Švinta. Gal tai ir yra šventa.
Dangus iš rytų valo
žvilgsnio pabaigą ir su juo išvien tą
abu tęsiame, tai pradžia ritualo –
tai lyg dvi juodos kavos, lyg trys žalios arbatos,
lyg visi balti vandenys,
lyg atšipę smulkmenų įrankiai, arba tuos
ašmenis jų vėl ir vėl galandi, nes
reikia dieną pradėti kažkuo, kas
būtų iš principo kitkas,
o ne skliautas dabar jau blyškokas,
ne delnas, duotas palaikyt, kas
ne dažnai nutinka, arba tebelieki vos
prasiblaiviusiu miego įkaitu,
kažkada beveik miręs ir jau beveik gyvas,
prasidėjo nauji dalykai, tu
čia vienintelis padėvėtas
tiksliai, gal instrukcija buvo teisinga,
nes neskauda nei vienos vietos
ir prote pagaliau sninga.