pat, kaip ir savuosius. Visai gera idėja vykti į Lietuvą.

Vis dar šypsodamasi pažiūriu į mamos pilvuką. Mama dar liekna, nors pilvukas jau darosi apvalesnis. Ji laiminga, ji niekaip negali paslėpti džiaugsmo, kad greitai pasaulį išvys naujas mažas angelėlis. Iki šio lemtingo įvykio liko vos septyni mėnesiai. Vis galvoju, ką jis ar ji paveldės iš mamos ir tėčio. Gal vakarinio dangaus spalvos mėlynas akis, o gal švelnias kaštonines garbanas. O gal vis dėlto paveldės tėčio smaragdines akis, kurios būna tamsios kai jis pyksta ar yra nusiminęs ir šviesios kai jis geros nuotaikos. Negaliu nustoti galvoti apie šį mažylį augantį mamos pilve.

Pasiimu savo sąsiuvinį, pieštukus ir einu į savo kambarį. Atsisėdu ant lovos ir pradedu piešti. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas, kuris mane ramina. Piešdama dažniausiai pamirštu viską, kas vyksta aplink. Susikoncentruoju tik į tai ką piešiu. Dabar piešiu dvi mergaites susikabinusias už rankučių. Viena paauglė, kita gal pirmokė, ar dar jaunesnė. Staiga susivokiu, kad tai greičiausiai aš ir mano sesutė. Abi mergaitės laimingos, aplink begalės gėlių. Mažosios mergaitės plaukai supinti į dvi kasytes, o vietoj gumyčių įrišti kaspinėliai. Vyresniosios plaukai surišti į vieną kasą ant šono, taip pat su kaspinėliu. Jos plaukai šviesūs ir tiesūs, bet kitame šone matosi pabėgusi, nepaklusni garbana. Abi mergaitės turi kelis panašumus, tamsiai mėlynos akys, miela, truputį riesta nosytė ir šviesūs plaukai. Tiesa, mažosios kiek labiau banguoti. Vyresnioji atrodo visiškai mano kopija.

- Gražu - pati sau ištariu ir nusišypsau

Išgirstu, kaip kažkas pasibeldžia į mano kambario duris man tobulinant piešinį.

- Užeik - duodu leidimą.

- Amber, aš dėl rytojaus... - kambaryje pasirodo mama ir atsisėda ant mano lovos.

- Ar kas nors nutiko?

- Ne, viskas gerai, širdele, tik norėjau pasakyti, kad rytoj kelsimės laibai anksti, tad patarčiau jau eiti miegoti. Išvykstame penktą ryto. Keliausime mašina.

- Supratau, labanakt, mama

- Labanakt, širdele - ji pabučiuoja mane į kaktą ir išeina.

Man patinka, kad mama visada pasibeldžia į mano kambarį prieš įeidama. Ji puikiai supranta, kad man reikia privatumo. Ji manęs neverčia kalbėti jei nenoriu. Supranta, kad jei norėsiu, pati pasipasakosiu. Kažkur viduje nuojauta įspėja, kad mes klystame. Nuojauta priverčia suabejoti, ar Lietuvoje tikrai saugu. Bet man Lietuva patinka ir traukia. Gal dėl to, kad ten gyvena seneliai, ir pati vis dėlto esu pusiau lietuvė, nors vadinu save angle. Pasiilgau senelių iš Lietuvos. Prisiminimai apie senelius priverčia nusišypsoti. Jei ne seneliai turbūt nelabai mokėčiau lietuviškai, nes namuose daugiau kalbu angliškai. Na, kartais su tėčiu pasikalbu lietuviškai. Pamenu, buvo mamos gimtadienis ir mes su tėčiu tarėmės kokią staigmeną jai padaryti, kad nereikėtų kalbėti tyliai kalbėjomės lietuviškai, o mama beveik nesupranta lietuviškai. Man patinka kaip abu tėvai mane dažnai vadina. Mamai aš - širdelė, o tėčiui - Gintariukas. Pradedu ruoštis kelionei, į lagaminą deduosi visus savo turimus drabužius, įdomu, kaip aš rytoj įkelsiu jį į mūsų Mercedes. Vis dėl to, nemažai drabužių lieka spintoje, kadangi nusprendžiu, kad jau jų nebenešiosiu. Į lagaminą dar turi tilpti sąsiuvinys ir pieštukai, kaip aš be piešimo. Kartais dar ir kokį eilėraštį parašau, bet priešingai nei piešiniai, eilėraščiai būna liūdni, tamsūs. Nemoku rašyti linksmų eilėraščių. O piešiniai dažniausiai šviesūs, sukeliantys malonias emocijas. Nežinau kaip gyvenčiau, jei negalėčiau piešti. Tėtis sako, kad kai kurie mano piešiniai panašūs į tikras nuotraukas, tik spalvoti. Pamenu, kai mama pamatė mano eilėraščius, ji truputį sunerimo, ir norėjo su manimi apie tai pasikalbėti. Atsigulusi niekaip negaliu užmigti. Guliu užsimerkusi ir tiek. Laukia tikrai ilga kelionė. Iš pradžių į Kornvalį, tada į Lietuvą. O mašinoje miegoti man nelengva. Nagi, Amber, pailsėk - sakau sau, bet niekaip negaliu užmigti. Po kokių dešimties minučių suprantu, kad šiąnakt - nemiegosiu. Įsijungiu šviesą ir vėl pradedu piešti. Dabar piešiu mamą ir tėtį prie jūros. Iš mamos pilvuko sprendžiu, kad ji kokį septintą ar aštuntą mėnesį nėščia. Tėtis laiko ranką ant mamos pilvuko ir bučiuoja ją į lūpas. Šalia tėvų atsiduriu aš. Stoviu šalia mamos ją apkabinusi. Tiesiog tobula šeima. Net nepajuntu, kad aplinkai suteikiu Kornvalio paplūdimio vaizdą. Turbūt dėl to, kad tai ir yra mėgstamiausias mano paplūdimys. Baigusi piešinį kokias penkias minutes žiūriu į jį ir grožiuosi. Pusę penkių išjungiu šviesą ir atsigulu. Tėtis neturi įtarti, kad nemiegojau. Užmerkiu akis ir apsimetu, kad miegu. Praėjus kažkur dešimt ar penkiolikai minučių į mano kambarį įeina tėtis.

- Kelkis, Amber, ruoškis jau greitai pajudėsime, dar reikia ką nors užkąsti.

- Gerai, tėveli, bet prie tavęs aš nesirengsiu - nusijuokiu. Šiandien man labai gera nuotaika nors ir visiškai nemiegojus

- Gerai, tik paskubėk, Gintariuk, lauksiu svetainėje.

- Got it* -linksmai sušunku.

Greitai apsirengiu ir bėgu į svetainę. Užkandame kelis sumuštinius, o aš dar suvalgau kelias braškes. Jos mano mėgstamiausios vasaros uogos. Dar labai mėgstu avietes. O jeigu avietės ir braškės sumaišytos, tada iš viso pasaka. Tėčio mama turi daug uogų savo sode Palangoje. O pati ji gyvena Kurtuvėnuose, Šiaulių rajone. Nepaprastai gražus miestelis. Gerai, kad po trijų dienų jau galėsiu ją aplankyti. Nors gal greičiau po trijų bemiegių naktų. Be galo pasiilgau Lietuvos ir ten gyvenančių žmonių. Nors draugų nelabai turiu nei čia nei Lietuvoje, bet vis tiek myliu abi šalis. Kartais susimąstau ar aš labiau anglė ar lietuvė. Manau esu tiek pat anglė kiek ir lietuvė. Kai kalbu lietuviškai aiškiai girdisi angliškas akcentas. Pati jaučiu. Tad kartais pasitaiko, kad ne visos lietuvės supranta ką sakau, todėl nelengva Lietuvoje apsipirkinėti parduotuvėse. Kartais tenka dešimt kartų pakartoti tą patį ir galiausiai vis tiek pasakau angliškai, tada kai kurios supranta. Lietuvoje nedaug angliškai suprantančių ir kalbančių žmonių, daugiau kalba rusiškai. Vilniuje esu girdėjusi ir lenkiškai kalbančių žmonių. Aš moku rusiškai, bet nelabai gerai. Mokykloje rusų kalbos nesimokiau, truputį išmokau iš tėčio, nes kai kurie jo draugai yra rusai nekalbantys angliškai, todėl noriu ar nenoriu kartais tenka pakalbėti rusiškai, nes gan dažnai aš sutinku tėčio svečius. Pavalgę sėdame į mašiną ir pajudame iš Bristolio, mano gimtojo miesto. Gaila, kad nežinau, ar kada nors į jį sugrįšiu. Įsitaisau prie lango tėčio pusėje. Akimis fotografuoju kiekvieną smulkmeną. Labai tikiuosi, kad ateityje atsiras spalvotai fotografuojantys fotoaparatai. Labai norėčiau pabandyti fotografuoti, bet tai labai ilgas procesas. Užtrunka panašiai kaip ir piešimas. Aš teikiu pirmenybę piešimui, nes piešimas leidžia pilnai atsiskleisti žmogaus fantazijai. Nupiešti galima bet ką, net tai, kas realybėje nėra įmanoma, pastatus, gatves kurie iš tikrųjų neegzistuoja, pats pasirenki spalvas, formas. Vienas spalvos pakeitimas, vienas kitoks šešėlis ar brūkšnys gali kardinaliai pakeisti piešinį. Nesakau, kad fotografija neleidžia atsiskleisti fantazijai, žinoma fotografuojant irgi reikia fantazijos, reikia turėti idėją. Iš kiekvieno kampo tas pats daiktas gali atrodyti skirtingai. Piešti pradėjau jau nuo dvejų metukų, o eilėraščius rašau nuo dešimties. Po keturių valandų nuobodaus važiavimo mums prireikia sustoti, nes mamai pasidaro bloga. Turbūt rytinis pykinimas. Užjaučiu ją dėl visų tų susidariusių sunkumų ir džiaugiuosi dėl jos, nes vos po septynių mėnesių ji padės į pasaulį ateiti naujam mažam angeliukui.

- Kai laukiausi Amber nėštumas buvo lengvesnis. Beveik nebuvo rytinio pykinimo. Tik pirmas dvi savaites. Iš viso su Amber ir nėštumas ir gimdymas buvo lengvi. O dabar pykina jau du mėnesius iš eilės. Beveik kiekvieną rytą. Kiek dar tai tęsis? - mama užduoda retorinį klausimą, tikriausiai pati sau.

- Na, manau ketvirtą mėnesį pykinimas turėtų pasibaigti. Dabar tavo organizmas kūdikį supranta kaip svetimkūnį, todėl kovoja. Apie ketvirtą mėnesį organizmas pripras - paaiškina tėtis, lyg tai būtų pirmas mamos nėštumas, o tėtis būtų gydytojas.

- Prie Amber priprato per dvi savaites

- Žinau, bet čia ne Amber.

Kai buvau maža, mama patyrė persileidimą. Ji verkė apie mėnesį kai tai atsitiko. Ir tėtis buvo nusiminęs. Duodu mamai savo buteliuką vandens ir vėl pajudame. Po ilgos kelionės pasiekiame Kornvalį. Mus pasitinka abu mamos tėvai. Iš karto puolu seneliams į glėbį. Tada prieina mama, kuri dabar atrodo pati laimingiausia moteris. Man sunku būti laimingai žinant, kad atvažiavome tik atsisveikinti. Seneliai nuveda mus į terasą. Tėtis pradeda pasakoti, kad ruošiamės keliauti į Lietuvą ir paaiškina kodėl.

- Mama, turiu tau pasakyti vieną dalyką, manau būsi labai laiminga tai sužinojusi.

- Kas per naujiena, saulele?

- Aš laukiuosi. Jau antras mėnuo kai esu nėščia.

- Geriau ir būti negali, senai reikėjo. Visada kartojau, kad reikia bent dviejų vaikų. Gal nori arbatos ar šokolado? - apsidžiaugia močiutė

- Aš tiesiog noriu pasivaikščioti prie jūros.

Neskubėdami einame prie jūros. Tėtis su mama kaip visada susikabinę. Gražu žiūrėti. Jie labai myli vienas kitą. Manu jie įvykdys vestuvių priesaiką ir bus kartu kol mirtis juos išskirs. Jie beveik nesipyksta, tik kartais susiginčija dėl smulkmenos, vaidina, kad pyksta vienas ant kito, bet abu supranta, kad nepyksta. Myliu juos abu labiau už viską. Mano ryšys su šeima tikrai stiprus. Dabar nedaug tokių stiprių, mylinčių šeimų. Paplūdimyje atsisėdu ant smėlio ir žiūriu į tolį. Vėl galvoju apie būsimą piešinį ir bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodys. Kurį laiką visi sėdime tylėdami. Paskui einame pasivaikščioti ir aš pasikarstau ant uolų. Galiausiai tiesiog įšoku į jūrą nusimaudyti. Su visais drabužiais. Lagamine turiu kitų drabužių, o ir šitie greitai išdžius tokiame karštyje. Nemaniau, kad rugpjūčio pabaigoje dar gali labai karšta. Jau mažiau nei po savaitės rugsėjis. Mama atneša man lagaminą ir aš persirengiu. Pasibuvę prie jūros vėl sėdame į mašiną. Pastebiu, kad tėtis labai nusiminęs. Dabar jo akys primena mišką, kurį matau vakarėjant saulei dar ne nusileidus, bet jis dar neverkia, ir abejoju ar pravirks. Jis tik susigraudinęs, bet tai skaudina dar labiau. Apkabinu jį tikėdamasi, kad jis nurims.

- Kas nutiko, tėti? Ar viskas gerai? - pasidomiu

- Viskas gerai. Tiesiog su mamos tėčiu klausiausi radijo ir neseniai išgirdau, kad Vokietija ir SSRS pasirašė nepuolimo sutartį. Tai nieko gero nežada. Kils karas, tikrai. Nes arba SSRS arba tikrai pažeis sutarties sąlygas ir kitai valstybei tai bus viena iš priežasčių paskelbti karą.

- Taip ir galvojau. Reiškia daugiau į Angliją nebegrįšime. - truputį nusimenu

- Būtent. Nes po karo mūsų namai bus sugriauti. Nebent kas nors po karo sutvarkys mūsų miestelį. Ir užtikrins taiką ilgam laikui.

- O kaip Lietuva? Kas nors padės Lietuvai išgyventi?

- Nežinau. Manau, kai kurios valstybės turėtų padėti, kad ir tie patys rusai, vokiečiai, prancūzai ar anglai. Tai, kad Vokietija yra Anglijos priešė, nereiškia, kad visi vokiečiai blogi, ir mama būdama anglė turi nekęsti vokiečių. Visose šalyse ir gerų ir blogų žmonių. Nesvarbu kokios tautybės yra žmogus, nesvarbu, kokie valstybių politika, mes negalime nekęsti žmonių vien dėl to, kad tos valstybės turi politinių nesutarimų. Nei rusai nei vokiečiai nekalti dėl jų šalyse vykdomos žiaurios politikos. Net kariai, ir jie turi jausmus. Ne visi jie ėjo į armiją savo noru. Man net gaila jų. Gaila, kad paprasti žmonės yra priversti kentėti arba žiauriai elgtis vien dėl žiaurių diktatorių.
- Supratau. - liūdnai ištariu suprasdama, kad tėtis kalba teisingai.

- Gal jau važiuojam? Užtenka čia tų litanijų, nesuprask manęs klaidingai, aš tau pritariu, bet reikia važiuoti, kuo greičiau pasieksime Lietuvą tuo geriau. Ir man mažiau reikės kankintis mašinoje, kai bet kuriuo metu mane gali supykinti - Nekantrauja mama

- Žinoma, bet sustosime Paryžiuje. Reikia užeiti į Eifelio bokštą, gal daugiau nebus galimybės. Užbombarduos Paryžių ir nuneš Eifelio bokštą. Tad kol nevėlu nuvažiuosim.

- Bet aš bijau aukščio - primenu.

- Žinau, bet aš būsiu šalia. Abu būsime šalia. Galėsi laikyti mano ranką. Tu saugi su mumis. Nėra ko bijoti, širdele. Saugosim savo Gintariuką. ** - užtikrina tėtis.

Jis visada moka nuraminti ir palaikyti. Jei dvejoju dėl kai kurių pasirinkimų jis pasiūlo geriausią ir įtikina mane, paaiškina kodėl mano, kad tai yra geriausias sprendimas. Tai viena iš begalybės priežasčių kodėl jis yra geriausias tėtis ir kodėl aš jį be galo myliu. Klasiokės net pavydi man tėčio. Dažnai paauglystėje tėvų ir vaikų ryšys atšąla, prasideda daug pykčių, nesusipratimų, bet mano ir tėvų ryšys turbūt net sustiprėjo. Arba tiesiog išliko koks buvo. Mūsų šeima pavydėtina ir greitai prie jos prisijungs dar vienas naujas narys. Aš labai laiminga. Laukiu to mažo stubukliuko gal net labiau nei mano mama. Nusišypsau pagalvojusi apie Eifelio bokštą, gal ateis įkvėpimas parašyti kokį linksmesnį eilėraštį? Tiesą sakant, abejoju, bet kodėl gi nepabandžius. Eifelio bokštą esu mačiusi daug kartų, niekada nebuvau į jį pakilusi. Bet šiandien turbūt įveiksiu baimę. Paryžius man visada siejasi su gerais dalykais, šviesiomis ir šiltomis emocijomis. Kartais su tėvais važiuojame ten per atostogas. Šiais metais turėčiau baigti vienuoliktą klasę ir gauti atestatą***. Bet kadangi persikraustome į Lietuvą, nežinau kaip bus su mokslais. Nors lietuvių kalbą moku gerai, mokytis Lietuvoje ir dar lietuviškoje mokykloje man būtų per sunku. Bet aš turiu baigti mokyklą. Privalau. Jau važiuojant kreipiuosi į tėtį.

- Tėti, galiu paklausti?

- Žinoma, širdele. Gali klausti bet ko. Visada gali klausti.

- Ką darysime su mano mokslais? Noriu pabaigti mokyklą ir gauti atestatą. Aš net neįsivaizduoju, kokia ten sistema.

- Ką nors sugalvosime. Tiesa, yra tokia nedidelė problemėlė. Lietuvoje vaikai pradeda eiti į mokyklą dvejus metus vėliau, taigi Lietuvoje būtum devintokė. Bet mes rasime būdą, kaip padaryti, kad būtum vienuoliktokė, kad niekas nesužinotų, kad mokeisi Anglijoje. Manau su kai kurių pažįstamų pagalba, mes tai padarysime.

- Ačiū tėti - noriu jį apkabinti, bet kadangi jis vairuoja, to padaryti neįmanoma.

- Mums labai pasisekė, kad gerai moki lietuviškai.

- Bet ar pakankamai gerai? - suabejoju.

- Taip. Mokytojai tikrai ne vartos žodžių kurių gali nesuprasti. O jei bus tokių galėsi pasiklausti lietuvės draugės.

- Jei turėsiu tokią - nusijuokiu.

Tėtis taip pat nusijuokia. Mama miega nelabai patogioje pozicijoje. Ji sugeba užmigti bet kur. Net priekinėje mašinos sėdynėje. O aš net gale nesugebu užmigti. Netrukus sustojame degalinėje ir tėtis pasipildo kuro. Pasirūpinęs mašina tėtis nuperka visiems užkandžių, netoliese esančioje maisto prekių parduotuvėje, nes iki Paryžiaus dar ilgas kelias. Žinoma, tėtis ras būdą, kaip nuvažiuoti kur nors kiek įmanoma greičiau. Visada randa greičiausią ir lengviausią būdą. Manau taip pat bus ir dabar. Bet vis dėl to, Lietuvos labai greitai nepasieksime. Gal ir būtume pasiekę anksčiau jeigu savo nebūtume važiavę į Kornvalį. Bet užsukti į Kornvalį būtinai reikėjo, nes juk reikia atsisveikinti su mamos tėvais. Niekas nežino ar dar juos pamatysime. Pagalvojus apie tai pasidaro truputį liūdna. Abu buvo laimingi sužinoję, kad greitai turės dar vieną anūką arba anūkę. Tikiuosi jie abu turės galimybę jį pamatyti. Kad nukreipčiau savo mintis pradedu iš naujo apžiūrinėti savo piešinius ir mano veide akimirksniu atsiranda šypsena. Kadangi kelias nelygus pati piešti negaliu. Nuobodu. Bandau pasnausti, bet niekaip neišeina. Šita kelionė yra tragedija. Viskas ką galiu daryti tai užkandžiauti ir dairytis pro langą. Kad ir kokia pavargusi esu niekaip nesugebu atsijungti. Pavyzdžiu mamai, kad sugeba taip miegoti. Po daugiau nei paros, beveik be sustojimų pasiekiame Paryžių. Pagaliau. Jau spėjau visus savo užkandžius suvalgyti iš to nuobodulio. Po pusvalandžio prieš akis pamatau nuostabus grožio Eifelio bokštą. Kojos dreba vos išlipus iš mašinos, todėl eiti galiu tik įsikibusi tėčiui į ranką. Kuo labiau artėjame prie tikslo tuo stipriau spaudžiu jo ranką. Kad tik nepradėčiau panikuoti. Kelis kartus dėl panikos priepuolio buvau nualpusi. Lifte jau stoviu užsimerkusi ir stipriai apkabinusi tėtį. Net drebu iš baimės. Nors realiai pagalvojus nėra ko bijoti. Juk nenukrisiu. Ten viskas aptverta. Greitai atsirandame antrame aukšte, kai kurie žmonės dar kilo į trečiąjį, bet jis per daug aukštai. Greitai suvaldau besiartinantį panikos priepuolį. Prireikė nemažai laiko, kol išmokau juos suvaldyti jiems net neprasidėjus. Tai gal tik penktas kartas, kai man tai pavyksta

- Ką tik suvaldžiau artėjantį panikos priepuolį. Jis dar nebuvo prasidėjęs, tik artėjo.

Šaunuolė. Taip ir toliau. Gal greitu metu galėsi suvaldyti visus panikos priepuolius. Dabar pažiūrėk pro langą, bet jokiu būdu nežiūrėk žemyn, tik tiesiai - kaip koks mokytojas intstruktuoja tėtis.

Lėtai prisiartinu prie lango ir žiūriu tiesiai prieš save. Kojos nebedreba. Vaizdui nusakyti trūksta žodžių. Visas miestas atrodo lyg būtų apsnigtas, bet iš tikrųjų tai tiesiog namai pastatyti iš smiltainio. Turėsiu ką piešti. Negalvojau, kad Paryžius gali būti toks nuostabus. Manau senai reikėjo čia pakilti. Po kokios valandos vėl sėdime mašinoje. Vėl laukia ilga ir varginanti kelionė.

*Got it - supratau (angliškai)

** We will protect our Amber. Šis pasakymas gali būti suprastas dviprasmiškai, nes žodis „Amber“ gali reikšti arba merginos vardą Amber arba akmens pavadinimą „gintaras“

*** Knygos veiksmas vyksta 1939 metais, tada nebuvo dvyliktos klasės, vienuolikta klasė buvo paskutinė.