Namų tvarkymo baubas

Mano namai yra mano kovos laukas.
Mano namai yra mano sielos veidrodis.
Mano namuose gyvena be proto daug daiktų. Kai niekas nemato, jie lyg šimtakojai užropoja kur panorėję. Įsikuria visur. Ant lovos. Ant spintos. Visur, kur tik mato mano akys. Džiaugsmingai šaukia: „Mes čia, nors vakar mus jau surinkai! Mes stebuklingai išlindome iš spintos! „
Vaikystėje mano namai buvo mano kalėjimas. Mano šeima nusprendė, kad vaikui draugai beveik nereikalingi. Kam tvarkytis savo kamerą, jei joje tūnosi rytoj, poryt ir užporyt? Geriau susikurti nematomą draugę. Kuri kartu jodinės žirgais, o prireikus išvaduos iš priešų pilies.
Vaikystėje niekaip nepralenkdavau mamos. Ji viską darė geriau ir greičiau. Pakviesdavo ravėti daržo, o kol aš ateidavau, pusė būdavo jau nuravėta. Kol įsibėgėdavau, ravėti nebebūdavo ką.
Tvarkytis taip ir neišmokau. Mokausi dabar. Sunku. Priplanuoju begales. Įpusėju. Pavargstu. Nusiviliu. Bet vis tiek noriu gyventi kaip „normalūs“ žmonės. Knygose rasdavau tokį sakinį: „Jos namai buvo kuklūs, bet labai tvarkingi“.  Tik tiek tenoriu. Tvarkos. Ir švaros.
Kaip atsikratyti nereikalingų daiktų? Vos pabandau ką nors išmesti - kyla protesto akcijos. Daiktai vėl sužmogėja, vėl savomis kojomis paržygiuoja iš konteinerio namo. Jų savimeilė lieka baisiai įžeista.
Šiandien sugalvojau naują matą. Jis vadinasi „šiandien pakaks“. Nes jei matuosiu pagal tai, ką suplanavau iš anksto  - niekada nebus gana. Ir tuomet į mano nuovargio puotą susirinks pykčio šmėklos. Kalti liks visi aplinkui. Net mano buvęs psichoterapeutas.