Rašyk
Eilės (68617)
Fantastika (2081)
Esė (1641)
Proza (9982)
Vaikams (2364)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) VI

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kai kelionė kaip žemė, kaip saulė, kaip žvaigždynai ratu...

  O kažkurią dieną atsitiko, kad suprantu, jog  man visai nereikia ateiti prie kalendoriaus su atverstu jo kovo 10-sios dienos lapeliu. Jis su  manimi, jis visur. Net matau jį užsimerkęs. Ir nereikia dėl to aikčioti, nereikia stebėtis ar rodyti, kaip į stebuklą. Kad ir nedidelį, kad ir  privatų. Atsitiko tai tyliai, lėtai, nepastebėtai, kad  atrodė, jog taip būta ir anksčiau, visą laiką taip būta. Bent jau nuo tada, kai paveikslėlyje  buvo nupiešta: 
   
  Tėvas padėjo šaukštą ant stalo ir beveik sudejavo.
  – Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
– Duonos nėra, – pasakė motina. Ir truputį patylėjusi tęsė: – Keista. Aplinkui žemė, žemė. O duonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o pasirodo, kad visą duoną suvalgo. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam knieti sužinoti, kaip versis jo tvarinys, kai jo stalas paliktas be duonos.
  – Fe, – atsiliepė tėvas, – abu labu, motina ir sūnus. Nors dėk ant galvos kepurę ir eik iš namų.
  Sūnus šyptelėjo ir pasakė;
  – Tėve, aš tave myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau.

  Betgi man lengviau, oi, kaip lengviau, atsimindamas pagalvoju ir neatsimenu, jog kada  stengiausi, kad būtų sunkiau. Tačiau kartais žodis – ypatingai, kai jis nepastebėtas iškrenta iš konteksto – kerta kaip vapsva, kad atrodo, jog skauda ir už save, ir dar už kelis. Panašiai atsitiko išgirdus Pro (prozą), kalbančią apie rašinį  „Kalba Vilniaus“ savaitraštyje. Stengiausi, bet nemokėjau pateisinti – arverta skaityti ir žinoti tai, kas atsitikę seniai, prieš dvidešimti ir daugiau metų. Ir apgailėjau, kad tai išgirdau taip vėlai. Ir labai prireikė, kad kas išgirstų mane taip, kaip aš girdžiu save. Ar kas buvo, ar yra, ar gali būti, kad taip mane girdėtų?
  Atsiminiau Vidinį Net ir tuomet, kai jo šalia nebūdavo, nelengvai galėjau patikėti, kad jo nėra ar kad galėtų nebūti. Tačiau ką dar galėčiau prie jo priglausti?
  Tyla, tyla, o paskui  girdžiu, kai joje taria: 
  – Aš iš ten. Utenos apskritis buvo. Kuktiškių valsčiaus Venclovynės kaimas Tėvai du ir aš. Brolis mirė jaunas. Neprisimenu aš jo.
  – Ak, tai esi kaimietis. Ūkininkų sūnus. Ūkis turbūt nemenkas buvo.
  – Keturiolika 14 hektarų. Nu ką? Arklį, karvių porą turėjo, kiaulių, avių tų...
  – Dar nuvažiuojate į savo tėviškę?
  – Tai nuvažiuojam, bet jau nieko nėra. Ir akmenys prapuolė Dar obelys kelios yra, bet ir tos aplaužytos Trisdešimt gal devintais metais  išėjom į kalionijas. Kol kas seną namą pastačiau, kur buvo anksčiau kaime Koks ty kaimas. Keturi gyventojai. Tiesa, tvartą ir klojimą jau pastačiau. Pirtį naują. Tik namas liko, kad būtų naujas. Pasiruošiau medžiagų visų, prisivežiau. Vienas daugiausia važiuodavau valdiškan miškan. Nuolaidą didelę davė medžiui pirkti. Už du šimtus litų klojimui ir  namui prisivežiau. Nu ir pradėjau ruoštis naujam  gyvenimui. Nu, besiruošiant užėjo broliai...
  – Kokie broliai? Sakote, „broliai“ ir šypsotės,  juokiatės 
  – Agi šitie. Išlaisvinti, saulę atnešti. Kai atnešė saulę, tokia karšta buvo, kad reikėjo Sibirą pasiekti.                                           
     
    – Dieve, padėk atsiminti, – paprašiau į save ir žinau: dvidešimt metų praėjo. Tai faktas. Tačiau gali būti, kad ir daugiau. Netgi labiau panašu, kad daugiau, bet smagu, gera atsiminti, kad  susitikome karietoje.     
  Alfonsas. Žilys Alfonsas, –  regis, pradedu atsiminti.,
  Ir Žilienė. Taip, taip – ir Žilienė, Jadvyga Žilienė

  – Jos tėvelis mano  krikštatėvis  Tai mes visą laiką  susieidavom. Netoli gyveno. Tėvai buvo draugai. Jos tėvelis kalvis buvo.
  Ieškau galimybės, kaip pamatyti Alfonsą, kaip pamatyti Jadvygą.
  – O judu?
  – O mudu Žilys ir Žilienė, – kaip iš karietos sako Alfonsas ir jam talkina Jadvyga. Žodis žodin, kaip tada, prieš dvidešimt ar netgi daugiau metų ir, atrodo, kad ogi nei lašelis nenubyrėjo. Tai kas pasakė, patikėjo, kad  karietos nėra. Aš pats?  Negi taip galėjo būti? Pro, kur tu? Ateik, paklausyk. Ir tu, Poe, ateik. Abi ateikite.
  – O mūsų kviesti nereikia, – atsiliepė iš kalendoriaus kovo 10-sios lapelio kažkuris varduvininkų. Jaučiu, žinau, kad  karietoje susirenkę ir dar kažkas, tačiau dabar  man svarbu, kaip Tada girdėti Jadvygą.
  –Tėveliai turėjo dvidešimt šešis hektarus  žemės. Šeimoj augome  trys vaikai – Valys, Albertas ir aš.  Buvau silpnesnės sveikatos. Ir mane jau tėvelis nutarė leisti mokytis. 38 metais baigiau šešis skyrius.  Tad reikėdavo šešis skyrius baigti. Ir nutarė leist siuvėja mokytis. Aš verkiau visą naktį, kad aš nebūsiu jokia  siuvėja, ir aš noriu eiti į gimnaziją.
Nu ką?  Nori gi. Reikia leisti. Tačiau nelengva  buvo Kaip tiktai 38 metų  rudenį mane jau išleido į  gimnaziją. Gimnazija dar buvo tada  senų reformų Reikėjo mokėti už mokslą. Dabar nei neprisimenu, kiek reikėjo pirmą pusmetį. Man atrodo, kad reikėjo 60 litų sumokėti. Nu, bendrabučių jokių nebuvo. Butą nusamdė. Man tokią lovutę padarė  medinę mėlyną Žinot, tėvelis stalius ir kavolius. Nu tai nuvežė man tą lovytę ir apsigyvenau pas tokius Baranauskus Dariaus ir  Girėno gatvėj
Ir labiausiai kas patiko? Tai, kad man pasiuvo tą uniformą. Labai graži uniforma. Kepurę gi dar su kazyrka tokia turėjau..
 
  – Girdi, Pro, – pašnabždėjau, – Tik, prašau, nesakyk: fui, kaip ne taip.
  –Tu ką, Pranuci, – nepaisė Pro girdi – negirdi ją kas. –  Ar manai, kad man galvoje nesveika. Siūlau įrašyti į Biblijos šešiasdešimt septintąją knygą. – Ir susikaupusi, susimąsčiusi vėl sakė: – Kaip atsiranda ji, karieta? Nėra, nėra, o pasirodo, kad yra, kad esi karietoje. Važiuoji. Poe, nebūk mėmė. Kalbėk, mąstyk, spėliok ir žinok, kad klysti  taip pat žmoniška..
  – O, tai labai svarbu, – atsiliepė – Bladukas: – Atsiprašau, kad tarp žmonių, taigi, žmonėse būti savimi man  labai nesmagu. Geriau, patogiau, šauniau būti Vaidinimu.  Nepykit, kad  per tokį  mane pamatote ir save. Veidrodis, žinoma, yra veidrodis, bet – patinka jums tai ar ne – bet Vaidinimas pakelia gilesnį žmogaus atvaizdą. Ir nepriekaištaukite, girdi, kas pakels uodegą jeigu ne Bladukas. Betgi ar sau?
 
Nežinau, kaip  suklusti,
Kaip įeitį į Dievą
Ir parodyti vieškelį platų.
Negi šitiek, net dvidešimt metų,
Neužteko, sugrįžus prisėsti ant slenksčio
Ir manyti  – kelionė  baigta?
Ir žinoti – ne tas jau, ne tas,
Duotas laikas – išseko,
Naujas – jėgų neatneš.....
Bet gerai,
Kad sarmatos lig šiolei pakanka
Neužmiršti savęs
Kartais, regis  – ne žirgas,
O aš tartum žirgas
Karietą vežu.

O, atkelki vartus, atmintie,
Tegu bus, kaip ne sykį kad buvę
Girdit, Ygaga žvengia,
Kanopulėmis žemę dundena.
Nemanykit, kad šitaip sapnuoju
Nemanykit, kad  melą kalbu..
Kai kelionė, kaip žemė,
Kaip mėnuo, kaip saulė
Kaip žvaigždynai ratu
Ji sugrįžta atgal...
Vėl keliaus iš pradžių,,   
Girdit, ponios ir ponai,
Jeigu – ne, tai girdėkit, prašau...

  – Kaip negirdėsi, vežėjau, – atsiliepė Jadvyga Žilienė, – Ir  nemanyk, kad esi juo buvęs . Kol dar atsimeni bent vieną jos keleivį, esi vežėjas, Pranuci. Ir kiekvieno kalendoriaus lapelio popieriuje atsiranda tuščios vietos, kad galėtum prisiminti galbūt rašalu, tušu, pieštuku, galbūt  žodžiu,  fotografija, galbūt kitaip, tiesiog rankos paspaudimu, tiesiog taip, kaip dabar. Vienas, kitas, trečias...  Va jau kiek mūsų susirinkom  ir važiuojam. Vis ratu, ratui, kad ir vėl gimtum, kad ir vėl mirtum,  vis kelionėje,  kelionėje...  Argi reikia save  nusitaikyti  kitokiai daliai negu žmogaus dalia.
Ne, ne, niekuomet – ne.

Alfonsas Žilys
  – Nu, kariuomenėn šaukia. Buvau nuėjęs kariuomenėn stot.
  – Brolių kariuomenėn?
  – Aha. Stot nuėjęs buvau. Ir labai  buvo įdomu, kad  moterys priėmė nuogus. Nu ir ką? Stojau. Paskum gaunu, kad ant durų užklijuota – neit armijon.  Ant savo namų durų. Kad nestoti  Nu ir  mes pradėjom slapstytis – neiti į armiją.
  Karas kyla  Su vokiečiais. Vokiečiai užėmė. Vermachtas Čia kita kariuomenė jau. Nu, kaip nejau tenai, neisiu ir čia. Dar turėjau ir pažintį su viršaičiu. Patarė, kad nereikia eiti. Buvo vokiečiai atvažiavę keliskart. Nu, tai neieškojo, kad taip verstų. Atvažiuoja, paklausia tėvų, kur sūnus.  Anie: kariuomenėn gi išėjo...
  Apsisuka ir išeina. Taip nevertė. Paskui įsakymas pasirodė. Kieno tėvai seni, daugiau  50 metų, jeigu vienas tik darbininkas, tai palikt, neimt.  Reikalinga kariuomenei ir duona. Uždirbt reikia...
2017-08-01 11:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-01 17:43
Luiza Šarlotė
Kaip visada prasmingai ir įdomiai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą