mano keliai balti kaip drugeliai
lankós
ir per pievas basa visada
aš lakstau ir lenkiuos prie upelio
matau
plaukia tavo, seneli, dievai
ir lėtai, kaip laukai virsta bronza,
krenta ašaros mano
ir gaudžia
virš galvos kelios saujos avyžių
susirinkę paklausyti
maldos