Prisikėlimas

Popiet
Aš būnu prie lango
Nieko neveikiu
Tik šiaip žiūrinėju į nupjautą liepą,
Žiūrinėju į visokius pašalius
Aplink tą buvusią liepą
O užuolaidos jau tokios nusenusios
Skylėti jųjų tinkleliai
Apgula tamsiais
Šešėliais mano pečius, rankas, kaklą
Tuomet
Saulė atmeta savo sruogas
Sugula jos ant
Ant nuraudusio
Kilimo ornamento
Tik žybteli raštai
Lyg tąkart ant žemės
Kai bažnyčioje vaikis tarp lelijų
Ritinėjo pritūpęs margą kiaušinį
Ant šaltos katedros žemės
Kol jo tėvo tatuiruota ranka
Vis stukseno į save ir stukseno
O kita buvo ant to vaikio galvos
Kurioje pynėsi saulė
Nedrąsiai ir aš
Į save stuksenu, stuksenu
Vis galvoju,
Nu, blemba, ar tik nebus kaimynai pranešę
Kokiam žaliajam Petrui ar
Folkorinėms feministėms
Apie nelegaliai pašalintą mergelę.