mirtis mieste

virš gatvių nykumos
metalinio paukščio sparnas
raižo praeities žemėlapius

viršum jų tingiai kabo satelitai
kol smėlio laikrodžio juosmuo
juda pagal kalnų dūlimo ritmą

laikinumas beldžia langan
vidurnaktį šikšnosparniu pavirtęs
jis beldžia sklendžiant virš kalnų

jie sako pergamentuos
raidės siuvinėtos
iš karališko aksomo

tad vienu plunksnos mostu
nubraukiu nuo savo veido
belikusio liūdesio natas

ir taip aš lieku čia nors
čia manęs nėra aš lieku
čia nors mano oda yra su
manim tik tam kad susiliečiau
su žeme