Mano atvaizdas

Mano atvaizdas ėmė tikėti
Kad tikrai juda jis, o ne aš
Mano atvaizdas džiaugias pavasariu, rožėm
Jas uodžia ir gaili manęs, nesuprantančio.

Šešėlis gulęs žemėn vaizduojasi manim
Pakėlęs ranką netgi bandė siekti saulės.
Staiga sustingo, ėmė ranką sukt ratu
Pabandė šoktelti į viršų ar pargriūt.

Ranka pakrypsta arba iš kairės į dešinę
Arba apsisuka ratu tarsi strėlė
Ranka negali rodyti virš žemės
Šešėlio kūnas- nebyli lėlė.

Žmogus užsibrėžia nupiešt pasaulį
Statyt pilis ir kurt žvaigždes
Kol kelia lyg į dangų saują
O ištiesia tiesiog arčiau savęs