Rašyk
Eilės (68984)
Fantastika (2085)
Esė (1659)
Proza (10043)
Vaikams (2371)
Slam (55)
English (1047)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 50 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Egla Egla

abstrakcijos

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies suniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir  šaipėsi: „ Iš mūsų liko tik šlapia vieta, tačiau mes vis dar čia. O tu? Ar dar esi? “ Retoriniai klausimai mane pralinksmindavo -  už tai ir mėgau savo sienas.

Kartais, iš už kampo, man nusišypsodavo kaimynas ir jo katės. Štai šitų nepakenčiau, nežinau tik kurių labiau – kačių, primyžusių į paskutinius batus, ar kaimyno, staiga nutarusio pasinaudoti mano pažeidžiamumu, kurio tuo metu net nuslėpti buvo neįmanoma.

Kad ir kaip atsitiko, tačiau man reikėjo to mažyčio suniokoto gyvenimo. Buvo reikalingi ir batai – už lango vaipėsi žiema, pažeme besirangantis šaltis rėžė sparną aplink mano pėdas ir kėsinosi jas paturėti. Vis akivaizdžiau paturėti mane norėjo ir kaimynas, užsukdavęs pasiteirauti kaip gi man sekasi ir nedviprasmiškai leidžiantis suprasti, jog, jei būsiu gera, jis man bus dar geresnis.

Kaimynas panašėjo į negyvėlį. Į mirštančių sielų kategoriją. Tarp to ką jie sako ir daro yra didžiulė praraja. Jų lūpomis, apsirėdžiusi pūstu sijonėliu ir puantais, lyg balerinos šešėlis prabėga mirtis. Jie nuolat meluoja, kai ką nors žada, kai kažką pasakoja, ar giriasi. Tačiau visuomet įvykdo savo slaptus bjauriuosius kėslus.

Ne visi pagyrūnai yra negyvėliai. Yra net labai gyvų, ypač poetų tarpe. Tokie jautrūs viskam, kad jei įmanytum mylėtum tokį visą gyvenimą. Be atsako, užtektų tik ištartų žodžių, kurie sugeba suvirpinti net tas ausų būgnelių vietas, kuriose mylisi sielos.

Bet aš apie kaimyną, kuris visai nebuvo poetas, o įkyrus su visais savo penkiais pojūčiais numirėlis, kurio garuojanti sieliūkštė smirdėjo kačių šlapimu ir žeidė.

Reikėjo kažką daryti . Juk jis, peršulys, viską žinojo apie mano proto prieštaravimus. Anie, vis talpinami į degtukų dėžutę, tapo kūnu ir vieną žiemos naktį išėjo pasivaikščioti liepsnomis. Tik aš žinojau, kad tie košmarai nebuvau aš pati, o mažytė manęs dalelė tą naktį pradėjusi egzistuoti visiškai savarankiškai.

Tas niekšas vis šypsojosi iš už kampo su savo mėlynaplaukėmis sibirinėmis, geidė ir grasino, o katės, jusdamos šeimininko priešiškumą, kuriame lyg stovintis pienas gižo gašlumas, ne tik nuolat myžčiojo, bet taikėsi  draskytis – lėtai, su pasimėgavimu grybščioti stingstančias nuo šalčio pirštų pagalvėles, kaklą, plaukus.

Ir štai regiu. Guliu aš nuoga, apauta smirdančiai batais, mano kūną drasko katės, beprotiškai šalta, o vienintelis šilumos šaltinis yra kaimyno ūsai, kuriais jis bando užkloti mano nuogumą.

Daugiau negalėjau to įsivaizduoti. Ir man atėjo į galvą išganinga mintis. Jei slaptingiausius savo prieštaravimus slėpiau degtukų dėžutėje, tai sprendimą, kaip atsikratyti kaimyno radau savo sužeistam nuogume, kuris vienu metu galėjo būti ir bejėgiškumas, ir drąsa.

Pasikviečiau kaimyną į svečius.

Atsistojau prieš jį nuogut nuogutėlė, tokia daug žadanti, jaudinanti ir viliojanti. Ir, kai sekundėse budo tuoj įvyksiantis sprogimas, kai jis subrendo ir suminkštėjo lyg rankose tęžtantis persikas ir negalima buvo laukti nė akimirkos, kai TAI tapo kaimyno savastimi, jo čia ir dabar, pačia tikrove, aš išprotėjau. Tai buvo taip netikėta, kad akimirksniu iškreipė jo suvokimus ir parklupdė ant žemės.

Išprotėjau eklektiškai. Tokį būdą buvau apmąsčiusi iš anksto – tarp painumo, paviršutiniškumo ir nenuoseklumo yra ryšys. Jei būčiau puolusi į vientisą beprotystę, kažin ar pavyktų sugrįžti, todėl mano pasirinkimas buvo sąmoningas.

Stovėjau nemirksėdama ir žvelgdama į kaimyno viršugalvį, tarsi, bylojau, jog neturiu jėgų pasipriešinti tam, kas čia vyksta. Klyktelėjau. Gana kultūringai, tačiau garsas aiškiai priklausė subkultūriniam metalinių grandinių žvangesiui,  tuomet suinkščiau, lyg būčiau pati pop scenos dievaitė, ar net karalienė.

Tačiau pagrindiniais mano gąsdinimo instrumentais tapo žodžiai. Daug daug žodžių, susietų su mintimis. Žodžių be minčių beveik nebuvo, tik retkarčiais išsprūsdavo koks jaustukas, tačiau ir jis priklausė kokiam nors vidiniam mirksniui. Turiu pasakyti, kad visi apmąstymai tuo metu lyg tyčia sukosi apie mirtį. Kad ir kokią išraišką ji įgaudavo žodžiuose, pagrindinę mintį nuslėpt sekėsi sunkiai. O reikėjo, nes  mačiau, jog kaimynui darėsi visai blogai, jis ruošėsi alpti.

Todėl stengiausi viską perteikti netiesiogiai. Kuo nesuprantamiau, su barokinėmis vingrybėmis, nutylėjimais, išjaustomis pauzėmis, lyg specialiai pritrūkdavau suderinamumo tarp vidaus ir išorės, kad griebčiaus simuliacijų, dirbtinumo, tikrų tikriausio falšo.

Stovėjau prieš jį  visa išprotėjusi, eklektiška ir abstrakti. Abstrakcija išlindo natūraliai, greičiausiai kaip dirbtinos ir gana išraiškingos būsenos pasekmė, tačiau kai atsirado ši, kaimynas tarsi nubudo. Jis nusipurtė, kelis kart savo šiurkščiais delnais perbraukė per veidą, atgavo spalvą ir nuėjo. Nuėjo taip, kad niekada daugiau negrįžo.

Niekas nenori abstrakcijos,  tuo labiau išprotėjusios ir eklektiškos, net jei ji moteris.

Taip aš atsikračiau kaimyno.

Šiuo metu iš už kampo man šypsosi tik žavus paprastumas. Kaimynas užsiaugino barzdą ir atsikratė kačių. „ Laba diena“, linkt žvilgt, jokių bereikalingų judesių, jokių demonstracijų, tik nutylėjimai nuvinguriuoja kartu su juo  lyg cigarečių dūmas pro rūbo skverną.

Mano suremontuotame name žydi spalvos.  Sienoms patinka nuspalvinimas, jos tyli ir, tarsi, liepsna apglėbia mane iš visų pusių. Tu, - tik begarsiai kryptelna šypsniu, -  tik būk, lyg liepsnelė uždangstyta kitos, kuri tave saugo nuo košmarų, prieštaravimų, kaimynų ir batų. Niekada neturėk per daug batų, tik tiek, kiek reikia išeiti ir sugrįžti. “
2017-08-06 20:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-26 12:56
ČakoPelėda
Sveikinu su III, Egluže :D !!!

Šaunuolė, ir toliau taip :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-11 18:15
Elegantiška
Mano suremontuoto namo sienos žydi spalvotų gėlių žiedais☺
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-01 10:51
ieva3003
Oho, kokios žiaurios gali būti moterys :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-12 23:26
Damastas
Post gaistrinį paaiškinimą priimu, bet vis tiek per didelis šuolis, "neprivystyta" iki čiaupų, iki vandens sienų kaskadų, todėl ailiniam skaitytijui yr kalustukų.
Kaip bebūtų, man jūsų prozą geriau suvokiama, negu ailės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-11 14:20
Egla
Gaisrininkai sušlapino sienas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-11 09:40
sesė mėta
O, pamačiau Damasto komentarą, tai vėl įsiterpsiu - man ta šlapia siena irgi užkliuvo. Nors bandžiau paskui sugalvot paaiškinimą - tipo gal šlapia, nes gaisrininkai vandenį ant jos pylė (?), bet šiaip turbūt geriau būtų buvę be to.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-10 22:12
Damastas
Patiko kaimynas pradžioj. Dar patiko saikinga erotika, sudegęs peizažas, beviltiška būsena.
Nesu tikras dėl kardebaletų lūpinių, yra įtarimas imantrvimo nereikalnigo, bet neakivaizdus.
Ne iš karto paaiškėjo/įtikino herojės taktinės nepageidaujanų aistrų atbaidymo gudrybės.
Namas kažkaip susiremontavo. Kažkaip suremontuotina prašytųsi ir pati pabaiga.

4.

P.s. pradžioje ugnis suniokoja siena, paskui iš karto - šlapia vieta. Nežinau, daugumas gal ir prasileidžia tokius dalykus, bet yra tam tikras procentas vartotojų, kuriems čia trūksta vientisumo, logikos, tiesos ir dar bbz ko. Atkreipkite yp. dėm., nes rašyti galite, tiesiog dar labai žalias periodas, rugpjūtis - galbūt gryn dėl to.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-07 13:30
sesė mėta
O aš pasakysiu kitaip - pabaiga man patiko. Nepatiko ta per didelė teksto puošyba. Norėjosi iškapoti dalį tų " Jų lūpomis, apsirėdžiusi pūstu sijonėliu ir puantais, lyg balerinos šešėlis prabėga mirtis"; "suvirpinti net tas ausų būgnelių vietas, kuriose mylisi sielos"; "lyg stovintis pienas gižo gašlumas" ir taip toliau. Nesupraskite neteisingai - šiaip man patinka gražus tekstas, bet čia dekoracijos jau ima užgožti turinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-07 09:58
tictac_it
Vientisa, psichologiškai pagrįsta novelė, galima įžvelgti metaforiškumą, (kai norisi :)). O dėl pabaigos - sutinku su ČakoPelėda, perdėm happyendinė , nors paskutinis sakinys ir gražus ... 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 22:16
ČakoPelėda
Kai sakiau, kad nelabai patiko pabaiga, turėjau omeny tik pačią paskutinę pastraipą. Pabaigčiau priešpaskutine. Na bet gal čia tik man taip :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 22:06
ČakoPelėda
Dėkoju už smagiai praleistą laiką su Jūsų kaimynu ir jo katėmis :-)  Patiko vientisas pasakojimo stilius, humoro jausmas ir grakščios metaforos.
Kaip ir suprantu užmanymą ir netgi mėgstu, kai kūrinio pabaiga taip glaudžiai susieta su pradžia (t.y.  kur pradėjome, ten ir pabaigiame) bet man vistiek labiau patiktų be jos. Arba bent jau paskutinio sakinio atsisakyčiau.
Ir Nuar teisi, gal kiek per daug čia to žodžio „kaimynas“.
5-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 21:32
Nuar
Aplinkui vien tik žodis "kaimynas". Jūs "sėkmingai" pasikartojimais mokate žudyti savo tekstus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 20:25
selekcionierė
savaitės žodis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą