Jūs esate toli,
Mes esame arti.
Jūs esate dabar,
O mes - jau praeity.
Jūs esat artimi,
Mes esam tolimi:
Jūs esat su kitais,
O mes - su savimi.
Jūs esate geri
Tikrovės vidury,
Mes esame pikti
Svajonių pakrašty.
Jūs retkarčiais liūdni,
Jūsų valia kilni,
O mes dažnai girti,
Tuštybės apimti...
Mes norime nedaug,
Jūs turite mažiau.
Mes klausiame piktai,
Nors galime gražiau.
Jūs esat mums keisti,
Mes - su slaptom mintim,
Visi mes susieti
Su savo paslaptim...
Jūs rodotės šilti,
Mes būname šalti.
Mes vengiam šilumos,
Todėl jūs - atstumti.
Bet būna valandų, kai šalta širdyse
Ir mums jau apmaudu, kad jūs tik mintyse.
Mes jaučiamės vieni ir leidžiamės žemyn,
O jūs mums būtini, kad kiltume aukštyn.
Sueisime kartu
Ir bus diena šviesi;
Ir aš, ir jie, ir tu -
Mes džiaugsimės visi.
Kol esame kartu...
Kai būsim atskirai
Vis prisiminsim jus,
Nes mylime tikrai!
Skirtas Licėjaus buv. bendramoksliams. Atminimui, prieš išsiskiriant.
ką man pasakyti?.. nors nesu tikras žinovas, bet vertinsiu kaip paprastas skaitovas. ir pasakysiu, kad paprastam skaitovui šis kūrinukas labai patiktų, bet kaip žiūriu, beveik visi čia parašę komentarus nėra skaitovai, o yra literatūros žinovai. Vat. Kokia iš to peršasi išvada? Manau ir pats aiškiai supranti ;) ////
Mes esame kvaili, jūs genijai...
Esu perskaitęs gal 10 tokio tipo eilėraščių ir jau po 3 buvo atsibodę. O prisimenant, kad aš pats žalioj vaikystėj ne vieną panašų parašiau, iš viso baisu darosi. Teisiog į neviltį puolu. O kad dar palyginimai mes/jūs būtų gilūs, originalūs ar netikėti... Konkrečiai sakant nepavykęs.
Šį savo komantarą norėčiau paskirti tėveliui ir mamytei, savo broliukui, katinui, Dariui ir Girėnui bei Tėvynei.