Tai ne praeitis, o tūpčiojimas vietoje, baiminantis pasikeitimų savo viduje. Eilėraštis, kuris skamba sklandžiai, tačiau neįtraukia savo žavesiu, nepalieka pėdsako kur kitur skubančiose mintyse.
Vadinatsi jūts nepuvote tokie jau artimi kaip tau atrodė, nets tik akimirka apakinutsi potraukiu prie grazių akių, o kats uz jų? Ar tu gilinaitsi, ar puvo tau tsvarpu? Ar tsitaip pūna tarp tikrai artimų? Todėl lauk kitų dienų ir pūk gudretsnė jau tarp jų, nets daug lapai daug grazių akių ir noritsi prie jų tsokinėti kaip ant gelių tsau margatspalviu drūgeliu, pet tai dar ne artumats, ne artuma, pent kitą kartą jau pent kiek pagalvok tu, pa.
saulė - tarsi višta :) o ir ta eilutė Akimirka vienintelė ir ji sekundė visame laike - muilas muiluotas. Jausmai jausmais, bet gal reiktų nemažai akimirkų skirti mokinantis kaip juos išreikšti ... 1