užtemimas

I

smilgose vilnijantis tavo veidas
purpurinėmis klostėmis dengia
užmerktų akių ramybę.
anapus lango apsvaigę rūgpjūčio vėjai
žirglioja medžių viršūnėmis.

II

mėnuliui keičiant rūbą,
linijos delnuose tampa
permatomos it ažūras,
kuriuo vos pastebimai sruvena
gyvybės upės - tai atslūgstančios,
tai vėl užliejančios lenktų
lūpų kampučių seklumas.

šiose harmonijos sūpynėse
kometos nekrenta -
jos tik grįžta
idant iš to pačio jųjų kūno lipdytos
akys prisipildytų dar
nepažintų spalvų plazmos.

III

kartą jis sakė „tavo akys pilkos ir bedugnės“,
bet pažiūrėjus veidrodin tematau gilumas,
kurių retas jūreivis nepabūgo.

visiem kitiem
panteono  nepažint,
visiem kitiem
dievai mani užmigę.