Axis mundi

Atspindi žvilgsnį ilgesingą seną
vien Acherono bėgantis vanduo
kai žalios akys pradeda ruduot
ir vėl iš pat pradžių per mus gyvena

šeimos albumai dulkini išblukę
vėl žėrintys gyvybės žarija
ir tavo lūpos pučiančios į ją
vėl nuneša būties lengvybės pūką

o metai vėl rikiuojasi po du
ir vėl iš naujo apsuka po ratą
rūbus šešėlių draiskanotus meta
ir sukas sukas užburtu ratu

liepsna ugninio žiedo vidury
kur šviesmečių kaitri ugnis kūrenas
iš kibirkščių užgimsta tavo menas
be jo daugiau tu nieko neturi

ir jau tikriausiai nieko neturėsi
kada per barzdą kaip midus varvės
atsklidusi ramybė iš erdvės
po karščio teikia amžiną pavėsį

kol girgždanti dar sukas axis mundi
tu užsimerki ir ramiai guli
ir taip prabėga šimtmečiai keli
o tau atrodo tik viena sekundė