nušvitimo akimirka

`
užsišoko žarijos, ant rūkstančios lietų nakties, kai nuėjo
kas sau, nuo liepsnojusio bibliją laužo, tiktai tu, jos lapus,
tamsoje, nuo lietaus, apkabinęs slėpei,
švento žodžio kalbėjimus, amžius iš amžiaus ateinantiems, saugančius,

kai bekylantis vėjas pradėjo blaškyti tirštumą danguj,
debesų, pakavojusių priešpilnio šviesą, prie sruvenančios upės,
į kurią, gal kankorėžis, šaką apleidęs pušies, tik nukrito garsu,
ar žuvis, tamsoje panorėjusi skristi į dangų, staiga priminė Saulę,

ir Ikarą, plasnojusį, paukščio sparnais kilt aukštyn ir tolyn,
ir bažnytinių žvakių, koriais atsiduodantį, plunksnas sulipdžiusį vašką,
ir dūzgimą bitelių, žieduos, sodams žydint baltai - nekaltai, užsimezgusį
vaisių, kaip tekanti saulė, raudoną į rudenį, obuolį...

... ir nušvito žolė apipilta mėnulio šviesos melsvumu, palapinės, ir
rusenusios anglys laužavietės, žmonės - kiekvienas kas sau, jau miegojo,
kai padėjęs, viršeliuos juoduos, ant žolės, uždarytus lapus,
jau nei žiemą, nei vasarą, knygoje Dievo tu ne (be) ieškojai...