ilgokas

klausydavausi
kai ji save liesdavo
to garso nesupainiosi
su niekuo
sningant eiti per
dar sausą sniegą
na žinot
tik ta eisena
tai mano vidinių
skersgatvių akustika
ji prisiartindavo
pavaišinti avietėmis
iš savo stiklainėlio
kuriame sėklos
kaip mozaika
ant bažnyčios lubų
išbirusios
nesuvokiamais gestais
ji mane nuramindavo
iki nieko neįtariančio
vaiko
kol nesuprasdavau
kodėl seku paskui
tas rainas iškyšas
ties paupiu
kasdienos
trupiniais
vis laukdavau
kol vėl nutils
kol vėl jos balsas
bus juntamas
it akmenėlis
vandens paviršiumi
ji save liesdavo
o man pakakdavo
būti užhipnotizuotam
vasara baigias per greit