AurimazVeidą liečiančios vėsios rankos ir žolę šlaminantis lengvas vėjelis nebuvo tie ženklai, kurių būčiau tikėjęsis anksti iš ryto. Mano galva ilsėjosi ant kažkieno kelių ir aš sudejavau mintyse, atpažinęs situaciją.
- Tai labai įdomi reakcija. Turbūt turėčiau jaustis šiek tiek įsižeidusi, - sumurmėjo Selėja, nesiliaudama glosčiusi. It mažą vaiką. Galbūt aš taip ir atrodžiau jos visko regėjusiose akyse?..
- Turi pripažinti, - pravėriau burną, - kuomet gyvųjų pasaulyje pelnai deivės pyktį, susitikti ją akis į akį nėra pati pirmiausia mintis...
- Tai reiškia, jog visiškai manęs nepažįsti, Erikai, - atsikirto ji švelniu balsu. - Kuomet aš pykstu, savo pyktį tuojau pat ir išreiškiu. Nelaikau jo kitam kartui.
- Bet tu sakei...
- Taip, - pertraukė ji mane. - Sakiau. Grasinau. Man tai nesvetima. Aš žinau, kas jus, mirtinguosius, gerai veikia. Vienus geriau nei kitus. Man turbūt reikės atrasti kažką ypatingo specialiai tau vienam.
Ak... Ji atradinės įbauginimo priemones specialiai Erikui... Kažkodėl pasijutau daug geriau.
- Tai ar nutiko kažkas svarbaus, jeigu jau mudu šitaip kalbamės? - atmerkiau akis. Mane pasitiko jos pusiau pridengtų krūtų vaizdas. Ir dvi žėrinčios akys virš jų. Pajutęs, jog šitaip ilgai neliksiu ramus ir taktiškas, atsargiai pakilau ir atsisėdau. Ji pažvelgė į mane beveik kaltinančiai, lyg netekusi žaidimo.
- Vyrai šitaip nesureikšmindavo moters krūtų, kai aš dar buvau gyva, - prisiminė ji su lengva pašaipa. - Nebent tik išalkę maži vaikai.
- Nesu tikras, ar panašus sureikšminimas pasibaigs man geruoju deivės akivaizdoje, - prisipažinau. - Tad atrodo protinga tiesiog... pasitraukti.
- Kaip apmaudu, - sumurmėjo ji, skrosdama kiaurai žvilgsniu. - Man būtų tikrai smalsu sužinoti, ką mirtingieji galvoja apie mane, ilsindami galvas ant mano kelių. Ar galiu tikėtis, jog kitą kartą išliksi drąsus ilgesnį laiką?
- Jeigu deivė Selėja to pageidauja, - linktelėjau, stengdamasis nevystyti minčių TA linkme, - kitą kartą aš pasistengsiu.
Man net nesinorėjo galvoti apie KITĄ KARTĄ. Sitro imperijos moterys mano skoniui buvo pernelyg galingos, kilmingos, ar šiaip išsikrausčiusios iš proto. Kartais netgi viskas viename. Deivė Selėja nebuvo išimtis. Tiesą sakant, kol kas normaliausios sutiktos būtybės priklausė išimtinai tarnų luomui – joms tetrūko išsilavinimo.
- Aš pasigrobiau tave čionai, nes noriu perspėti, - Selėja nukreipė žvilgsnį į vienišą besiganančią stirną. - Tavo magija jau patraukė kitos deivės dėmesį. Serefė pagaliau susidomėjo, kodėl toks paprastas žmogus kaip tu naudoja magiją jos vardu. Tau vertėtų tikėtis jos vizito. Tik nesu tikra, kada tai įvyks.
- Serefė? - nepatikėjau. - Ko jai gali iš manęs reikėti?
- Nežinau. Aš neskaitau kitų dievybių minčių. Tačiau nesijaudink – kad ir ko ji besiimtų, tu esi pažymėtas mano rankomis. Ji nedrįs tau nieko padaryti, nors nesu tikra, ar nemėgins įbauginti. Ar ką nors pažadėti mainais į tam tikras paslaugas. Noriu, kad būtum ypač atsargus, Erikai.
Ji žvilgtelėjo į mane akies krašteliu.
Tiesą sakant, Selėjai net nereikėjo šitaip stengtis. Ji pati savo kailiu įrodė, jog man tikrai reikėtų pasisaugoti deivių ar kiekvieno, su jomis susijusio. Per daug patirties tose suktose galvelėse.
- Net nežinau, ar turėčiau jaustis dėl to įsižeidusi, - atsiduso ji, atsukdama į mane veidą. - Tu tikrai esi erzinantis sutvėrimas... Kuomet noriu tave apsaugoti nuo akivaizdaus pavojaus, tu meti man iššūkį kitų mirtingųjų akyse. Tu netgi drįsti panaudoti mano vardą skleisdamas melą ir nesivargini maldauti atleidimo, lyg visa tai nebūtų verta dėmesio. Ir tau neįtikėtinai sekasi, jog aš nesugebu ilgai pykti ant savo vaikų!
Pripažinsiu, po tokių jos žodžių aš trumpam pasijutau kaltas – už tai, jog nesijaučiau kaltas nė per plauką. Tai, ką ji paminėjo, buvo tiesa. Bet lygiai taip pat aš pats jaučiausi visiškai teisus ir ji tikriausiai jau žinojo tai, skaitydama mano mintis. Būdamas programuotoju, aš instinktyviai grindžiau savo poelgius logiškai ir ta logika man atrodė nepaneigiamai teisinga. Žinoma, ji man galėjo pasiūlyti kitokį požiūri, su kuriuo galėjau arba sutikti, arba ne. Panašu, jog Selėja neketino taip elgtis.
- Kai aš numirsiu šiame pasaulyje, - ūmai prisiminiau, - ar aš susitiksiu tave po mirties?
- Hm? - Selėja žvilgtelėjo į mane įdėmiau, nesitikėjusi minties šuolio. - Nežinau. Galbūt. O norėtum?
- Nesu tikras, - trūktelėjau pečiais. - Matai, ankstesniajame pasaulyje mes turėjome tokį įsitikinimą, jog numirę susitiksime savo dievą ir šis paskirs mums amžino poilsio vietą. Tad aš ir pagalvojau – o kaip bus šiame?
- Kodėl turėčiau kam nors skirti amžino poilsio vietą? - vėl sužiuro į savo stirną deivė. - Tai pats nedėkingiausias apdovanojimas, kokio kas nors galėtų tikėtis. Gyvybė gali tęstis tik ten, kur nevyksta joks poilsis, Erikai. Pasyvi būsena tinka tik negyvoms kriptoms. Tokių pilna mirtingųjų pasaulyje, kam man dar kurti kažką panašaus čia?
Į tai aš neturėjau jokio protingo atsakymo.
- Taigi, tavęs nejaudina, jog mes retsykiais... nužudome vieną ar kitą žmogų?
- Ak, tai štai kas, - jos lūpas išrietė tingi šypsena ir Selėja susijuokė. - Tave baugina tariamas galingesnės būtybės teismas, kai numirsi...
Ji pakeitė pozą, palinkdama arčiau manęs. Sukuždėjo saldžiu balsu, verdama kiaurai beprotybės persunktomis akimis:
- Tu bent žinai, kiek aš pati nužudžiau būdama gyva?
Ne, aš nežinojau skaičiaus. Tačiau tą akimirką suvokiau - turėtų būti nemažas. Selėja gyveno tais laikais, kai laukinės gentys kariavo viena su kita vien dėl medžioklės plotų. O tai turėjo būti dažnas reiškinys.
- Keliauk, - palietė ji mano veidą. - Ir prisimink mano perspėjimą. Tau nėra ko bijoti kitų dievybių, kol tave saugau. Tačiau turėtum labiau saugotis savęs, kai su jomis susitiksi.
- Palauk, - paliečiau ją, prisiminęs. - Rytoj... aš ir Agielė susitinkame su magistru Ašura. Ar galiu dar kartą panaudoti tavo vardą savo tikslams pasiekti?
- Tu ir vėl ruošiesi meluoti, tiesa? - ji jau žinojo atsakymą man dar nepravėrus burnos. - Tebūnie. Dar vieną kartą. Pažadu, jog tavęs nenutrenks žaibas iš giedro dangaus.
Iš to, kaip ji šypsojosi, galėjau beveik prisiekti, jog mane anksčiau ar vėliau pasivys cunamio banga sulig Abrakso aukščiausiu bokštu. Vardan juoko, taip sakant...
* * *
Taigi, pačiai deivei nėmaž nerūpėjo, kiek aš „mirtingųjų“ pasiunčiau į jos pusę. Tik ar turėjau dėl to džiaugtis? Kažkodėl man atrodė, jog jeigu deivė tuo nesirūpina, tai derėtų man pačiam. Nes pagalvokime – tupėjau šioje realybėje jau visą mėnesį ir savo rankomis pribaigiau visą krūvą žmonių. Lyg niekur nieko.
Vos prieš dešimt dienų bėgiojau sužeistas po mišką, stengdamasis išvengti arbaleto strėlių (nekenčiau šių visa širdimi). Dėl mano kaltės žuvo du Zabotos vyrai. Dar šešis pribaigiau savo paties... uch... mintimis? Kad ne rankomis, tai jau tikrai. Ir taip – aš „savo“ lavonus kruopščiai skaičiavau. Nežinau, kodėl.
Nepraėjo nė pusė dienos, dar trys vyrai mano akivaizdoje iškeliavo anapilin. Kariai iš Dahakų klano, kuriuos Agielė nesusimąstydama pasiuntė myriop su visais žirgais. Mergina mat buvo įtūžusi ant savo sužadėtinio.
Tarsi to būtų maža, tos pačios dienos vakare vėl turėjau progą pasigrožėti tyškančiais kraujais iš pirmųjų teatro vietų. Eilrichas Mansa užpuolė Daevų matriarchę, ją sužeidė ir dar nužudė kilmingą damą jos pašonėje.
Kita diena. Vėl mano eilė. Kruopščiai valdomu burtu išsiunčiu Lastaro žmogų anapilin ir tai jau septintoji tiesioginė mano auka. Šioje vietoje normalus žmogus lyg ir turėtų suvokti, jog su jo aplinka kažkas yra smarkiai negerai, tačiau laiko perspektyva yra reliatyvus dalykas. Per tas dienas tiek visko nutiko, jog mano laiko suvokimas šiek tiek išsikreipė.
Šiandien aušo septinta diena iš eilės, kai (dėkui deivei) niekas nenumirė ir aš pats neatėmiau jokios gyvybės. Šitaip bylojo mano užrašų knygelė. Dar ji bylojo, kad šiame pasaulyje praleidau lygiai 28 dienas, o tai sudarė visą vietinį mėnesį. Sitro imperijoje metai turėjo trylika mėnesių, visi po dvidešimt aštuonias dienas. Jei kam įdomu, dabar kaip tik buvo prasidėjęs Saldusis mėnuo, kuris maždaug atitiko Liepą.
Nepaisant deivės žodžių, visas šis faktų bei lavonų kalnas sukėlė labai nemalonų prieskonį burnoje, nes tolesnės prognozės atrodė pasibaisėtinai. Jei būsimi mėnesiai atrodys bent per plauką panašūs, iki metų pabaigos nuo mano rankos turėtų mirti dar apytiksliai 42 žmonės, bene šimtą papildomų mirčių išprovokuosiu netiesiogiai ir dar mano paties archonė pribaigs vos keliais šmikiais mažiau. Bonė ir Klaidas Sitro padangėje...
Todėl, pabudęs tą ankstyvą rytą, aš tikriausiai priėmiau patį keisčiausią sprendimą, kokį tik Agielė buvo girdėjusi per savo gyvenimą.
- Žinai, aš nusprendžiau neatimti daugiau nė vienos gyvybės, - pareiškiau, sagstydamasis marškinius.
Ji plačiai pramerkė akis ir pasikėlė ant alkūnių pataluose, perverdama mane smalsiu žvilgsniu.
- Ką tai turėtų reikšti? - nesuprato ji.
- Tai, ką pasakiau. Tu žinai, kiek laiko esu šiame pasaulyje?
- Amm... mėnesį?
- Būtent. Per šį mėnesį, ar žinai, kiek aš nugalabijau žmonių?
- Ar tai būtina žinoti? - primerkė ji akis.
Atsidusau.
- Dvidešimt keturis. Septyni prarado gyvybes tiesiogiai nuo mano rankų. Septyniolika iš jų žuvo netiesiogiai, vienaip ar kitaip paveikti mano poelgių ar burtų. Palyginus su praėjusiais dvidešimt vieneriais mano gyvenimo metais, šis skaičius atrodo nesveikai didelis. Dvidešimt keturi per mėnesį... Tai būtų trys šimtai dvylika per metus ir jei man pavyks nugyventi bent iki penkiasdešimties, tokiais tempais skaičius gali užkopti iki... devynių tūkstančių?..
Mano balsas nutyko iki murmėjimo, vos tik įgarsinau tokią matematiką.
- Galbūt, - sutiko Agielė šiek tiek atsargiu balsu. - Ach!.. Manau, dabar tave suprantu...
Sulaikiau beišsprūstančią dejonę, tačiau nepajėgiau sulaikyti sarkastiškai besiverčiančių akių. Aha, kurgi ne. Ji mane suprato. Netgi deivei Selėjai nerūpėjo šie skaičiai, ką jau bekalbėti apie karo akademijoje auklėtą Daevų atžalą?
- Viskas, daugiau nė vienos žmogžudystės, - murmtelėjau pats sau, čiupdamas iš palovio batus.
- O ką tu darysi, kai tave užpuls? - paklausė Agielė.
- Apie tai ir galvoju... - prisipažinau, svarstydamas jos žodžių pasirinkimą. Ji nepasakė „JEI užpuls“. Mano archonė net neabejojo, kad būsiu anksčiau ar vėliau užpultas. - Ką nors išrasiu, kad manęs neužpultų. Turi juk egzistuoti panaši magija, tiesa?
- Nesu girdėjusi, - prisipažino Agielė. - Kur tu eini?
- Į biblioteką. Nilda jau pakankamai mane išmokė, dabar metas užkaišyti šio pasaulio žinių spragas.
- Nepamiršk, jog priešpiet mūsų ateis magistro Ašuros asistentas! Mes pietaujame magistro draugijoje!
- Taip, pamenu.
- Ir vakare mes mokysimės kartu su Gremori... kad ir kaip keistai tai beskambėtų...
- Aš puikiai pamenu dienotvarkę, - pažadėjau jai, šypsodamasis. - Pietūs magistro ofise, vėlyvas vakaras su Gremori. Ir dar atvyksta vežimas iš Soroto su mūsų daiktais ir naujais įnamiais. Pažadu, jog niekur nedingsiu.
Manau, ji netgi manimi patikėjo.
* * *
Tolesnė diena panašiai ir klostėsi. Aš sužvejojau ypač ankstyvus pusryčius virtuvėje ir patraukiau į rūmus, kol likusieji studentai nepradėjo zulinti koridorių. Vartus jie laikė atrakintus, tad man niekas nesutrukdė užkopti į antrą aukštą ir prasmukti į biblioteką. Šį kartą sutikau netgi bibliotekininką – neįskaitomo amžiaus tamsiaplaukį vyrą ypač siauru, prakauliu veidu ir dargi su bakenbardais, kuris mano vizitą įvertino aukštai kilstelėtais vešliais antakiais. Matyt tokie ankstyvi studentai jam buvo tikra retenybė. Mandagiai pasakiau jam, kas toks esu ir netrukus paaiškėjo, jog jis apie mane yra kažkur girdėjęs. Deja, negalėjau pamaloninti jo tuo pačiu. Beliko pasinaudoti bibliotekininko paslaugomis ir surinkti itin išsamią kolekciją to, ko man labiausiai trūko. Vietinė geografija, botanika, gyvūnijos enciklopedija ir kiti tikslieji mokslai – kad ir kokie tie bebūtų.
Su pastaraisiais kilo problemų, mat netgi bibliotekininkas negalėjo įvardinti kažko, kas būtų susiję su „tikslumu“. Matematika, arba kitaip - skaičių mokslas tebuvo vargana astrologijos atšaka. Fizika neegzistavo visai... Tai turbūt reiškė, jog šiame pasaulyje joks obuolys DAR nenusileido būsimam Niutonui ant makaulės.
Vietoje chemijos manęs laukė... na žinoma – ALchemija (rimtai!). Imperijos istorinis almanachas pasirodė bene rimčiausias iš visų. Ir tai buvo viskas. Kalbant apie kitus tiksliuosius mokslus, man buvo pasiūlytas kalnas rimtų veikalų, kuriuos vienaip ar kitaip surinko kiti patyrę garbingi burtininkai. Tiesa, jie turėjo gan keistus pavadinimus. Tokius kaip „Magiškų Versijų Ritmas Bei Teisingo Eiliavimo Pagrindai“. Arba „Zodiako Ženklų Įtaka Elementų Magijoje“... Nežinojau, ką protingo su tokiais galėčiau nuveikti, bet dėl viso pikto paėmiau.
Sužavėtas mano itin rimtu nusiteikimu, Bakenbardas paklausė, ar aš ketinu tapti architektu. Taip ir nesupratau, kaip tai buvo susiję su mano pasirinkta literatūra. Panašu, jog architekto profesija šioje imperijoje reikalavo daugiausiai tikslumo ir žinių (kuo aš nesuabejojau – šie rūmai vis dar stovėjo ir negriuvo). Prisipažinau, jog nesu absoliučiai tikras. Tada jis paliko mane ramybėje. Įsikūriau minkštame fotelyje, tolimiausiame bibliotekos kampe, bemaž neregimas atsitiktinai užklydusiems ir ėmiausi darbo.
Apie dešimtą valandą žodžiai jau slydo mano akimis pakankamai sklandžiai - galop pripratau prie vietinio raidyno - tačiau mane išties ėmė varginti vietinių rašytojų keistenybės. Jie visi buvo išsiugdę neįtikėtiną madą – pirmuosius penkiasdešimt veikalo puslapių skirti savo autobiografijai. Maždaug kas toks autorius buvo ir KODĖL jam šovė į galvą mintis parašyti visa tai. Praleidus visus tuos ditirambus, likusi informacija nepasirodė kažkuo ypatinga.
Imperijos matematika nesiekė paprasčiausių lygčių, nors daugybos lentelę jie turėjo. Ir jie netgi atrado tikslą matematikai, skambiai įvardindami kaip „priemonę norintiems savo pinigus susiskaičiuoti“. Žavu. Astrologiją drąsiai galėjau priskirti paprasčiausiam pasižvalgymui po vietinį nakties dangų – su tokiais gausiais kliedesiais, kokius paskaitęs Galilėjus būtų vartęsis savo grabe it sukutis. Jie neturėjo netgi elementaraus supratimo, kas yra žvaigždės ar planetos. Alchemija – dar riebesnės fantazijos su smulkiais aprašymais, kaip vieni elementai (bei jų dvasinės formos) turėtų transmutuoti į kitus elementus ir kaip to pasiekti. Suabejojau, ar pats autorius buvo savo rankomis išpildęs bent pirmuose dviejuose puslapiuose surašytas fantazijas. Visa tai paprasčiausiai prasilenkė tiek su sveika logika, tiek su magija, kurią mes visi naudojome.
Tuo tarpu geografija, botanika ir gyvūnija jau buvo visai kitas reikalas. Šiek tiek netgi panašėjo į realybę. Matote, kažkokio gudročiaus sudaryti žemėlapiai beveik nesiskyrė nuo to, ką man teko regėti muziejuje – žemėlapius, kurių pakraščiuose prasidėjo į bedugnę krentantys vandenynų vandenys, ar netgi žvaigždynai. Žinoma, ten buvo pavaizduoti žemynai, jūros, upės ir visos kitos smulkmenos. Kiek tai sutapo su realybe? Geras klausimas. Dar įdomiau buvo tai, jog žemėlapio viršuje buvo vaizduojama ne šiaurė, o vakarai, tad Saulės kelias visada buvo piešiamas iš apačios į viršų. Kelios geografijos knygos man pateikė BEVEIK vienodus žemėlapius, tad susidariau apytikslę nuomonę, kas ir kaip. Vis dar neturėjau supratimo, kiek tiksliai šioje planetoje yra žemynų, tačiau vaizduojamo „pagrindinio“ žemyno kontūrai nepanašėjo į nieką, ką turėjome ankstesniame pasaulyje.
Botanika ir gyvūnija patiko labiausiai, mat šioje srityje nebuvo daug erdvės fantazijoms (išskyrus meniškas paraštes). Tie keli mokslininkai autoriai atrodė panašūs į rimtus vyrukus. Tiesa, jie irgi nepagailėjo pusšimčio puslapių savo išsamioms autobiografijoms, tačiau iš karto tapo aišku, jog jie daug keliavo ir nebijojo nardyti po pelkes, užuot fantazavę savo jaukiose dvarų menėse. Istorijos almanachas buvo surinktas kelių autorių ir dėl jo tikslumo nesuabejojau. Ką jau ką, bet savo istoriją kilmingieji gerbė. Šias knygas atidėjau vėlesniam ir atidesniam skaitymui, nes paprasčiausiai pritrūkau laiko. Agielė atėjo manęs ir mudu išskubėjome ruoštis dalykiniams pietums.
* * *
Saida Ifri, elementų magijos magistrė atrodė it ne savo rogėse, kuomet sėdėjo prie stalo kitų penkių Zizi-Topų draugijoje. Turiu galvoje, magistrui Ašurai ir kitiems keturiems magistrams betrūko tamsintų akinių ir odinių skrybėlaičių, kad taptų visiškai panašūs į minėtos roko grupės barzdotus narius. Vos suturėjau šypseną, suvokęs tokias asociacijas.
Jie patys taip pat ne visi išvengė grimasų, kurios leido suprasti, jog toks jaunas ir dar magiško kraujo neturintis sevitas ne visiems iš jų rato yra visiškai priimtinas. Tačiau kažko panašaus ir tikėjausi.
Be Saidos ir Ašuros, prie pietų stalo dar buvo pakviesti magistras Espalja (magiška medicina), magistras Tarota (ateities nuskaitymai ir toliaregystė), jaunesnysis magistras Tata (rimtai?..) ir magistras Danslis. Paskutiniai du buvo atitinkamai skydų magijos ir jėgos magijos specialistai, todėl dažniausiai dėstė paskaitose kartu, kad galėtų pademonstruoti magiškus veiksmus bei atoveiksmius, nežalodami savo studentų. Aš juos prisiminiau, nes vieną kartą buvau atlydėjęs Agielę į jų paskaitas.
Dargi tamsinti akiniai jiems būtų pravertę nerimastingiems žvilgsniams nuslėpti, nes ne visi iš jų sugebėjo atlaikyti Selėjos dovanotų akių žvilgsnį. Bet tai jau ne mano bėda.
Pati Agielė atrodė šiek tiek susikausčiusi, pelniusi šitiekos žymiausių dėstytojų dėmesį. Antra vertus, viduje nesiliovė džiaugsmingai kirbėjusi. Jai tai buvo neeilinė diena. Žinoma, ne paties imperatoriaus draugijoje, bet vis tiek.
Magistras Ašura tuo tarpu terodė mandagų draugiškumą, kurį jo mažose, gudriose akutėse galėjau interpretuoti kaip tinkamas. Pagalvokime – jis buvo visos akademijos vadovas, tad tikrai negalėjo būti pastumdėlis, juolab visiškai pėsčias. Turėjau dar iš ankstesnio pasaulio atsigabentą nuomonę, jog visi be išimties aukštesnes pareigas užimantys privalėjo turėti savyje bent lašą beprotybės, kad pajėgtų visus konkurentus savo vištidėje patupdyti lakta žemiau. Ta kryptinga beprotybė pasireikšdavo tiek kovojančių dėl žinomumo studentų akyse, tiek šalies politikų snukeliuose. Magistras Ašura tebuvo dar vienas broliukas iš kompanijos. Tai reiškė, jog man nederėjo užmigti užliūliuotam jo draugiškos šypsenėlės, antraip dėstysiu šioje akademijoje kristalų magiją iki pat savo dienų galo. Dykai.
Pokalbiai prasidėjo itin neutraliai, nuo pažinčių, gyvenimo akademijoje ir maisto ant stalo. Tada visi susidomėjo mano praeitimi, nes pripažinkime – iki šiol labai mažai kam atskleidžiau, iš kur esu ir ko esu matęs. Ši dalis truputį užtruko, kol visų smalsumas buvo apmalšintas. Aš pasistengiau likti nuostabiai mandagus ir nekelti Agielei kraujo spaudimo. Kol kas niekas nesiderėjo dėl mano paslaugų, taigi, nebuvo reikalo ir kaprizų rodyti. Tarnai nurinko apetitą skatinančius užkandžius ir atnešė pagrindinius patiekalus, mažai kuo besiskiriančius nuo regėtų ant Tornesės stalo. Mums buvo tiekiamas karališkas maistas. Pavyzdžiui, kaip tas mažas, riebus keptas paršelis, įdarytas borkoto jaunikliu, kuris savo ruožtu buvo įdarytas keliomis kurapkomis ir pupelėmis. Visgi pagrindinis Imperijos patiekalų ingredijentas buvo paukštiena ir žvėriena, nieko nepadarysi.
Kai alkis buvo apmalšintas ir perėjome prie gaiviųjų bei svaigiųjų gėrimų, senis Ašura galop ėmė rodyti pirmuosius ženklus, jog atėjo metas griebti jautį už ragų. Ir jis pradėjo išdėdamas magistrą Oksį Morontą į šuns dienas – kaip šis sugebėjo keletą metų visus vedžioti savo paskaitomis už nosies, nes, kalbėkime tiesiai, kristalų magija iki šiol buvo vienas didelis nežinomasis, tad niekas išties negalėjo pasakyti, kuo Oksis Morontas užsiima. Visi tiesiog galvojo, jog tai ypač sudėtinga sritis. Ir taip toliau ir panašiai. Kol Agielė kantriai linksėjo galvą į Ašuros bambėjimus, aš galop netekau kantrybės.
- Gerbiamas magistre, galiu jus užtikrinti, jog kristalų magija nėra tokia sudėtinga, kokią vaizdavo Oksis Morontas... jei leisite kalbėti apie jį be jokių titulų, žinoma.
Jie trumpam nuščiuvo, pametę minties eigą, tada visi draugiškai linktelėjo – aš galėjau vadinti Morontą kaip panorėjęs. Pagal Imperijos įstatymus, seniui vis tiek grėsė mirties bausmė, vos tik jį sugaus.
- Galbūt tik pati kristalų magijos koncepcija gali pasirodyti šiek tiek neįprasta, ypač kai jūs visi esate pripratę prie dabartinės Versijų sistemos, tačiau tai neturėtų būti labai didelė kliūtis, - tęsiau. - Esu nusiteikęs suteikti kelias paskaitas, jei tik skirsite man vietą ir deramą atlygį. Tačiau turiu iš anksto perspėti – aš neketinu mokyti nė vieno šioje akademijoje kurti kovinius burtus. Tai būtų vienintelė mano asmeninė sąlyga.
- Tai... labai įdomi sąlyga... - sumurmėjo Ašura, dirsčiodamas tarp manęs ir Agielės. Beveik galėjau matyti spirgančias mintis jo makaulėje – argi ne Agielė buvo mano archonė? Argi ne ji turėjo viską nuspręsti už mane? Aš tebuvau jos paklusnus, palei kailį glostomas sevitas, tiesa?..
Agielė knebinėjo šakute paskutinius gabalėlius savo lėkštėje, sutelkusi dėmesį į maistą ir net neketindama kištis. Mano mažytis reikalavimas visgi buvo mudviejų iš anksto aptartas.
- Gerbiamieji magistrai, jums neturėtų būti sunku pripažinti, - šyptelėjau, perverdamas juos gerokai atidesniu žvilgsniu, nuo kurio jie visi draugiškai nuleido savuosius žemyn ar į šalis. - Šioje akademijoje visi ir taip puikiai žino daugybę būdų, kaip įvilioti savo priešus į spąstus bei nudobti juos būdais, kurių net aš pats nežinau. Jeigu po mano paskaitų bus pradedami kurti burtai, kurie visiems ims priminti Šaltojo Lietaus Karo laikus...
Trumpa, reikšminga pauzė. Jie kiekvienas nurijo po savo sunkų gumulą, suvokę, ką ketina paleisti į pasaulį. Antra vertus, ne ką menkiau sublizgo ir kiekvieno magistro akys.
- ... tarkime, jog nei aš, nei mano gerbiama archonė neketiname likti atsakingi už tai, - užbaigiau, teliūskuodamas skystį taurėje. - Todėl supraskite, tai būtina sąlyga. Aš verčiau sukursiu šimtą burtų, kurie padės išvengti priešo, nei šimtą burtų jiems nudobti.
Ir dar šimtą burtų, kad jie patys nesugalvotų suskrudinti mano kailio, vos tik ims žaisti su savo kristalais. Gremori planas teturėjo vieną mažą trūkumą – po viso šito prasidės visuotinės lenktynės, kas užkops galios laiptais aukštėliau. Ir aš neketinau sėdėti sudėjęs rankų.
Netgi dabar mano mažytėje kuprinėje visi pagrindiniai kristalai buvo daugiau ar mažiau įkrauti ir paruošti naudojimui, vos tik šie malonūs pietūs kažkaip virstų karo zona. „Radaras“ dūzgė visu pajėgumu, net ir paveiktas Abrakso magiškų skydų. Mačiau kiekvieno gyvo padaro buvimo vietą dviejų šimtų žingsnių spinduliu, net jei ir negalėjau nustatyti tapatybės. Nesupraskite klaidingai – aš buvau nusiteikęs smogti iš pasalų, čiupti savo archonę ir nešti kudašių kiek tik kojos neša. Visgi jie buvo šeši profesionalai prieš vos vieną Daevų atžalą bei jos sevitą.
Ir šie pietūs neapsiėjo be pašaliečių. Kažkur šio pastato sienose matyt buvo tuštuma ir dabar mūsų klausėsi stebėtojai – nebuvau tikras, ar jie buvo absoliučiai pašaliniai, ar Ašura apie juos nutuokė. Galbūt tai buvo agentai Džeimsas, Smitas ir Frymanas, turėję mane saugoti? Velnias žino. Jų buvo daugiau nei trys. Galbūt Imperatoriaus informatoriai, turėję nustatyti mano tikslus bei pavojaus Imperijai lygį?
Štai kodėl apie savo sąlygas ir tikslus kalbėjau taip tiesiai ir griežtai. Visi iki vieno po šia padange privalėjo aiškiai suprasti – saugotis jie turėjo visai ne manęs ir to, ką galiu iškrėsti, o vienas kito.
- Manau, aš suprantu jūsų požiūrį, - lėtai pratarė Saida Ifri, lengvu gestu pasitaisydama savo ilgus, juodus plaukus bei piršto galu patikrindama savo itin kuklią iškirptę juodoje suknelėje. Tos būtų užtekę nebent Benediktinų vienuoliams, po dešimtmetį trukusios meditacijos vienatvėje. Ji metė trumpą žvilgsnį į Ašurą, tikriausiai ketindama šiose derybose panaudoti vyresnės moters žavesio kortą. - Tačiau jums nevertėtų pamiršti, Erikai, jog pats Imperatorius mielai suteiktų visas privilegijas ar netgi titulus, jei tik suteiktumėte Imperijai aiškų pranašumą prieš kaimynines šalis.
- Žinot, netgi mano ankstesniame pasaulyje istorijos pamokos dažnokai būdavo pamirštamos laikui bėgant, - maloniai nusišypsojau jai. - Ir šiuo atveju istorija mus moko, kad vos tik viena šalis įgyja per daug galios, kitos šalys dažniausiai tiesiog nustoja egzistuoti. Atleiskite, bet jūsų imperatoriui teks pačiam išmokti kristalų magijos ir sukurti savo burtus, jeigu jis taip nori panašių galių.
Magistrus Tatą ir Danslį paskutiniai mano žodžiai akivaizdžiai papiktino, tačiau tikriausiai tik dėl tos nelemtos užuominos apie imperatorių. Visa kita privertė juos susimąstyti.
- Erikai, ar jūs būsite iš tų žmonių, kurie prijaučia Imperijos žemiausiai klasei? - pasitikslino magistras Espalja, lėtai papsėdamas savo mažą pypkutę. Iš to, kaip jis ištarė paskutinius žodžius, nesunku buvo suprasti jo paties pažiūras. Jis pats išnaudojo tarnus kaip tinkamas, be jokių moralinių skrupulų.
- Kadangi aš pats priklausau tai pačiai klasei, būtų keista, jei neapkęsčiau jos, nemanote? - pastebėjau. Jis neliko patenkintas, mat aš neketinau tikslinti savo pažiūrų. Iš esmės, man geri buvo visi, kurie nerodė kaprizų, dažnai šypsojosi bei nesikėsino į mano gyvybę – tokių žmonių buvo galima rasti miniomis kiekvienoje socialinėje kastoje. Dargi aš jiems leidau aiškiai suprasti, su kuo jie kalbasi ir kam rodo pagarbą. Ašuros klastingos akutės vėl nukrypo į mano archonę, kuri atrodė ypač susidomėjusi gėrimu savo taurėje.
- Taigi, - pademonstravau jiems savo pačią geranoriškiausią šypseną, - dėl tos vienintelės svarbios sąlygos. Ką gerbiamas magistras Ašura pasakys? Taip ar ne?
- Mane labiau domina, ką šiuo atveju pasakytų jaunoji panelė Agielė Daeva, - sumurkė Ašura, patogiau atsilošdamas savo krėsle. - Jei neklystu, jūs esate Eriko archonė, tiesa?
- Gerbiamas Ašura, aš esu čia tik tam, kad aptarčiau finansinę sandėrio dalį, - mandagiai atsiliepė mergina. - Erikas išmano kristalų magiją, dėl to nė vienas iš mano šeimos neturime nė menkiausios abejonės. Tačiau lygiai taip pat jis yra vienintelis toks sevitas po Sitro Imperijos padange, kuris turi stiprius principus ir ne visada man paklūsta. Jeigu aš paprasčiausiai įsakysiu Erikui atskleisti kristalų magiją, nė vienas iš mūsų neturėsime jokių garantijų, ar jis nepasielgs kaip Oksis Morontas.
- Taigi, jūs teigiate turinti problemų... bendraudama su savo sevitu?
Vertimas į žmonių kalbą – jis LABAI norėjo pagelbėti Agielei sukaustyti mane grandinėmis ir išmušti iš galvos visus ožius.
- Nepavadinčiau to problemomis, - sumurmėjo mergina.
- Mano šeimininkė pati geriausia pasaulyje, - kukliai nuleidau akis. - Ir aš dar nė karto neregėjau šeimos be ugnies, todėl žemo lygio pirotechnika santykiuose yra normalu...
Agielė nuleido ranką po stalu ir kumštelėjo man į šoną – naudojau pernelyg sudėtingus, ar net visai svetimus žodžius.
- ... Atleiskite. Norėjau pasakyti, nė vieni santykiai nėra lengvi ir paprasti. Aš šiame pasaulyje egzistuoju dar tik vieną mėnesį ir manęs dar nesuspėjo visiškai palaužti...
Dar vienas, silpnesnis kumštelėjimas. Sprendžiant iš magistrų veidų išraiškų, jie puikiai žinojo, kas vyksta po stalu ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tai vertinti.
- Šis tarnas dabar užsičiaups ir leis kalbėti maloningiems magistrams bei nuostabiajai archonei, - apsisprendžiau.
- Tai... dėl tos minėtos sąlygos, - atsikrenkštė Daeva. - Bijau, jog šios dalies mes neišvengsime, magistre Ašura. Vis tiek turėsiu sulaukti vienokio ar kitokio sprendimo.
- Juodi demonai, - sumurmėjo magistras po dar keleto akimirkų tylos. - Tebūnie kaip pageidaujate. Jokių kovinių ar kitų gyvybei pavojingų burtų iš jūsų niekas nereikalaus. Jums bus palikta laisvė, ko turėtumėte mokyti savo paskaitose, jei tik pažadate atskleisti kristalų magijos esmę.
- Keturios paskaitos – tik tiek galiu pažadėti, - tučtuojau pratarė Agielė, vos tik vežimas pajudėjo. - Erikas įsitikins, jog visi jose dalyvausiantys gaus absoliučiai aiškią informaciją ir mažiausiai trečdalis visų dalyvausiančių pajėgs pakartoti jo demonstruojamus pavyzdžius savo jėgomis.
- Trečdalis? - pakartojo Saida Ifri. - Ką tai turėtų reikšti?
- Aš jau turėjau progą įsitikinti, jog kristalų magija nėra perprantama iš pirmo karto, todėl tikėtis, jog visi sugebės ją iš karto naudoti, būtų labai naivu. Tačiau mes tikimės, jog patys sumaniausi sugebės perprasti principus ir savo pavyzdžiais įrodys, jog Erikas niekieno neapgaudinėja. Savaime suprantama, negaliu pažadėti, jog kiekvienas kvailys supras. Todėl ir pasirinkau trečdalį, kaip protingą skaičių šioje situacijoje. Pripažinkite, gerbiama magistre, ne visi studentai supranta ir jūsų paskaitas, - nurodė Agielė.
- Bet trečdalis... - ėmė purtyti galvą magistras Tata, mesdamas iškalbingą žvilgsnį Ašurai.
- Protingai skamba, - sutiko Saida Ifri. - Turbūt tai reiškia, jog kristalų magija nėra tokia paprasta, tiesa?
Jie vienas po kito sužiuro į mane ir man beliko trūktelėti pečiais:
- Kaip jau sakiau. Man ji visai lengva, bet turbūt todėl, kad ankstesnysis darbas buvo susijęs su griežta logika ir skaičiais. Mes ankstesniame pasaulyje eiliuodavome tik smarkiai įsimylėję, tai...
Dar vienas kumštelis į šonkaulius.
- Ak, kol nepamiršau, - prisiminiau, apdovanodamas savo archonę šiek tiek įskaudintu žvilgsniu. - Tokioje situacijoje privalau perduoti mažytį perspėjimą nuo didžiai gerbiamos deivės Selėjos, su kuria turėjau garbės persimesti vienu kitu žodeliu...
Tai visiškai prikaustė KIEKVIENO dalyvaujančio dėmesį – net ir Agielės, su kuria neaptarinėjau šios smulkmenos. Nebūčiau naudojęs deivės vardo visai, jei, tarkime, pats Ašura būtų demonstravęs kur kas didesnį geranoriškumą. Tačiau ne tik kad magistrai suko galvas, kaip išpešti iš manęs kuo daugiau galingų paslapčių – kažkas dar klausėsi pasislėpęs slaptoje nišoje, tarnaujantis nežinomam šeimininkui. Tiesiog privalėjau iššauti iš visų turimų patrankų.
- Deivė man papasakojo, kaip kilo Šaltojo Lietaus karas ir kas jo metu buvo prarasta. Tarkime, jog tai buvo... labai nemaloni ir pamokanti istorija. Todėl visos žinios, kurias perduosiu šios akademijos studentams, deivės yra palaimintos ir leidžiamos. Tačiau ji taip pat pažadėjo, kad jeigu kuris nors iš Imperijos burtininkų pradės kurti magiją žemei su dangumi maišyti, ji imsis veiksmų, kad antrasis Šaltojo Lietaus karas nepasikartotų. Šis perspėjimas galioja ir man. Todėl štai, - nusišypsojau, - visi mes esame viename katile, tiesa?
Mano archonė jau buvo susitvardžiusi – jai tai buvo ne pirmas kartas. Žinojau, jog vėliau sulauksiu kalno klausimų, bet tai bus vėliau.
Magistras Ašura atrodė taip, lyg jam būtų išmuštos visos burės ir nulaužtas pagrindinis stiebas. Pagaliau mes galėjome bendrauti kaip lygūs su lygiais.
- Viena iš deivių ima kalbėti paprasto tarno lūpomis?.. - pusbalsiu suabejojo Danslis, tačiau tuojau pat ir užsičiaupė. Mat už lango kilęs vėjo gūsis suvirpino stiklus, priversdamas visus krūptelėti. Artinosi mano cunamio banga?.. Žinojau, jog Selėja prižiūrės visą šį spektaklį vien iš smalsumo, tačiau neturėjau supratimo, ar imsis ko nors. Ji ir nesiėmė – tai buvo viso labo atsitiktinis vėjo gūsis.
- Tai ką gerbiamas magistras Ašura yra numatęs? - po reikšmingos pauzės sugrįžo prie derybų Agielė. - Norėčiau išgirsti pradinį pasiūlymą.
- Tū... tūkstantis pilnųjų dranų už paskaitą, - šiaip ne taip susitvardė magistras, mesdamas neramų žvilgsnį į langus.
- Hm... Buvau tikra, jog penki tūkstančiai už paskaitą būtų daug realesnė suma. Mes vis dar kalbame apie tūkstantmečiais prarastą kristalų magiją, tiesa? - pasitikslino mergina. Pastarosiomis dienomis ji išties skaitė daug knygų apie prekybą.
- Net jeigu tai kristalų magija, to gerokai per daug! - atsitokėjo Ašura. - Keturios paskaitos po penkis tūkstančius...
- Jeigu jus jaudina galutinė suma, mes galime susitarti dėl trijų paskaitų, - nenusileido Daeva. - Ar netgi dėl dviejų. Erikas turėtų labiau pasistengti, bet viena paskaita trunka kiek... dvi valandas? Jis nepervargtų.
Ūmai visi susiprato, jog taip ir nesuderino paskaitų trukmės. Tai irgi buvo derybų klausimas, iki šiol neįtrauktas į dienotvarkę. Abi pusės kaipmat persigrupavo ir derybų griebėmės su nauju įkarščiu. Tiksliau – Agielė griebėsi, nes aš supratau, jog ilgai šitaip neištverčiau. Buvau pernelyg tiesmukiškas ir būčiau nusileidęs ties daug mažesne suma. Geriau pagalvojus – mes vis tiek suteikėme jiems kristalų magijos pradmenis tik tam, kad paslaptingasis Lėlininkas turėtų daugiau taikinių, ne tik mane vieną. Jeigu jam išties rūpėjo pašalinti vien tik kristalų burtininkus...
Sustingau prisiminęs. Jergutėliau aukštielninkas – aš ką tik pasmerkiau visą Akademiją! Vos prisižadėjęs pats sau, kad neatimsiu daugiau nė vienos gyvybės... Eina sau, na ir sekasi!
* * *
Atgal į Daevų rezidenciją grįžinėjome su labai skirtingomis nuotaikomis. Agielė atrodė ypač patenkinta savimi ir nekantri sužinoti, ko ten deivė prikalbėjo man naktį.
Aš buvau nepatenkintas, nes nebegalėjau atsisakyti to, ką prižadėjau Ašurai ir už ką jau buvo sumokėta dalis sumos. Daeva išsiderėjo dvylika tūkstančių už visas keturias paskaitas – tokia suma ne tik kad padengė visas jos išlaidas iki metų galo, dabar mergina netgi galėjo visai padoriai startuoti su savo būsimu verslu. Penki Zizi-Topai su Saida Ifri galop ėmė žiūrėti į mane absoliučiai rimtai. Ypač po to, kai paminėjau Selėją. Turėjau šiokią tokią garantiją, kad artimiausiomis savaitėmis jie nepradės regzti kokių nors pašalinių planų, o ir imperatoriui aplinkiniais keliais bus pranešta, kas ir kaip. Nebuvau toks tikras dėl kitų keturių, besiklausiusių slapta.
- Tau viskas gerai? - pastebėjo mano nuotaikas mergina.
- Ar žinojai, jog mūsų šiuos pietus stebėjo keturi žmonės, tūnantys slaptoje nišoje, už sienos?
- Kas tokie? - sustojo mergina, atsisukdama į mane.
- Neturiu supratimo. Abrakso magiška apsauga neleido atidžiau apžiūrėti, bet žinau, jog mūsų klausėsi... Žinai, tau vertėtų dažniau naudoti burtus, kuriuos tau dovanoju, - papriekaištavau.
Ji dirstelėjo į savo baltą apyrankę su įsiūtais kristalais.
- Tu galbūt pripratęs, bet man nepatogu, kai mintyse nuolat knibžda kokie nors magiški signalai, - sumurmėjo ji.
- Tebūnie, - atsidusau. - Kaip jau sakiau. Mus stebėjo. Keturiese. Galėjo būti Gremori sargai, turėję mus saugoti. O galėjo būti kas tik nori - pasitelk vaizduotę...
Stabtelėjau, vos pajudėjęs. Prie Daevų rezidencijos stoviniavo grupelė keistų žmogystų, kurių aprangos stilius, spalvos bei herbai nepriklausė jokiai man žinomai šeimai. Jie labiau panašėjo į Kuklusklano dalyvius Amerikos pilietinio karo metais – tik apranga turėjo daugiau mėlynos spalvos ir atrodė nepalyginamai prabangesnė. Spermatozoidų uodegėles primenančios kepuraitės bemaž nesiskyrė nuo paminėtos legendos... Kažkodėl panorau sprukti kuo toliau.
- Ar mes laukiame kokių nors svečių? - paklausiau, nenuleisdamas akių nuo Kuklusklano Uodegėlių.
- Be karavano iš Soroto... Ne. Aš neįsivaizduoju, kas jie tokie galėtų būti, - sumurmėjo Agielė. - Bet jeigu jie laukia nesislapstydami tokioje vietoje ir dar su tokiomis uniformomis, privalau visus pasveikinti kaip namų šeimininkė.
Žinoma, ji privalėjo... Suturėjęs visus impulsus sprukti kuo toliau, prisiartinau kartu su mergina prie minėtos grupės. Vienas iš narių atkreipė į mudu dėmesį. Po trumpo apsikumščiavimo, netrukus visi stebėjo mudu su neslepiamu smalsumu, tikriausiai svarstydami, ar mes esame mes. Agielė ryšėjo lengvą mantiją, kuri dengė šeimos herbą.
Vienas iš kompanijos nutaisė pozą... Rimtai, kodėl jiems visiems vadovauja tokie, kurių akyse žiba daugiausiai kryptingos beprotybės? Netgi kuklusklano vado šypsena atrodė dirbtinė – taip šypsojosi žmogus, kuris visai nebuvo pratęs šypsotis. Per ilgus metus nusistovėję veido bruožai neatitiko rodomų emocijų. Jis būtų pasiekęs daug daugiau likdamas niūrus it debesis, nes dabar nuo jo grimasos tik šiurpuliai varstė.
- Jūs turite garbės stovėti Didžiojo Meistro Oktapijaus akivaizdoje.
Ne, tai nebuvo kraupiai besišypsančiojo žodžiai, mat tokiu atveju situacija būtų tapusi dar kraupesne. Taip savo viršininką pristatė kita Kepurėlė, nurodydama savo vadą ypač iškilmingu gestu.
Dirstelėjau į Agielę. Ji kažkodėl neatrodė nei nustebusi nei pasimetusi, tarsi visa tai būtų labai normalu.
- Ach... aš esu markizas De Sadas jaunesnysis, o ši daili panelė – Žana Antuanetė De Pompadur, - nutaisiau prancūziškus priebalsius. - Mes būtume Daevų jaunesniosios dukters šio vakaro svečiai...
- Šį vakarą princesė Daeva priims tik Užmirštosios Magijos Broliją ir daugiau nieko, - kaipmat pakeitė toną kalbėjusysis. Tuo tarpu būrio vado barzdotame veide šypsenos neliko nė ženklo – kaip ir turėjo būti. Jo dygios akutės po akimirkos nukrypo į dangų, palikdamos nuobodų konfliktą parankiniams.
- Suprantu... - nusišypsojau, žengdamas pusę žingsnio atgal. - Tuomet sėkmės Užmirštosios Magijos Brolijai. Mes netrukdysime.
Jie nesiteikė net linktelėti.
- Kokį demoną tu čia išdarinėji?! - sušnypštė Agielė, vos tik mudu nutolome per pusšimtį žingsnių į parko gilumą. Tačiau netrukus ji prisidengė lūpas ir ėmė juoktis, nebegalėdama susilaikyti. - Kuo... kuo tu mane ten pavadinai? Kas tai iš viso per vardas?!
- Tau nederėtų nuvertinti to vardo. Žana Antuanetė buvo viena žymiausių moterų vienos šalies istorijoje. Bet aišku, koks skirtumas... Verčiau sakyk, kas ten per klounai prie mūsų durų susirinko?
- Nežinau. Pirmą kartą girdžiu apie tokią broliją, - tebesišypsojo Daeva. - Ir aš nebegaliu įsmukti pro galines duris, nes tada Nilda įleis juos visus vidun ir... Ach, reikėjo gi tau šitaip pajuokauti!
- Labai nori juos priimti?
- Nenoriu visai, - atsiduso ji. - Tačiau dabar neturime daug išeičių.
- Žinoma, turime. Gremori mus mielai priims nakčiai. Ir tie klounai jau pasakė viską, ką šiaip ar taip būtų susakę, tik ilgesniais ir iškilmingesniais žodžiais. Jie tikriausiai norėtų priimti mudu į savo broliją, nes apie kokią dar „prarastąją magiją“ galėtų būti kalba?
- Tokiu atveju jiems tektų pervadinti savo broliją į sektą, - sumurmėjo mergina. - Jų tarpe nebuvo nė vienos moters.
Jie ne tik kad neturėjo nė vienos moters. Pro mano akis neprasprūdo tie keli įdėmūs žvilgsniai, mesti Žanos De Pompadur kryptimi. Brolijos įstatuose tikriausiai buvo vienas kitas punktas, nusakantis, kaip tikras vyras turėtų elgtis su silpna, visuomet paklūstančia moterimi. Tikriausiai jie planavo priimti mane vieną. Arba atsikratyti Agiele vėliau. Be šios smulkmenos egzistavo ir kita – jie tikriausiai mažai ką nusimanė „prarastojoje“ magijoje, jeigu iš visos grupės vos du galėjo pasigirti kažkokiais pusiau įkrautais talismanais. Tai, ir dar faktas, jog jie ketino kreiptis į mane, paprastą sevitą. Bent keletas iš brolijos turėjo priklausyti vienai ar kitai kilmingesnei šeimai. Daugelis jų tikriausiai buvo išmesti iš namų, kaip atliekami paveldėtojai ir dabar neturėjo kur dingti. Arba neturėjo tiek smegenų, kad su savo magija prasimuštų kurioje nors žymesnėje gyvenvietėje. Nepaisant viso to, jie jautėsi įpareigoti parodyti man, jog priklausė aukštesniam luomui.
Taigi, mudu turėjome reikalų su gauja nevykėlių, kurie geriausiu atveju mokėjo pagarbinti savo vadą. Aš vis dar laikiausi nuomonės, jog pasielgiau teisingai. Galėjo juk elgtis it normalūs žmonės...
Kai vėl žvilgtelėjau į savo archonę, ši vis dar šypsojosi, mintyse vartydama jai parinktą slapyvardį... tačiau mano dėmesį prikaustė keistas judesys merginai už nugaros.
Ar žinote, kas yra bola?
Tai toks senas it pasaulis ginklas, sudarytas iš virvės ir dviejų svarmenų priešinguose jos galuose. Tinkamai išsukta ir paleista, bola apsivyja auką neįtikėtinu greičiu. Priklausomai nuo svarmenų ir naudotojo tikslų, ji gali būti skirta tiek sprunkančios aukos kojoms supančioti, tiek nudobti ją vietoje. Ir dabar aš sustingęs stebėjau tokią vieną, atlekiančią į Agielės galvą.
Neturėjau laiko netgi perspėjimui. Vos tik mano smegenys teikėsi atpažinti senovinį ginklą, šis apsivijo merginos veidą ir vos po kelių sūkių du svarmenys įsirėžė į Agielės smilkinius su keistu, šlapiu „tekšt“.
Po akimirkos mano paties kaklą užgniaužė šiurkšti, odą pjaunanti virvė. Teišgirdau aplink svarmenis švilpiantį vėją. Nepamenu, ar jie užbaigė savo kelionę, tačiau aiškiai regėjau, kaip Daeva krito vietoje it pakirsta.
* * *
Nepaisant juodos tuštumos, aš vis dar tebeturėjau lašą sąmoningumo, jog suprasčiau, kad man reikia žūtbūt prabusti ir kažko imtis. Tiktai kaip? Sąmonės netekimas tam ir vadinamas sąmonės netekimu – tu negali imtis nieko, kas susiję su sąmone. Man beliko tuščiai klaidžioti tamsoje ir paniškai bilsnoti į nematerialias sienas, besitikint kokio nors prašviesėjimo... kuris atėjo po velniai žino kiek laiko, kartu su velnišku galvos skausmu.
Kai galų gale atgavau klausą ir kitus pojūčius, akimirką aplankė senas geras deja-vu. Mane vėl kažkur gabeno ir mes garantuotai buvome laukinėje gamtoje. Nepaisant skausmingo pulso ausyse, girdėjau kelių žmonių šnopavimą, po kojomis traškančias smulkias šakeles ir paukščių balsus aukštai virš ošiančios lapijos. Mažytis skirtumas – užuot tempę už kojų bei rankų, jie naudojo kažkokią paklodę, kurios galai atrodė įtartinai užriesti aukštyn. Nešiojamas hamakas? Jėzusėliau, kažkas turbūt labai norėjo turėti mane savo kolekcijoje pernelyg nesudaužytą... Ir, sprendžiant iš tam tikrų smulkmenų, tai nebuvo Lėlininko žmonės. Valio man?..
Nebeturėjau savo mažytės kuprinės su kristalais, antra vertus bent vienas iš jų liko sveikas. „Radaras“ vis dar veikė ir tai paguodė. Pagrobėjai tikriausiai laikė kuprinę kur nors netoliese. Tai buvo vienas iš ženklų, jog situacija nėra tokia beviltiška, kaip praeitą kartą. Net jeigu jiems būtų kilusi mintis sunaikinti kristalus, Daevų rezidencijoje buvau paslėpęs atsarginį rinkinį, kuriam tetrūko atitinkamos komandos. Tada viskas priklausytų tik nuo to, kaip toli jie suspėjo mane nugabenti.
Kita jų klaida buvo ta, jog mes nebebuvome Abrakso magiškų skydų prieglobstyje - „radaras“ neberodė tų įkyrių violetinių taškų, pagaliau leisdamas apžiūrėti kiekvieną iš jų įdėmiau.
Ne, tai nebuvo anksčiau sutiktos Spermatozoidų Uodegėlės. Ši gauja vilkėjo absoliučiai juodus apdarus ir apatines veidų dalis dengė medinėmis kaukėmis, kuriose buvo išrėžę kiekvienas savo grimasą. Mano „hamakas“ suposi pakabintas ant ilgos karties, kurią gabeno du tvirti vyrai. Keliavęs priekyje savo kaukę buvo padabinęs velniška šypsenėle ir stambia karpa (veikiausiai medienos defektas). Nešęs kartį iš galo saviškę buvo papuošęs pora medinių ilčių, tarp kurių buvo išrėžti keli nelygūs dantys. Virš šio papuošalo, iš po tirštų antakių žibėjo pora žvitrių, tamsių akučių.
Agielės mūsų tarpe nebuvo ir kol kas nenutuokiau, ar turėčiau dėl to džiaugtis, ar nerimauti. Pagrobėjų buvo šešiolika. Du burtininkai, kurių vienas savo žinioje turėjo mano mažą kuprinaitę. Visi kiti, panašu, buvo eiliniai gaujos kariai. Ir šioje grupuotėje buvo netgi viena moteris.
Atlikęs atidžią introspekciją galop nusprendžiau, jog atmerkti akis tokioje situacijoje būtų kvaila. Abu hamako gabentojai skubėjo kartu su visais ir pūkštė pro sukąstus dantis. Jei išsiduosiu, jie tikrai pastatys mane ant kojų ir ims baksnoti kokiu nors aštriu daiktu. Tada susikaupti man vargiai pavyks. Be to, jie buvo ginkluoti sumautais arbaletais... ne visi, žinoma. Porelė jų nepaleido iš rankų grėsmingai atrodančių lankų. Kur nukeliavo anksčiau regėtos bolos, tegalėjau spėlioti. Trys ginkluoti peiliais ir ilgomis lazdomis. Du su kardais bei lengvais skydais. Visi kas liko – po arbaletą. Panašu, jie žinojo ką grobia ir kokių apsaugos priemonių turėtų imtis. Ir aš nekenčiau jų už tai.
Mintyse prisišaukiau „radaro“ burtą ir praplėčiau jo regos spindulį nuo dviejų šimtų žingsnių iki pusės kilometro. Tada iki viso kilometro. Kai „radaro“ pakraštyje sužibo keli šimtai violetinių taškų, atsidusau lengviau. Mes vis dar buvome Abrakso plokščiakalnyje, vakarinėje jo dalyje. Geriau pagalvojus, o kur DAR jie galėjo mane pradanginti? Pagrindinių vartų sargybiniai žinojo, kaip atrodau ir kam priklausau – nebūtų praleidę be rimtų peštynių.
Taigi, kažkur vakarinėje plokščiakalnio pusėje buvo dar vienas nusileidimas ir aš turėjau labai blogą įtarimą, kad nebus apsieita be ilgų virvių ir alpinizmo. Negalėjau pakęsti didelio aukščio.
Netrukus gauja persimetė keliais dusliais žodeliais. Hamakas nusileido ant žemės, nešėjų porelę pakeitė kiti du. Vėl buvau pakeltas ir gauja pajudėjo nieko nelaukdama. Aš juos puikiai supratau – Abrakse net iš čia galėjau įžiūrėti sujudimą tam tikrose vietose. Smulkmenas paslėpė magiški skydai. Man beliko tikėtis, kad Agielę kas nors pastebėjo ir atgaivino anksčiau už mane. Ir kad mano archonė susiprotėjo aktyvuoti savo „radarą“, antraip visas šis reikalas gali gerokai prailgti...
- Ei, man atrodo, jis jau gyvas! - pratarė balsas.
Ot šėtonas... Šalia „hamako“ risnojo vienas iš gaujos ir įdėmiai stebėjo mane. Jo platų veidą pusiau dengė medinė kaukė su išrėžta plačiai pražiota burna.
- Tikrai?! - sulėtino žingsnį priekinę karties dalį nešęs vyras.
- Sustokite, pažiūrėsiu.
Jie sustojo. Ovalinė Burna palinko arčiau, traukdamas peilį. Supratęs, kad kitas jo veiksmas bus pradurti manyje mažą skylę, nenoriai pramerkiau akį.
- Nu demono snukis! - suurzgė priekinis karties nešėjas, mesdamas savo nešulį į šalį. Žnektelėjau į minkštą miško žemę ir aiktelėjau – labiau iš netikėtumo nei iš skausmo.
- Ramiau, Emili! - subarė vienintelė būrio moteris.
- Eina jis... Ne žmoną sau grobiu! Žinai, kiek jau galėjome nubėgti?!
- Įdomu, kuri norėtų į tavo žmonas... - pašiepė moteris.
Tuo tarpu Ovalinė Burna pasilenkė, čiupo mane už atlapų ir vienu smagiu mostu pastatė stačią, vos neišraudamas sagų. Turėjau progą dirstelėti į jo mažas, kiauliškas akutes, kuriose intelekto buvo ne pyragai. Antra vertus, jis veikiausiai buvo atlikęs ne vieną doktorantūrą studijuodamas metodus, kaip išsiųsti anapilin savo artimą. Atidžiau apsidairęs nusprendžiau, jog jie visi bus baigę tą patį universitetą ir baigiamajai disertacijai užpildę ne vienas kapines. Nedžiugino.
- Tu, - Ovalinė Burna bedė pirštą į mano saulės rezginį, - būsi sevitas, taip?
- Jūs net nežinot, ką pagrobėt? - nusistebėjau.
Pirštą sekęs kumštis vos nesurietė manęs dvilinko. Užsikosėjau.
- Nerodyk čia savo juokelių, gerai? Aš turiu peilį!
Jis parodė man savo peilį. Seną, bet vis dar tinkamą pjauti.
Kadangi man buvo sunku tarti žodį, jis trinktelėjo dar kartą – į tą pačią vietą. Neišlaikęs susmukau ant vieno kelio.
- Jam sunku kalbėti, kai tu jį šitaip, - atsiduso vienas iš burtininkų, purtydamas galvą. Tai buvo tas pats, pasisavinęs mano kuprinę. - Leisk jam kvapą atgauti!
- Skystas! - nusispjovė į pernykščius lapus Ovalinė Burna, trumpam kilstelėjęs kaukę.
- Jis burtininkas. Visi burtininkai skysti, - trumpai nusijuokė tas, kurį pavadino Emiliu. Tai man pasirodė šiek tiek keista. Du burtininkai jų tarpe niekaip nesureagavo, kad apgintų savo garbę. Man ginti saviškę nebuvo tikslo.
- Tai? Esi sevitas, ar nesi? - vis dar neketino atstoti Ovalinė Burna. Dirstelėjau į jį iš padilbų ir linktelėjau. Kas man beliko. Jei paneigčiau, jie tiesiog nudėtų mane ir išlėktų ieškoti „tikrojo“ sevito. Arba nepatikėtų.
- Matai? Mes žinom, ką grobiam, - stuktelėjo mane. - Dabar keliausi savo kojomis, taip?
- Gal... gal galėčiau pirma sužinoti, kas būsite ir ko jums iš manęs reikia? - galop atgavau kvapą.
- Pff... žodžiai kaip tikro didiko, - prunkštelėjo moteris.
- Nieko tokio, pasėdės prie ugnies kartu su visais, įpras kalbėti normaliai, - urzgė Ovalinė Burna. - Nori žinoti, kas mes tokie, sevite? Ogi čionai pažiūrėk, įsidėmėk!
Jis praskleidė savo apsiaustą it patyręs egzhibicionistas, pademonstruodamas grubiai išsiuvinėtą herbą. Septyni durklai kažkokios... pelkės fone? Sunku buvo suprasti. Trūktelėjau pečiais. Jis ūmai prarado nuotaiką.
- Plačiai ausis ištempk ir klausykis – mes esame Harkgelopotslis, aišku? Visi mus žino!
Hark-gelo... uch... Labai grubiai išvertus iš sitrų kalbos, tai reiškė „tūkstančio durklų kelią“. Nuojauta kuždėjo, jog su tokiu pavadinimu laukti kažko ypač teigiamo nevertėtų.
- O kodėl durklų herbe tik septyni? - pasmalsavau.
- Hu? - nesuprato jis. Ot velnias – per protingai paklausiau ir jis vėl norėjo mane sužaloti. Panašu, jog Harkgelopotslis jam tebuvo pavadinimas, kurio jis pernelyg nesusiejo su tikrąja reikšme. Netoli mano gimtųjų namų vienas verslininkas buvo iškrėtęs kažką panašaus – naujai įkurtą aludę/užkandinę pavadino „Ėdula“ ir išgerti mėgstantys klientai bene dvejus metus nesusiprato perskaityti pavadinimą iš antro galo. Kai kurie iš jų gal ir dabar tebegalvojo, jog tai tiesiog dar vienas keistas pavadinimas.
Ovalinė Burna galop liovėsi svarstęs mįslę ir pastūmė mane atbulą.
- Nėra laiko plepalams, drauguži! Judink kojas! Ilgas kelias laukia!
- Ramiau, Oli. Jis tik paklausė.
Hm... Keista. Manimi vėl rūpinosi moteris – vienintelė iš būrio. Matyt buvau apšlakstytas kažkokiais afrodiziakais, ne kitaip.
- Ar jūs mane pagrobėte, kad galėtumėte vėliau nužudyti? - apsidairiau.
- Hu? - kuktelėjo Ovalinė Burna (Olis).
- Žinoma, ne! - atsiliepė vienas iš burtininkų. - Oli, man atrodo, tu jį gąsdini.
Eina sau, jie tik dabar tai pastebėjo...
- Turėtum būti dėkingas, Sevite. Pagaliau būsi tarp savų, - pareiškė kitas burtininkas. Dabar aš TIKRAI likau nesupratęs.
- Atsiprašau?
- Savų, - kantriai pratarė moteris. - Panašių į save. Nekilmingų. Visi žino, jog ir tavo gyslomis neteka palaimintųjų kraujas. Dabar aišku?
Ne, man buvo visiškai neaišku, tačiau Olis neketino laukti, kol man prašviesės. Jis vėl mane pastūmė ir, kaip anksčiau nuspėjau, pradėjo baksnoti durklo galu, ragindamas žingsniuoti į priekį. Kai jis šitaip elgėsi, man tikrai buvo sudėtinga suprasti, kokios draugystės iš manęs jis tikisi. Matyt, ateityje turėsiu baksnoti jį patį, kad išgaučiau iš jo draugišką šypseną.
Prarastosios Magijos Brolija, Harkgelopotslis... Turėjau stiprų įtarimą, jog iš savo šiltų, tamsių vietelių bus pajudėję ir daugiau keistuolių. Sitro didikai puikiai įrodė, jog vietiniai sugeba priimti panašius sprendimus daugmaž sinchroniškai. Paskido gandas apie tai, jog išmanau kristalų magiją – iš visų pusių į Abraksą sulėkė pašto sakalai. Kiekvienas tėvelis ar mamytė informavo savo atžalas, ką šie turėtų nužiūrėti. Ne, jie neturėjo interneto – viskas priklausė tik nuo paskalų sklidimo greičio bei vienodai stiprių ambicijų.
Šiandien buvo trečioji diena, kai mudu su Agiele grįžome į Abraksą. Pakankamai laiko visokioms brolijoms, seserijoms bei kitoms psichopatų sektoms atsibelsti iki plokščiakalnio ir palenkti mane į savo pusę. Ar tiesiog - „palenkti“ – ką „Tūkstančio durklų kelio“ nariai dabar ir darė.
- An... - pravėriau burną, bet tuojau pat ir užsičiaupiau. Man derėjo pernelyg nežaloti vietinio žodyno, kad netgi kvailiausias iš jų tarpo suprastų, ką sakau. - O kodėl jūs pagrobėte mane vieną? Ta prasme... Agielė Daeva yra mano archonė. Jūs tą žinojote, taip?
- Agielė Daeva yra kilminga! - spjaute išspjovė moteris. Nesunku buvo suprasti, ką ji galvoja apie visus kilminguosius.
- Bet ji mano archonė, - nenusileidau. Rimtai, chebra, pagaukite mintį...
- Nė vienas iš Harkgelopotslio narių nėra kilmingas! - atsiliepė kitas, kurio kaukę puošė išrėžta nelaiminga grimasa. - Mes žinome tūkstantį būdų, kaip tokiais atsikratyti, sevite! Mūsų slaptos organizacijos nevaldys joks burtininkas!
- Rimtai? - apsidairiau. Jie linksėjo vienas po kito, didžiuodamiesi savo prasčiokiškumu bei neeiliniais sugebėjimais. - Gee-erai. Keisti jūs...
Kitaip tariant – jie iki šiol nesusigaudė, jog sevitai ir archonai GALI turėti kokį nors tarpusavio ryšį... tokį kaip sevito-archono, ar panašiai.
Man buvo atsakyta dar vienu skaudžiu bakstelėjimu. Paspartinau žingsnį. Miškas vakarų pusėje pamažu šviesėjo – mes buvome netoli plokščiakalnio skardžio krašto. Toliau mūsų laukė paukščio skrydis į pusantro šimto metrų gylio tarpeklį ir tai buvo ta riba, kurią bijojau peržengti. Nepaisant aukščio baimės – Agielei būtų sudėtinga mane surasti, jei dingčiau nuo šio kalno, o ir pačiam vėliau būtų labai sudėtinga grįžti.
Taigi, man reikėjo kažko, kas juos išblaškytų ir visi tie arbaletai imtų „žiūrėti“ į kurią nors kitą pusę.
Didžiausia šios gaujos keistenybė buvo tie du burtininkai, kurie iki šiol elgėsi labai romiai ir beveik nereagavo į visus savo bičiulių išsakytus įžeidimus burtininkų adresu. Kaip bežiūrėk, būdamas jų tarpe jausčiausi ypač nejaukiai. Visi jie teigė nekenčiantys kilmingųjų. Vėlgi, kaip bežiūrėk, šitie du PRIVALĖJO būti iš kažkurios kilmingos šeimos. Galbūt paveldėjimo teisės netekę benkartai, gal šiaip – atliekami paveldėtojai, kaip Agielė Daeva. Jie buvo kilmingi bet kurio kito nesugebančio kerėti akyse. Ką tai galėjo reikšti?
Pirma, jie patys galėjo nežinoti, kad sugeba kerėti. Visai įmanomas variantas. „Radaras“ atpažino tik jų gyslomis tekantį kažkurios deivės kraują. Ar tėveliai nuvedė juos į „pasimatymą“ su bronzos amžiaus pramotėmis – visai kitas klausimas. Galėjo būti šimtai priežasčių, kodėl tai neįvyko.
Antra – jie žinojo, kad yra burtininkai, tačiau apsimetė tokie nesantys.
Ką galėjo veikti kilmingas burtininkas sektoje, kuri nekentė kilmingųjų ir galbūt netgi aktyviai kovojo prieš juos? Kažkurios šeimos infiltruotas šnipas? Hm... Nuojauta man kuždėjo, jog kilmingieji šioje imperijoje vaikščiojo užvertę nosis pernelyg aukštai, kad rūpintųsi kažkokia prasčiokų sekta. Antra vertus, jeigu panašią įkurtų kuris nors burtininkas, tai būtų lengvai valdoma jėga, kurią grupuotės vadas galėtų nukreipti prieš kiekvieną kilmingą šeimą – išskyrus savo, žinoma. Kaip bežiūrėk, prasčiokai buvo mažiausiai informuoti, todėl ir lengviausiai valdomi. Man pačiam veikiausiai pavyktų sutverti kažką panašaus, jei tik jausčiau potraukį intelekto nesužalotiems veidams.
Geriau pagalvojęs bei įdėmiau apsidairęs, pirmą variantą atmečiau. Šie du tikrai žinojo gebantys kerėti. Visų pirma, jie atrodė žymiai geriau išsilavinę – tą išdavė tie keli sakiniai, ištarti konflikto metu. Vienas iš jų turėjo mano kristalus. Tuo tarpu kitas nuo visų slėpė vieną, beveik pilnai įkrautą. Mano kuprinėje nebuvo nė vieno, kuris turėtų bent pusę krūvio – jie buvo paprasčiausiai per dideli, kad Agielė įveiktų kurį nors vienu prisėdimu. Negaliu skųstis – mergina stengėsi kiekvieną rytą, tačiau... tai jau būtų mintys visai į šalį. Atgal prie tikslo.
- Tai, - prasižiojau, išlaviruodamas tarp kelių skurdžių krūmokšnių, - jeigu jau nusprendėte pasikviesti mane į savo tarpą, gal bent vardus pasakysite? Aš esu Erikas. Erikas Gajota. Kas patys būsite?
- Hu? Gajota? - sureagavo vienas iš burtininkų.
Pagal visus Daevų matriarchato papročius, Agielė suteikė man savo pavardę, tačiau nusprendžiau, jog šiuo atveju ji man vargiai pagelbėtų. Tegu galvoja, jog esu pasyviai maištingas prieš savo kilmingą šeimininkę.
- Tau niekas nesakys savo vardų, kol esi visiškai nepažįstamas, sevite, - spjovė į miško žemę vyras, anksčiau nešęs mano „hamaką“.
- Savaime suprantama, Emili, - atsiliepiau. - Lygiai kaip ir aš su jumis neketinu turėti nieko bendro, kol Olis baksnos į mano nugarą peiliu ir aš neperprasiu, kas ir kaip. Tad pradėti nuo to, kas esate, atrodo protingiausias sprendimas. Mane jau žinote. Tad pirmyn.
Gaujos žingsniai šiek tiek sulėtėjo. Žvilgtelėjau į kiekvieną paeiliui. Sutrikimas ir gilios mintys Harkgelopotslio narių veiduose. Jeigu dabar kam nors šaus į galvą paleisti strėlę, tai bent žinosiu, jog turiu reikalą su paprasčiausiais banditais. Įtariau, jog dauguma šios gaujos narių teturėjo vieną užduotį – pagrobti mane. Bent du iš jų turėjo žinoti tikrąją priežastį – tą, kurią numatė Didysis Vadas. Metas socialiniam testui.
- Tai kodėl jums iš tiesų manęs prireikė? - kreipiausi šį kartą tiesiai į burtininkus. - Savų burtų nebeužteko, nusprendėte papildyti savo gretas dar vienu kerėtoju, taip?
- Ką? - pablyško užkalbintojo veidas.
- Hu? - kuktelėjo Olis man už nugaros.
- Ar tau šitaip sunku atsiminti? - atsiduso moteris, kuri tikriausiai neprimatė patamsyje. - Mes nepriimame į savo tarpą kilmingųjų!
- O ką tada šitie du veikia jūsų tarpe? - parodžiau į abu burtininkus lyg niekur nieko. - Nusamdėte, kad ugnį prieš naktį būtų lengviau užkurti?
- Hu?! - vėl sukuksėjo Olis, tik daug garsiau. Jo vienintelė sinapsė tikriausiai perkaito, užkrauta tokiu dideliu informacijos srautu. Negalėjau jo kaltinti.
- Gal galėtum užsičiaupti, sevite?! - pratrūko vienas iš nurodytos porelės. - Neturėtum kalbėti apie tai, ko nežinai!
- Apie ką jis kalba? - dairėsi tarp manęs ir burtininko moteris. Ji buvo ginkluota durklais, taigi, ne tokia svarbi šiuo atveju.
- Jis nekalba. Jis sapnuoja atmerktomis akimis! - spjovė burtininkas. Ir nervingai nusiplėšė kaukę, ketindamas išvalyti seiles.
Dabar buvau visiškai tikras, kas ir kaip. Sprendžiant iš nervingų reakcijų, daugelis gaujos narių turėjo savus įtarimus apie šiuos du. Ar įmanoma nuslėpti savo magišką prigimtį pakankamai ilgai? Galbūt – bet tik ne išsilavinimą ir kalbos manieras. Vienas netinkamas žodis šen ar ten ir bet kuris prasčiokas instinktyviai pajus, jog egzistuoja pono šešėlyje. Be to, patys kilmingieji tikriausiai buvo pratę laikytis savų draugijoje ir tai negalėjo likti nepastebėta. Mano nekaltas klausimas tik pagilino anksčiau atsivėrusius plyšius žemėje. Aš ketinau atverti visą kanjoną.
Šie žmonės nė nenujautė, jog kiekvienas iš jų buvo lyg ant delno „radaro“ fone ir prie kiekvieno dešinės ausies praktiškai „kybojo“ po paruoštą smogti burtą. Rezultatas priklausė tik nuo to, ar man pavyks išlaikyti nepažeistą koncentraciją. Viena ne ten nuklydusi strėlė – ir mano skausmas taps jų geriausiu sąjungininku. Olis jau ir taip pribaksnojo skylių mano nugaroje, kurios negelbėjo...
- Kaip norite, - trūktelėjau pečiais. - Man nerūpi jūsų mažos paslaptys.
- Kokios paslaptys? - išgirdau murmesį iš kitos pusės. - Ką jis sako, Leo?
- Nekreipkite į jį dėmesio, jis nieko nežino! - pavadintasis Leo vardu dabar norėjo mane nudobti – o dar nė pačios Harkgeopotslio bazės nepasiekėme. - Privalome skubėti! Abrakso kilmingieji jau bus aptikę mūsų pėdsakus, o mes net nuo kalno nenusileidome!
- Esi tikras, jog jis nieko nežino? - neketino paleisti forumo gijos kitas gaujos narys.
- Žinai, aš ir anksčiau pastebėjau, - pražiojo burną kitas burtininkas, kuris dabar traukėsi į šalį, nukreipdamas savo arbaletą į Leo. - Bet kartais tu kalbi visai kaip tie kilmingieji. Paaiškinsi?
Aš vos sulaikiau benukarantį žandikaulį. Kuo toliau, tuo smagiau.
- Ką? - dar labiau pablyško burtininkas, pasisukdamas į savo kolegą. - Dansli, tu... šlapia žiurke!..
- Taip ir galvojau. Sakiau sau, jog tikrai mačiau vakar, kaip kažkas miške ugnį būrė. Tai tu būrei, tiesa? Net šis sevitas sugebėjo atskirti tavo kilmingą kailį!
Danslis Šlapioji Žiurkė uoliai stengėsi pamėgdžioti ne tokių kilmingų gaujos narių kalbos manierą ir jam tai sekėsi. Dar du arbaletai sužiuro į Leo, kuris dabar sukosi vijurku nuo vieno gaujos nario prie kito.
- Ne, palaukite, jis meluoja! - Leo netgi nusiplėšė kaukę, kad visi matytų jo sakomą tiesą. Deja, kiti jo žodžiai pakišo koją jam pačiam. - Dansli, žiurke, tu gi pats esi burtininkas iš Regiolos klano! Tu man šitaip už draugystę atsidėkoji?!
- Hoa! - prunkštelėjo Danslis, nusitaikydamas į kolegą daug atidžiau. - Taigi, tu prisipažįsti esąs vienas iš jų! Gal būsi toks geras ir atsikratysi sevito kristalais, kol nepanaudojai jų prieš mus?
- Juodi demonai... jis paėmė sevito krepšį! - atsitokėjo kiti. Dabar netgi lankininkai nutaikė strėles į vargšą Leo, kuriam darėsi vis sunkiau sugalvoti tinkamą išeitį. Stresas ir visa kita.
- Ne, palaukite!.. Gerai, pripažįstu! Aš burtininkas, tik... palaukite, nešaukite!..
Jis vapėjo ir tuo pat metu aklai siekė mano kuprinės – bloga kombinacija, kaip bežiūrėk. Būtų vargšas žaidęs „Police Force“ bent kelias dienas, žinotų, jog išankstinis pranešimas apie savo veiksmus nusiginkluojant daro stebuklus. Policija labai palankiai vertina tuos, kurie iš anksto aiškiai praneša, jog jie dabar ištrauks ginklą ir pateiks jį apžiūrai.
Leo nelaimei, Danslis Šlapioji Žiurkė neketino suteikti jam šansų. Aristokratiškas solidarumas veikė pilnu pajėgumu ir aristokrato pirštas numygo arbaleto mechanizmą, paleisdamas strėlę į aukos akiduobę.
Danslio nelaimei, aš pats neketinau suteikti jam šansų. Kaip bežiūrėk, kita jo auka būčiau tapęs pats. Vos tik kiti pasekė burtininko pavyzdžiu ir Leo virto adatų pagalvėle, mano burtas pervėrė Danslio ausies kanalą bei smegenis trijų milimetrų skersmens kinetiniu pleištu. Šunsnukis vis dar nesiteikė kristi paslikas – žmogaus kūnas tiesiog nespėjo sureaguoti. Tuo metu aš jau skuodžiau krūmais, nukreipdamas visą savo dėmesį į gaujos du lankininkus. Arbaletams užtaisyti reikėjo daugiau laiko.
- Juodi demonai! Pagaukite jį!
- Dansli, tau viskas... Ei, Danslis sužeistas!
- Jis... jis negyvas! Kuris į jį šovėt?!
- Koks skirtumas, vėliau sužiūrėsime! Vykitės sevitą! Jis link skardžio nubėgo!
Palauk, ką?..
Aš vos suspėjau sustoti, kai augmenija ūmai baigėsi ir vos už poros žingsnių atsivėrė kraupi praraja, kartu su ypač plačia panorama. Kita tarpeklio pusė buvo nutolusi pernelyg toli. Žemai apačioje laukė tik plikos uolos ir vienas kitas krūmas.
- Eina šikt... - gaudžiau orą, griūdamas atgal. Mano galva atsisakė tinkamai dirbti, paveikta nesveikai didelio aukščio.
- Miške yra dar kažkas! - ėmė panikuoti kažkuris iš gaujos. - Ulrikas ir Ganzo negyvi! Saugokitės!
Tikriausiai tai buvo abu lankininkai, kuriuos paskubomis išsiunčiau Dansliui įkandin. Į mano pusę artinosi daugybė žingsnių. Kai galop vėl susitelkiau į „radarą“, supratau, jog verčiau derėjo naudoti akis. Olis surado mane pirmas ir užsimojo lazda:
- Bus geriau, jei pamiegosi, sevite!
Neišlaikęs mostelėjau ranka, šiuo nervingu gestu palydėdamas burtą į jo smegenis. Olis kriuktelėjo... ir trinktelėjo man į inkstus lazdos galu. Tik tada jo akys apsivertė ir vyras susmuko prie pat skardžio krašto. Mano paties akyse spingsojo žvaigždės ir aš vos susilaikiau neužbliovęs iš skausmo.
- Jis nužudė Olį! Sevitas... jis gali naudoti magiją!
Ot šūds, kažkuris pastebėjo mano gestą ir netgi tinkamai jį įvertino. Privalėjau skubiai nešdintis kuo toliau, kad įgyčiau nuotolio pranašumą. Panašu, jog ypač mažo diametro smūgiai į smegenis neapsaugojo manęs nuo paskutinių aukos pastangų nusiųsti mane į kapus. Jei kažkuriam iš jų trūktels pirštas ties arbaleto nuleistuku... Ne, verčiau negalvoti apie tai.
Šiaip ne taip pakilau nuo žemės. Sutrenktą šoną sudiegė dar smarkiau ir ta proga prisiminiau gydančiuosius burtus. Mintyse aktyvavau kristalą. Nepalengvėjo nė per plauką. Mane pastebėjęs Harkgelopotslio karys pradingo miške – jis turėjo apeiti skardžio linkį, kad mane pasiektų.
- Kas čia darosi?! - atsklido riksmas iš tankmės. - Roni, tu gyvas?!
- Aš gyvas, bet tavo brolis ne! Sakau, jog miške yra dar kažkas!
- Ką?! Barlis negyvas?!
Skubūs žingsniai čia pat. Kažkas miške užklykė ne savo balsu ir dabar atėjo mano eilė nustebti. Tai buvo ne mano darbas.
- Oli... - vienintelė būrio moteris išniro iš krūmų ir sužiuro į negyvą kolegą, sukniubusį prie skardžio krašto. Tada į mane. Ji sugniaužė savo durklą tvirčiau. - Aš tave išskrosiu, sevite!
Rimtai, jie nevertino savo gyvybių, šitie žmonės... Dabar buvau visiškai tikras, jog mums niekaip ne pakeliui. Užuot panaudojęs tą patį burtą, pasiunčiau į moterį minkštą, plačią kinetinę bangą. Ji kvyktelėjo iš netikėtumo ir žnektelėjo į krūmus, pamėtėta atbula. Ši mažytė akimirka suteikė šansą kitam iš jų prisėlinti pernelyg arti. Pastebėjau jį, kai kaustytas lazdos galas įsirėžė į mano kaktą, vos neišjungdamas vietoje. Žengiau žingsnį atbulas ir... nepajutau po kojomis jokios žemės.
- Ot šūds... - ištariau greičiau, nei suspėjau apie tai pagalvoti. Nuo smūgio mano akyse blyksėjo juodos dėmės, tačiau neprireikė ypač gero regėjimo, kad suprasčiau – gyventi liko vos šimtas – šimtas dvidešimt metrų. Įvertinus pradinį greitį ir laisvo kritimo pagreitį, tai reikštų...
Pro mane klykdamas pralėkė kitas kūnas, kuriam galiojo šiek tiek kitokie fizikos dėsniai nei man. Akimirką pasijutau tikrai nustebęs. Tada mane pastvėrė stiprios rankos ir buvau veidu įmurkdytas į rūbo draiskanas.
- Pasistenk nejudėti, Erikai! - riktelėjo Sioneira, išskleisdama juodus sparnus visu plotu. Vėjo švilpesys peraugo į duslų gaudesį – tai sukubo sparnai pažabojo oro bangą. Sioneira nesistengė pakilti. Tiesiog vairavo nusileidimą žemyn, neeikvodama jėgų dvigubam svoriui. Iš plačių akių buvo aišku, jog tai itin sudėtingas ir jai neįprastas užsiėmimas. Ir ji buvo įgavusi savo „kovinę“ formą, kuri tikriausiai ir pavertė prašmatnius rūbus skudurais.
Beliko paklusti jos įsakymams ir tiesiog kyboti... Na, aš šiaip ar taip nenorėjau matyti, kas laukia ten, apačioje.
Virš mūsų, nuo skardžio krašto nulėkė dar vienas žmogus ir netrukus pralenkė mus, klykdamas iš visų plaučių. Keista... Sioneirą laikiau savo rankose, tad miške lyg ir neturėjo likti jokių kitų kovotojų... nebent jie tarpusavyje pradėjo pjautis. Šiaip ne taip susitelkiau į „radarą“ ir dirstelėjau į aukštai pasilikusią sceną.
Oho... Siurprizų diena, ne kitaip.
* * *
Po ilgo nusileidimo į tarpeklio dugną, likęs kelias namo buvo įveiktas greičiau nei per sekundę - Sioneira tiesiog teleportavo mus abu atgal prie Daevų rezidencijos slenksčio, išgąsdindama visus, kurie stovėjo bent pusšimčio žingsnių spinduliu. Ji taip ir nesusiprotėjo laiku atsiversti į mielą, dailią būtybę, kuria ją laikė visi, regėję bent kiek viena akimi. Ar bereikia sakyti, jog tą vakarą buvo sudaužyta ne viena širdis?
Nildos ir Deidrės prižiūrima Agielė laukė manęs parko medžių pavėsyje, apsupta tuzino smalsių studentų ir kelių dėstytojų. Ji neatrodė ypač patenkinta dėmesiu. Iš magistro Espaljos pastangų tapo aišku, jog Daevai atitekusi bola veikiausiai turėjo šiek tiek kietesnius svorius virvės galuose. Sumauti sektantai ne tik kad neketino jos grobti – jie buvo pasiryžę nusiųsti merginą į kapus vien už tai, jog ji buvo kilminga. Gerai neįsiklausė į sklindančius gandus? Dar šiek tiek, ir savo vadui jie būtų nugabenę mano lavoną. Maždaug to ir reikėjo tikėtis iš beraščių sektos.
Truputį atokiau parke ratus suko niūrūs Abrakso sargybiniai, o netoli Daevų rezidencijos duobes tebetrypė tie patys Užmirštosios Magijos Broliukai, nepraradę vilties susitikti mane akis į akį. Lyg to būtų maža, Lilė Rangda laukė savo grįžtančio sukubo ypač surūgusia veido mina. Jos laimei, mergina nesiruošė kibti man į akis tuojau pat – aš pats buvau smarkiai suirzęs ir greičiausiai nebūčiau suvaldęs nei emocijų, nei liežuvio. Šiam vakarui nuotykių buvo gana.
Išvydusi mane, Agielė atsiprašė magistro Espaljos ir pakilo iš krėslo. Ji taip pat jautėsi suirzusi, truputį apdujusi ir guzai galvoje dar nebuvo visai sunykę.
- Eime į vidų, - murmtelėjau, vesdamas ją už rankos. Mergina linktelėjo, neketindama aušinti burnos.
- Erikai, mudu privalome pasikalbėti, - padvelkė ašigaliu iš prisiartinusios Lilės Rangdos. Sioneira jau buvo atsivertusi į dailiąją save ir dabar traukė atgal į Rangdų rezidenciją. Gausi princesės svita pridengė sukubo pusnuogį kūną nuo galimos testosterono katastrofos. Pasilikusi viena, jos šeimininkė ketino kibti man į atlapus ir aš to visai nenorėjau.
- Gerai, užeik, - pakviečiau. - Viešnia būsi.
Iš tiesų ketinau ją panaudoti vietoje forumo moderatoriaus, mat Brolija taip pat nusprendė neatsilikti ir aš nežinojau, ko iš jų tikėtis.
- Didysis Meistras Oktapijus Daevų audiencijos laukia jau kelias valandas! - pareiškė kalbėtojas. Jis dairėsi į mudu su Agiele su neslepiamu pykčiu – maždaug, kaip mes drįsome išsigalvoti kažkokius kitus vardus ir versti juos laukti?
- Užeikite, - nesismulkinau. - Beje, ar jūsų meistras kur nors netoliese?
- Jūs į jį žiūrite! - parodė kalbėtojas.
- Ar jis sugeba kalbėti? - pasitikslinau, dirstelėdamas niūriam vyrui į akis.
- Jis sugeba.
Agielė sumurmėjo kažką pati sau ir įmerkė veidą man į krūtinę. Jai skaudėjo galvą.
- Nuostabu. Mano minčių skaitymas šiomis dienomis šiek tiek stringa, - atsidusau. - Užeikite, bet tik keturi iš jūsų. Mano archonė sužeista ir jai reikia ramybės.
* * *
Pagrindinės menės sieną kairėje nuo durų ramstė Lilė Rangda, sunėrusi rankas po krūtimis. Pasiūliau jai sėstis, tačiau ji išdidžiai atsisakė. Toks jos sprendimas sukėlė problemą keturiems Brolijos nariams, kurie dabar ramstė sieną priešingoje durų pusėje, nedrįsdami sėdėti imperatoriaus dukters akivaizdoje.
Agielę įtaisiau ant sofos, tarp keleto minkštų pagalvių. Sužeistiesiems rūmų etiketas negaliojo (aš taip tikėjausi). Aktyvavęs jos gydančiuosius burtus, atsisukau į šio vakaro svečius, iki šiol tyliai stebėjusius mano veiksmus.
- Gerai, - atsidusau. - Brolija, kuri laukė kelias valandas, ar viešnia, kuri turi problemų su manimi... Gal jūs patys tarpusavyje nuspręskite, kurie norite pirmi pradėti?
- Aš pirma, - atsiplėšė nuo freskos Lilė. Ji net nepažvelgė į Broliją, tarsi šie neegzistuotų. - Ar galėtume tą padaryti kur nors akis į akį?
- Čionai, - pamojau, žengdamas link koridoriaus, vedančio į miegamuosius.
- Ar ne per daug įžūliai?
- Man dabar mažiausiai rūpi, ką visi kiti įsivaizduoja, ar ko neįsivaizduoja, - šios dalies Broliukai nebegirdėjo, nes mes jau buvome už durų. - Tai?
- Tu man skolingas, Erikai, - sužaibavo ji akimis.
- Nes...? - paraginau tęsti.
- Nes mano Sioneira lekia tau į pagalbą vos tik nugirdusi, jog vyksta kažkas negero! Tavo nuomone, kaip turėčiau dėl to jaustis?
- Maniau, tu ją pati pasiuntei?
- Cha! Nieko panašaus. Mudvi tik pro šalį traukėme, kai Gremori tarnai aptiko Daevą parke, gulinčią be sąmonės. Kitą akimirką Sioneiros jau nėra šalia ir aš negaliu jos prisikviesti netgi mudviejų ryšio dėka! Ką tu padarei mano sukubui?!
- Palauk, leisk apibendrinti, - kilstelėjau delną. - Tau sunku bendrauti su savo sevitu ir būtent AŠ esu dėl to kaltas?
- Nedrįsk iškreipti mano žodžių! - tūžo ji.
- Gerai, puiku. Malonėk tada paaiškinti, kokio galo pati atvedei ją, kad suviliotų mane? Ar kodėl stūmei ją į mano lovą, reikalaudama, jog pasiduočiau? Argi nesitikėjai panašaus, tik atvirkščio rezultato? Kad aš pamiršiu savo archonę ir iškišęs liežuvį išbėgsiu Sioneirai iš paskos?
Lilė kelissyk giliai įkvėpė, lyg ruošdamasi pulti. Tada prikando lūpą ir dirstelėjo į šalį, neketindama atsakinėti į mano klausimus. Jai ir nereikėjo.
- Gerai, aš tau skolingas, - neketinau tęsti nemalonios tylos. - Sioneira šiandien išgelbėjo man gyvybę, tad manyk, jog uždirbo tau vieną didelę paslaugą iš manęs. Bet nesitikėk, jog jausiuosi kaltas dėl to, kaip judvi bendraujate. Tai tavo asmeninė problema, Lile.
- Ar mes dabar pradėsime vienas kitą tiesiog vardais vadinti? - primerkė ji akis.
- Mudu abu esame pikti, neracionalūs ir pasiruošę kibti vienas kitam į gerkles, - trūktelėjau petį. - Jei pageidauji malonesnio pokalbio su visais privalomais pagarbiais žodeliais, mudviems teks palaukti kito ryto. Šiandien jaučiuosi pakankamai užvaikytas ir apdaužytas, jūsų didenybe.
Ji neatrodė patenkinta tokiu rezultatu, tačiau šiek tiek atsipalaidavo. Nežymiai linktelėjo, įdėmiai vertindama žvilgsniu.
- Ar tu manęs vengi?
Akimirką sutrikau nuo tokio minties šuolio.
- Aš tavęs nesutikau visas dvi dienas, kai judu grįžote iš Soroto. Ar tu manęs vengi? - pakartojo Lilė.
Užmerkiau akis ir patryniau nykščiu tarpą tarp akių.
- Aš vengiu ne tavęs vienos, o visos jūsų, kilmingųjų šutvės, - paaiškinau. - Galbūt nepatikėsi, tačiau su ypač retomis išimtimis, jūs visi esate riebi rakštis mano minkštojoje. Mėgautis tokia kiekvieną dieną... ačiū, bet ne. Man kartais irgi reikia atostogų.
Trumpas juokas buvo visai ne tai, ką tikėjausi iš jos išgirsti.
- Aš tavęs nekenčiu, Erikai, - sumurmėjo ji, atsiremdama į koridoriaus sieną ir dirstelėdama į tamsias lubas, - tačiau turiu pripažinti, kiekvienas mudviejų pokalbis yra tikra atgaiva, kurios nepatiriu su niekuo kitu.
- Prašau, tik neįsimylėk manęs, - atsidusau. - Man tektų bėgti iš Abrakso.
Ji vėl nusijuokė, mėgaudamasi mano kankinio išraiška.
- Ar ir rytoj nuo manęs bėgsi?
- Taip. Nebent atsikratysi savo įkyria svita, atsisėsi kur nors kamputyje ir jausiesi labai nelaiminga... Tada aš ateisiu, kad galėčiau pabaksnoti į visas tavo asmenines problemas, - pasiūliau sarkastiškai.
* * *
Kai sugrįžome atgal, Brolijos nariai trypčiojo ratais it ant adatų. Jie arba LABAI nekantravo pasikalbėti su manimi, arba norėjo į tualetą. Galop nusprendžiau, jog tai buvo pirmos rūšies nekantrumas. Agielė beveik snūduriavo savo vietoje, sekdama visus pusiau primerktomis akimis.
- Sekundę, - sulaikiau Broliukus, sukdamas link Agielės ofiso. Man reikėjo plunksnos ir rašalo, kol vienas pavadinimas neišdulkėjo iš galvos.
Sugrįžęs suradau vietą sienoje, kuri nebuvo pernelyg išmarginta ornamentais ir lėtai išvedžiojau pavadinimą.
- Harkgelopotslis? - perskaitė Lilė. - Tūkstančio durklų kelias... Ką tai reiškia?
- Tai pavadinimas sektos, kuri šiandien pamėgino mane pagrobti, - paaiškinau. - Esi apie tokią girdėjusi?
- Ne.
- Mhm... Taip ir maniau. Jie į savo gretas priima tik žemiausio luomo atstovus ir nekenčia bet kurio kilmingojo. Jie taip pat nežino, kad jų visa sekta yra sukurta kažkurio kilmingojo, kuris naudoja sektos žmones savo konkurentams šalinti. Paprasčiau kalbant, visi jie yra apgaudinėjami, išnaudojami ir tuo patenkinti.
- Jie patys tau taip sakė? - nepatikėjo Lilė. Tačiau dabar ji susidomėjo „prasčiokų sekta“ kur kas rimčiau.
- Žinoma, ne. Sektų veikla dažniausiai yra paremta tuo, jog kažkas kažkam meluoja, ar kažką nutyli. Kaip kitaip tu galėtum suvaldyti gaują žmonių, kurie tarpusavyje neturi beveik nieko bendro? - murmėjau.
- Kaip? - žvilgtelėjo į mane princesė.
- Suteik žmonėms vieną tikslą, vieną herbą, vienodą rūbą ir pasakyk, jog jie visi priklauso vienai ypač slaptai brolijai ar seserijai – paprastai to užtenka. Jie gali didžiuotis bendra „paslaptimi“ ir galvoti, jog yra kažkuo pranašesni už visus kitus. Tada belieka nuolat meluoti ir duoti veiklos – kad sektos nariai neturėtų laiko susimąstyti, jog jie yra tiesiog maustomi, - mokiau Rangdų atžalą. - Beje, visa ši imperija taip pat turi savo herbą ir vieną kalbą – tai jums leidžia susidaryti apgaulingą įspūdį, jog esate vieningi ir kažkuo panašūs.
- Aš mielai įmesčiau tave į kalėjimą, tačiau turiu pripažinti, jog tavo žodžiai beveik panašūs į tiesą, - susimąstė ji.
Ak, taip... Aš vis dar neturėjau teisės meluoti. Mintyse atsukęs visą mūsų pokalbį supratau, jog Lilė šį faktą praleido pro ausis jau ne vieną kartą. Ji tikrai manęs „nekentė“, gyvatė. Jei šis jausmas dar pagilės, man ko gero teks rimtai sprukti iš Abrakso.
- Tai kodėl tu rašai ant sienos? - parodė į pavadinimą.
- Sprendžiant iš to, kaip jie su manimi elgėsi, jie LABAI norėjo pasikviesti mane į savo gretas, - paaiškinau. - Ir jeigu šitie broliukai sugalvos pakartoti panašų kvietimą antrą kartą, aš tiesiog perskaitysiu šį pavadinimą, sugaudysiu juos po vieną, pribaigsiu ir nudirsiu gyviems odą... Ne, palauk. Nudirsiu gyviems odą ir tada pribaigsiu. Šitaip daugiau prasmės.
Ji nieko neatsakė, tik pažiūrėjo, lyg vertindama, ar aš tikrai pajėgčiau. Žinoma, nepajėgčiau. Man tiesiog reikėjo iškrauti įtemptus nervus. PMB nariams girdint.
- Prarastorios Magijos Brolija... - kilstelėjau plunksną į sieną, grįžtelėdamas į dėmesio laukiančius svečius. - Ak, taip... Man dar reikėtų išgirsti, ko jūs iš manęs norite.
Sudėjau rašymo įrankius ant gėrimų staliuko ir pamojau jiems patogiai įsikurti krėsluose. Kol jie įkūrė savo užpakalius, išlydėjau Lilę Rangdą pro duris. Ši apdovanojo mane beveik koketišku, juodos neapykantos kupinu žvilgsniu. Rimtai, estrogeno kiekis Daevų dvare pastaruoju metu viršijo visas leistinas normas.
Grįžęs į menę klestelėjau šalia Agielės ir paėmiau jos ranką. Mergina pramerkė akis, tada vėl ėmė snūduriuoti, neketindama kvaršinti sopančios galvos. Kaip ir aš, ji norėjo kuo greičiau atsikratyti visais svečiais.
- Įdėmiai klausausi jūsų, - sutelkiau dėmesį į keturis vyrus, pasipuošusius spermatozoidų uodegėles primenančiomis kepuraitėmis. Jie neatrodė patenkinti manimi ar tuo, ką išgirdo prieš kelias minutes, kai aiškinau Lilei apie sektų veikimo metodus. Toks ir buvo mano tikslas. Kai žmonės jus myli, jie tikrai nepalieka jūsų ramybėje. Antra vertus nepalieka ir tie, kurie nekenčia. Lilė Rangda buvo puikus to pavyzdys. Tad man reikėjo pasiekti, jog šie žmonės laikytų mane virusu jų sektos organizmui. Jei laimė šypsosis, galbūt jie netgi padarys gerą darbą ir paskleis gandą apie mano virusinę kilmę kitoms sektoms. Būčiau labai dėkingas.
- Didysis Meistras Oktavijus prieš pusę metų regėjo viziją, - iškilmingai pradėjo Brolijos kalbėtojas. Aš vos sulaikiau grimasą. - Pranašystę, jog Prarastosios Magijos Brolija sulauks mesijo iš kito pasaulio, atvesiančio Broliją į naują erą, kupiną žinių bei turtų. Žvaigždės ir jų konsteliacijos nurodė būtent šią vietą. Ir kai apie jus pradėjo sklisti gandai, mes tuojau pat supratome...
Toliau nesiklausiau. Trumpai tariant, jų vadas prieš kelias dienas „prisiminė“ regėjęs pranašystę ir dabar norėjo, kad aš keliaučiau su jais bei padaryčiau juos turtingais bei galingais. Kuo ši šutvė skyrėsi nuo Harkgelopotslio? Pirma – jie manęs DAR nepagrobė. Antra – jie visi buvo kilmingi, pernelyg susireikšminę ir to visiškai neslėpė. Ar aš galėjau padaryti juos turtingais bei galingais? Teoriškai – taip, galėjau. Brolija suteiktų man darbo jėgą, patalpas, užpirktų kelias tonas kristalo dulkių ir paaukotų kelis burtininkus, kurie nieko daugiau neveiktų, tik tiektų man magišką galią. Galbūt net paleistų gyvą, kai įgyvendinčiau jų tikslus.
Tačiau kas padarys MANE turtingu? Mano paties kišenėse švilpė vėjai, žmonės! Kas susirūpins šia maža problema?
Galop susivokiau, jog jie visi žiūri į mane, tyliai kažko laukdami. Ak, žinoma... Jie baigė savo mistinę įžangą ir laukė mano atsakymo. Dirstelėjau į Agielę – ši lengvai šypsojosi per miegus. Panašu, jog žemas kalbėtojo balsas merginą tiesiog užliūliavo. Nusprendžiau netriukšmauti ir aš.
- Tai labai įdomu, - atsidusau, stengdamasis išlaikyti rimtą veidą. - Jau antra pranašystė per šias dvi savaites...
- Antra? - susidomėjo kalbėtojas. Brolijos vadas tik dar labiau paniuro, vis dar nesiteikdamas praverti burnos. - O... kokia buvo pirmoji?
- Tai tarp deivės Selėjos ir manęs. Bijau, negaliu to atskleisti, - papurčiau galvą. - O jums tegaliu pasakyti tiek – aš viską puikiai suprantu. Ir esu labai dėkingas, kad suradote mane bei pranešėte apie tai.
Jie apsidžiaugė. Dirstelėjau į savo archonę – ši atrodė dar giliau įmigusi.
- Taigi, jūs keliausite su mumis?
- Keliausiu? - nustebau. - Kodėl turėčiau?
Visas šypsenas kaipmat nupūtė.
- Man atrodo, jūs patys nesuprantate, kokią žinią man atnešėte, - pasakiau, nutaisydamas pamokomą toną. - Ar bent žinote, kas yra pati pranašystė? Jose nėra sakoma tai, ką žmogus TURĖTŲ padaryti. Pranašystės nusako, ką mes NEIŠVENGIAMAI padarysime per savo gyvenimą. Ir jeigu jūs tikite, kad aš atvesiu Broliją į naują erą, vadinasi, taip ir bus. Galbūt rytoj, o galbūt po dešimties metų, kai man kils panašus noras. Deja, šiuo metu aš neturiu nė menkiausio noro prasidėti nė su viena Brolija, Seserija ar kita sekta, - papurčiau galvą. - Jei dar nepamiršote, mane visai neseniai buvo pagrobę kitos sektos nariai ir dabar nesu labai geros nuomonės apie panašias organizacijas. Bet, kaip jau sakiau, tai gali kada nors pasikeisti.
Rezultatas – tik vienas iš keturių atrodė laimingas, kad aš juos KADA NORS atvesiu į aukso amžių. Pats kvailiausias iš jų. Brolijos vadas išliko toks pat paniuręs. Jis vienintelis žinojo, kad pjaunu grybą – nes pats pirmas pradėjo jį pjauti.
Man buvo nusispjaut – menės durys netrukus prasivėrė ir vidun žengė Lilita Daeva, lydima mažo būrio karių. Jų tarpe galėjau jaustis ypač saugus, kad ir ką Brolijos nariai besugalvotų.
Vyresnioji Daeva ir buvo tas siurprizas, kurį pastebėjau kybodamas Sioneiros glėbyje, virš tarpeklio. Ji su savo gauja pasivijo Harkgelopotslio sektantus keliomis minutėmis vėliau nei sukubas. Iš kur ji čia atsirado? Mano spėjimas - atlydėjo vežimą iš Soroto.
Kitas siurprizas buvo seniai bematyti veidai – Jola Dahaka ir Bivilis, kurie normaliomis aplinkybėmis nepriklausė Lilitos būriui. Matyt, kažkas pasikeitė kol mūsų nebuvo ir dabar jie dirbo kartu. Jola netgi atgabeno mano kuprinę su kristalais, kurią po skrydžio tarpeklyje buvau visai pamiršęs.
Ir paskutinis, pats didžiausias siurprizas, buvo Tonis Daeva. Jis vienintelis atrodė ne savo rogėse. Ko jam prireikė Abrakse?
- Gerbiamieji, - kreipiausi į Brolijos narius, kildamas nuo sofos, - bijau, jog privalau užbaigti šią audienciją. Man buvo malonu gauti jūsų žinią. Ir nepraraskite vilties...
Tai, ir dar kelios mandagios frazės paskatino juos pasišalinti su teigiamomis emocijomis veiduose. Ar man po viso šito tapo geriau? Nė per plauką. Man tapo geriau, nes pasirodė seniai matyti pažįstami veidai, kuriuose bent šypsenos atrodė natūralios. Išskyrus Lilitą – ši retai kada šypsojosi.
- Ar jai viskas gerai? - kilstelėjo smakrą į miegančią Agielę.
- Ji sužeista. Jei viskas klostysis tinkamai, turėtų iki ryto pasveikti, - išpranašavau. - Kaip čia yra, kad jūs paėmėte Tonį į magijos akademiją?
- Aš čia ne dėl magijos, - nusišypsojo vaikinas. - Vyriausioji Motina jums pažadėjo geriausią kautynių instruktorių ir geriausią mokytoją iš pirklių gildijos, tiesa?
- Tu? - nepatikėjau. - Geriausias mokytojas iš gildijos?
- Kas negerai? Mane pats Vencas Faeda ir Kopis Paemuė išmokė! Aš greitai įgausiu teisę pats visus dokumentus pasirašinėti!
- Kaip tau gerai, - apsidairiau. Bivilis sukiojosi aplink gėrimų staliuką, stengdamasis atpažinti labiausiai jam patinkantį birzgalą. - O tu tikriausiai būsi mano kautynių instruktorius, tiesa?
- Ką? - pakreipė galvą Bivilis. - Ne, tai ne mano darbas. Aš tik vartus ir sienas saugosiu.
Ir jis pažvelgė kažkur man už nugaros, su kreiva šypsena veide. Atsisukau. Ten stovėjo Jola Dahaka su savo numylėtu lanku rankose. Matyt pakankamai pasveikusi, jei grįžo į tarnybą.
- Ne, aš tik Agielės asmeninė sargybinė, - papurtė ji galvą, reikšmingai dirstelėdama į šalį. Į Lilitą, kuri stebėjo mane plėšriai primerktomis akimis.
- Man sakė, tau reikia geriausios, - sumurmėjo ji.
Jie taip ir nesuprato, kad mano šypsena tą akimirką buvo labiau isteriška nei džiaugsminga.
Sumautas valio man...
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2017-07-24 15:12
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 13:12
Sekanti dalis jau yra, bet tik Patreon paskyroje. Ši dalis buvo rodoma viešai kaip kompensacija už labai ilgą pauzę (tuo metu rašiau "vieną iš šimto").
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-03 17:57
Iš visų jėgų bandžiau suvaldyti norą perskaityti šią dalį, mat tie, kurių debetinė kortelė neleidžia tapti rėmėja, laukia knygos. Et, nesusivaldžiau.
Viskas super, tik skyryba gal kiek klišinė... Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-30 19:41
Tas kam čia vaidenasi klišės, ryškiai niekada Detstalkerio neskaitė.
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-26 11:09
Wut?.. Tai aš čia be reikalo antrą dieną katino ašaras lieju ir baldus draskau?
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-25 16:32
Tikiuosi likau teisingai suprasta, jog mano pastarasis komentaras buvo pokštas? ;)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-25 10:57
Vienos klišės!
Gerai būt buvę jei tik veiksmažodžiai! Bet ir daiktavardžiai klišiniai, ir įvardžiai! Ir teksto forma, ir tiesioginė kalba... ir čia man net neskaičius jau aišku! :DDD Gerai kad bent istorija skaitoma. Aišku irgi klišinė... bet pitakas. Už visas panaudotas klišes!;))) P.s. Atleisk Aurimai, nesusilaikiau su komentaru!:D Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:29
Oi, kaip seniai taip nesijuokiau iš komentarų :D. Na, bet su tokiu nerealiu pastebėjimu kaip "klišiniai veiksmažodžiai" tai tik dar vienas svarelis į tą svarstyklių pusę "gal reikia paskaityt Sevitą?". Man reikia pasimokyt gi, kaip tie klišiniai veiksmažodžiai atrodo :).
Atsiprašau autoriaus, kad čia ne apie tekstą kol kas. Geriau kol kas pradėsiu nuo pradžių, ne nuo 31 dalies. Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:27
handshake be handshake ir life goes on kuriam kas kita nei goes on neįmanoma
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:25
be profesijos esu ir nei kūrėjas nei kritikas tad galiu šitaip pasisakyti o kam daugiau be manęs
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:20
permečiau akimis pradžią iki pirmo tokio veiksmažodžio nors kam aš taip juk ir be to buvo iš anksto aišku ;)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:14
Tai kad Brūkšninis Dziadzia joks poetas. Nulis eilių...
Antra vertus, aš vis tiek labai dėkingas, kad sugaišo savo brangų laiką ir net tris komentarus paliko, kurie net Cererą pritraukė pažiūrėti, kas ir kaip :) Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:08
Oi, kaip man patinka poetų komentarai prozoje :))) Pasirodo, egzistuoja netgi klišiniai veiksmažodžiai :D !
Visi, girdite, visi įprasti veiksmažodžiai – klišės, todėl neerzinkit poetų, kalbėkit alegorijom, metaforom, hiperbolėm, perifrazuokite, prozopopėjuokite, o jei ko nors nesugebate – TŲ profesijų atstovai bemat jus visko išmokys :D Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 17:46
... Turint galvoje komentarų ir kūrinio laiką - kiek iš viso buvo perskaityta teksto, kol priėjote tokių nuostabių išvadų?
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 16:43
na bet ko norėt ir tikėtis iš kitokios profesijos atstovų ir aurimų ir sesių širšių nebūsimų nobelistų ir paradigmų nebūtų vedlių
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |