Ji gulėjo ant pilvo, o saulės liežuvis ją laižė,
Laižė baltą išlinkusią nugarą.
Vienas šiurkštus ir šiltas alkūnės lyžtelėjimas
Priminė kaimą ir veršiuką iš delno rupšnojantį obuolį.
Po to saulė vėso,
O ji meldėsi nakčiai:
„Užmigdyk mane kaip mažą kačiuką prieglaudoj
Dar nespėjusį atakti
Šio pasaulio
Tamsa“
Ir smėlis užpustė jai blakstienas,
Ji sapnavo tą kraštą,
Kur vaikai žindydavo vilkių krūtis
Ir jose nebuvo nė lašo žvėriškumo.
Paaugę lipdavo kopinėti drevių
Pas dievą bubilą
Įvarytą į medį.
Medaus mėnuo –
Mėnesio medus
Patekėjusio ir įtikėjusio
Įtekėjusio klampiai į lūpas.
Aplinkui ore kaip svaidomos ietys
Švytravo uodai,
Šaltiniai urduliavo
Nežinomu vaikišku nirtuliu.
Ji sapnavo save
Kaip vieną iš tų
Amazonių, kurios
Nusipjaudavo ar išsidegindavo
Dešiniąją krūtį,
Kad niekas netrukdytų šaudyt iš lanko.
Tačiau ne jos užkariaudavo vyrų imperijas.
Su augančiais miestais augo ir taikiosios deivės,
Užkariaujančios legionus
Sultingų melionų krūtimis.
Jos tokios pritvinkusios pilnaties, kapsinčios
Kol siauros gatvelės virsdavo pieno upėmis
Ir medus varvėjo jų lūpom.
Tačiau tu esi dukra amazonių genties –
Nieks nežindė tavęs,
Išdeginta motinos krūtis buvo lygi ir sausa dykuma.
Todėl tu esi tasai aklas kačiukas,
Mirštantis dėl paskutinio pieno lašo,
Pakibusio veterinaro pipetėje.
Jei ataksi –
Dar spėsi išvysti
Devynias inkubatoriaus saules,
Devynias dar neperdegusias,
Devynias dar neužgesusias
Savo gyvybes.