Ateik, Poe

Neskambinkit, bažnytiniai varpai,
aną sekmadienį primindami;
jis jau toli – 
nėra kam atsiminti jo,
kai aš tuomet – lopšy...
Tai ne gandrai kaleno žiemoje:
Į sausį įsirėdęs, šaudė speigas.
Gili žiema.
Ir gilios rogių vėžės.
Nakties dangus kaip žirniais žvaigždėmis nusėtas,
Kaip titnaginė žydi titnagais..

Ką dar sakyti iš girdėto,
Iš palikto atmintyje?

Džiaugiuosi, kad nebuvo prižadėta
Supilti smėlį į kopas, į kalnus,
Balas užlieti vandenynu,     
Iškelti vyturį  aukščiau giesmės.
O ir gyvatė negražesnė man,
Vien tik todėl, kad ji – gyvatė...
Gyvenk, gražuole, būk šalia,
Nors tūkstantmetį ir daugiau –
Šiandieną būk, ir ryt, ir visada.
Apgink save  visatoje
kaip gyvastį, kaip kūrinį,
Per šitokią daugybę amžių
Atėjusiu gyventi tavimi.

 
Karalius jau yra –
Žaltys karūną aukštą,
Užkėlęs laiko ant galvos
Bet tai nereiškia,
Kad iš odos nesiners..
Taip jau išauklėta, išpaisyta  –
Visų ledynmečių,
Visų laikų aukščiausiąjį  peizažą –
GYVYBĘ nešti, nesidairant paramos,
nerodant į save – gražus, bjaurus ar dar kažkoks.
Didžioji paskirtis  – į amžinumą ją nunešti.
Kiek dingusių – kas sužinos?
Kiek  būsiančių – beprasmiška spėlioti. 
Netgi  savo istoriją įvairove –
(be rašalo, be raidės) – rašo...   
Neperskaityta iki šiol,
Tačiau beždžionė studijuoja
Žmogų.

Poe, ateik,
Neleisk kalbėti apie Pradžią.
Mano parapija atėjusi vėlai.
Dargi ir šiandien sodžiuose
Bobulių staklės audžia,
Sustoja  prie dravės su medumi
Turistiniai takai.

Tačiau nėra kam skambinti
bažnytiniais varpais

Sustoja traukiniai keli
Iš Vilniaus  atvažiavę lig Marcinkonių
Ir vėl atgal,
Ir vėl beveik tušti...