prologas:
„tau tik rūgščias vynuoges krimsti poete“
A. A. Jonynas
*
špokai virš senų kapinių
lesioja mėnulį
rūgščios žvaigždžių vynuoges
nepasiekiamos
lapei nei
Princui
suvys ir išdžius
susiraukšlės kaip šimtmečius
neliestos krūtys
tau poete beliks
krimsti patį save
*
nukraujuojančios
trešnės
prie kelio
sulaukėjusios lūpos
kurioms niekas neskiepijo
meilės ar
pasiduoti
vėjo malonėn
tai jos įsisiurbia
į manąsias
visą gyvastį išsiurbusios
į save
palieka tik baltą kauliuką
*
gyvenimas po klevu
gyvenimas virš klevo
gyvenimas kleve
ruduo
smegenų požievius
graužia vienodai
*
kranktelėjus naktis
skėsteli
sparnus
lyg išsprūdus
dvejonė
kaip amalas
blyksteli tau
žilas plaukas
ant juodo apsiausto
*
žiūriu į sniegą
kaip iš mėnulio iškritęs
aš o ne sniegas
sniegas
ne aš
*
stuburo kamienu
nubėga kažkas
nesuprasi –
šiurpas
ar voverė