Nevykęs projektas

-Blet, blet, kaip jie mane užkniso! Nebegaliu, ne-be-ga-liu daugiau tvert su šitais dalbajobais! -šūksniai aidėjo po visą, valdymo pultais, ekranais ir kitą įranga prifarširuotą, patalpą. Vos keli iš gausybės palinkusiųjų prie savų monitorių kilstelėjo galvas, apsidairė ir vėl įniko į savo darbus. Jorgas, nepakildamas nuo kėdės, atsistūmė nuo savo stalo pusės ir raminančiai paplekšnojo draugui per petį: -Na, ir kam taip stūgauti. Visiems pasitaiko. Kas būtų, jeigu visi čia klykaut pradėtų?
Francas paniuręs nužvelgė salę. „Kiek čia mūsų? Šimtai, tūkstančiai? “. Salės priekyje sėdinčių beveik nesimatė, o iš abiejų pusių einančios sienos su didžiulėmis vitrinomis, buvo taip toli, kad jis net nenutuokė koks ten vaizdas per langus. Vienintelė galinė siena su durimis buvo kiek arčiau ir tai guodė. Durys į išorę buvo geriausias dalykas šitoje nuolat zyziančioje, ciksinčioje ir nė sekundei nenutylančioje patalpoje. Jam tai buvo galimybė. Galimybė išeiti, palikti visus šiuos iki gyvo kaulo įgrisusius įrengimus ir tuos nuobodas aplink.
Kada nors jis būtinai įvykdys savo projektą iki galo ir virš durų įsižiebs: 231F. Jo kodas. Simboliai reiškiantys laisvę.
O tuo tarpu...
- Jeigu visi kiti irgi būtų gavę po tokį mėšliną projektą, garantuoju, kad čia akmens ant akmens nebeliktų. Ir durų nebereikėtų, nes atsirastų tokių kurie išeitų kiaurom per sienas ar bent jau per tas, šimtą metų nevalytas vitrinas.
- Kodėl tu toks tikras, jog kitiems nuskilo labiau?, - geraširdiškai šyptelėjo Jorgas ir nežymiai mostelėjąs galvą pridėjo: -štai anas vyrukas čia sėdi ilgiau už mus abu kartu sudėjus. Manai jam tai labai patinka?
- Kaip tu mane biesini, su tuo savo tėvišku tonu, - nenusivaldė Francas. Jau mokykloje valdytis jam sekėsi sunkiai, daug sunkiau nei mokytis informatikos, fizikos ar matematikos. - Ar tau teko kada nors resetint visą projektą 17 kartų iš eilės? Gal keičiamės, a? Nenorėtum?
- Tu juk žinai, kad tai neįmanoma. Bet jeigu atvirai- ne, tikrai nenorėčiau. Manasis man prie širdies. Jaučiu artėjantį finišą. Dar pora štrichų ir bus baigta.
- Nu va, laba diena. Jis tuoj išeis, o aš vėl nuo nulio auginsiu šitą degeneratų veislę, - Franco veide atsispindėjo begalinis nusivylimas sumišęs su pasišlykštėjimu. Jorgas gal ir užknisdavo su savo geranoriškumu, bet visgi buvo artimiausias kolega ir po tiek metų drauge vaikinas sunkiai įsivaizdavo salę be jo.
- O gal vis tik... -neryžtingai pradėjo Jorgas, - na, gal tu kažką ne taip darai? Ne pagal instrukcijas?
- Jėzau Marija, kokias blecha instrukcijas? Kokias instrukcijas? Ar kas nors šitiems parazitams gali sukurti instrukcijas? Viską išbandžiau! Standartinę praktiką, trijų pakopų fazes, Krydo metodiką, elementariąją SlowFlow- nieko! Rezultatas tas pats- išgyvenusių nulis. Kaip kažkoks prakeikimas! Таi jie kokį sušiktą Hitlerį pasigimdo, tai psichopatą Staliną. Ir taip kaskart! O vieną syk, tu gali įsivaizduot, vieną syk- abu! Аbu, blet, vienu metu išlindo!  Iš tų nervų galvojau pats juos, visus savom rankos ištaškysiu…
- Ir ką? Ištaškei, pats? - Jorgas net kilstelėjo nuo kėdės.
- Nea, pagailėjau. Leidau atsipaipaliot, puoselėjau, technologijų naujų pamėtėjau, žodžiu bandžiau į protą atvest. O po akimirkos tie nuopisos jau nepasidalino vandens ir išsitaškė branduolinėmis galvutėmis…
“Kaip gerai, kad Universitete nestojau į Moderavimą”- mintyse nusišypsojo Jorgas ir vėl ėmėsi savojo Andromedos ūko.