abstrakcijos

Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies suniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir  šaipėsi: „ Iš mūsų liko tik šlapia vieta, tačiau mes vis dar čia. O tu? Ar dar esi? “ Retoriniai klausimai mane pralinksmindavo -  už tai ir mėgau savo sienas.

Kartais, iš už kampo, man nusišypsodavo kaimynas ir jo katės. Štai šitų nepakenčiau, nežinau tik kurių labiau – kačių, primyžusių į paskutinius batus, ar kaimyno, staiga nutarusio pasinaudoti mano pažeidžiamumu, kurio tuo metu net nuslėpti buvo neįmanoma.

Kad ir kaip atsitiko, tačiau man reikėjo to mažyčio suniokoto gyvenimo. Buvo reikalingi ir batai – už lango vaipėsi žiema, pažeme besirangantis šaltis rėžė sparną aplink mano pėdas ir kėsinosi jas paturėti. Vis akivaizdžiau paturėti mane norėjo ir kaimynas, užsukdavęs pasiteirauti kaip gi man sekasi ir nedviprasmiškai leidžiantis suprasti, jog, jei būsiu gera, jis man bus dar geresnis.

Kaimynas panašėjo į negyvėlį. Į mirštančių sielų kategoriją. Tarp to ką jie sako ir daro yra didžiulė praraja. Jų lūpomis, apsirėdžiusi pūstu sijonėliu ir puantais, lyg balerinos šešėlis prabėga mirtis. Jie nuolat meluoja, kai ką nors žada, kai kažką pasakoja, ar giriasi. Tačiau visuomet įvykdo savo slaptus bjauriuosius kėslus.

Ne visi pagyrūnai yra negyvėliai. Yra net labai gyvų, ypač poetų tarpe. Tokie jautrūs viskam, kad jei įmanytum mylėtum tokį visą gyvenimą. Be atsako, užtektų tik ištartų žodžių, kurie sugeba suvirpinti net tas ausų būgnelių vietas, kuriose mylisi sielos.

Bet aš apie kaimyną, kuris visai nebuvo poetas, o įkyrus su visais savo penkiais pojūčiais numirėlis, kurio garuojanti sieliūkštė smirdėjo kačių šlapimu ir žeidė.

Reikėjo kažką daryti . Juk jis, peršulys, viską žinojo apie mano proto prieštaravimus. Anie, vis talpinami į degtukų dėžutę, tapo kūnu ir vieną žiemos naktį išėjo pasivaikščioti liepsnomis. Tik aš žinojau, kad tie košmarai nebuvau aš pati, o mažytė manęs dalelė tą naktį pradėjusi egzistuoti visiškai savarankiškai.

Tas niekšas vis šypsojosi iš už kampo su savo mėlynaplaukėmis sibirinėmis, geidė ir grasino, o katės, jusdamos šeimininko priešiškumą, kuriame lyg stovintis pienas gižo gašlumas, ne tik nuolat myžčiojo, bet taikėsi  draskytis – lėtai, su pasimėgavimu grybščioti stingstančias nuo šalčio pirštų pagalvėles, kaklą, plaukus.

Ir štai regiu. Guliu aš nuoga, apauta smirdančiai batais, mano kūną drasko katės, beprotiškai šalta, o vienintelis šilumos šaltinis yra kaimyno ūsai, kuriais jis bando užkloti mano nuogumą.

Daugiau negalėjau to įsivaizduoti. Ir man atėjo į galvą išganinga mintis. Jei slaptingiausius savo prieštaravimus slėpiau degtukų dėžutėje, tai sprendimą, kaip atsikratyti kaimyno radau savo sužeistam nuogume, kuris vienu metu galėjo būti ir bejėgiškumas, ir drąsa.

Pasikviečiau kaimyną į svečius.

Atsistojau prieš jį nuogut nuogutėlė, tokia daug žadanti, jaudinanti ir viliojanti. Ir, kai sekundėse budo tuoj įvyksiantis sprogimas, kai jis subrendo ir suminkštėjo lyg rankose tęžtantis persikas ir negalima buvo laukti nė akimirkos, kai TAI tapo kaimyno savastimi, jo čia ir dabar, pačia tikrove, aš išprotėjau. Tai buvo taip netikėta, kad akimirksniu iškreipė jo suvokimus ir parklupdė ant žemės.

Išprotėjau eklektiškai. Tokį būdą buvau apmąsčiusi iš anksto – tarp painumo, paviršutiniškumo ir nenuoseklumo yra ryšys. Jei būčiau puolusi į vientisą beprotystę, kažin ar pavyktų sugrįžti, todėl mano pasirinkimas buvo sąmoningas.

Stovėjau nemirksėdama ir žvelgdama į kaimyno viršugalvį, tarsi, bylojau, jog neturiu jėgų pasipriešinti tam, kas čia vyksta. Klyktelėjau. Gana kultūringai, tačiau garsas aiškiai priklausė subkultūriniam metalinių grandinių žvangesiui,  tuomet suinkščiau, lyg būčiau pati pop scenos dievaitė, ar net karalienė.

Tačiau pagrindiniais mano gąsdinimo instrumentais tapo žodžiai. Daug daug žodžių, susietų su mintimis. Žodžių be minčių beveik nebuvo, tik retkarčiais išsprūsdavo koks jaustukas, tačiau ir jis priklausė kokiam nors vidiniam mirksniui. Turiu pasakyti, kad visi apmąstymai tuo metu lyg tyčia sukosi apie mirtį. Kad ir kokią išraišką ji įgaudavo žodžiuose, pagrindinę mintį nuslėpt sekėsi sunkiai. O reikėjo, nes  mačiau, jog kaimynui darėsi visai blogai, jis ruošėsi alpti.

Todėl stengiausi viską perteikti netiesiogiai. Kuo nesuprantamiau, su barokinėmis vingrybėmis, nutylėjimais, išjaustomis pauzėmis, lyg specialiai pritrūkdavau suderinamumo tarp vidaus ir išorės, kad griebčiaus simuliacijų, dirbtinumo, tikrų tikriausio falšo.

Stovėjau prieš jį  visa išprotėjusi, eklektiška ir abstrakti. Abstrakcija išlindo natūraliai, greičiausiai kaip dirbtinos ir gana išraiškingos būsenos pasekmė, tačiau kai atsirado ši, kaimynas tarsi nubudo. Jis nusipurtė, kelis kart savo šiurkščiais delnais perbraukė per veidą, atgavo spalvą ir nuėjo. Nuėjo taip, kad niekada daugiau negrįžo.

Niekas nenori abstrakcijos,  tuo labiau išprotėjusios ir eklektiškos, net jei ji moteris.

Taip aš atsikračiau kaimyno.

Šiuo metu iš už kampo man šypsosi tik žavus paprastumas. Kaimynas užsiaugino barzdą ir atsikratė kačių. „ Laba diena“, linkt žvilgt, jokių bereikalingų judesių, jokių demonstracijų, tik nutylėjimai nuvinguriuoja kartu su juo  lyg cigarečių dūmas pro rūbo skverną.

Mano suremontuotame name žydi spalvos.  Sienoms patinka nuspalvinimas, jos tyli ir, tarsi, liepsna apglėbia mane iš visų pusių. Tu, - tik begarsiai kryptelna šypsniu, -  tik būk, lyg liepsnelė uždangstyta kitos, kuri tave saugo nuo košmarų, prieštaravimų, kaimynų ir batų. Niekada neturėk per daug batų, tik tiek, kiek reikia išeiti ir sugrįžti. “