Vargonų aidas. Meilė. Ir Viltis.
Ir pakylėjimas į Sielos amžinumą,
Skirta per amžius žmogui Išmintis,
Būties tauriosios garsų didingumas.
Tikėjimą ir šventą Šviesą, tarsi Maldą,
Didingi Bacho muzikos garsai skliautuos
Mažytėje žmogaus širdy pasikartos
Tikėjimu, Viltim ir Gėrio aidu.
Gerbiamas Skaitytojau,
kKadangi nepavyksta publikuoti naują kūrinį tam skirtoje vietoje, maloniai kviečiu jį skaityti komentarų skiltyje.
Žanras: poetinė miniatiura.
Nesiilgėk susitikimų
Nesiilgėk susitikimų, -
Laimingiausi namai – atmintis;
Meilė saugo juose mūsų svają,
Audžia lūkesčių giją Viltis.
Ten švelnumas alyvom pasklidęs,
Ilgesys kantriai moja beržais;
Mūsų žingsnių takuos nesulaukęs,
Vėsias sutemas jis parsives.
yra tokia kategorija - dvasingi žodžiai, juk girdėjote. Jie turi savy jėgos ir jų vartojimas įpareigoja parinkti atitinkamą vietą. Kartais pakanka vieno ir visa kita - sukasi apie jį, daug jausmų, minčių veiksmų... Matai tada, kaip žmogus su tuo žodžiu susigyvenęs ir pan. Jūsų kūrinėlyje tokių žodžių, kokį 10 gal, tačiau jūs sunku pamatyti tarp jų... Suprantate, kaip tada nejauku, lyg vaikščiotum po numarintų žodžių kapines - nėra santykio, nėra gyvybės. Ar tokie žodžiai nusipelnė tokios apgailėtinos vietos - likti be žmogaus? Mes dabar turėtume kalbėti apie asmeninį autoriaus dvasingumą:( Tai mano požiūris, ne kitų... Nepykit, jei ką