Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) I

1. Senieji užrašai kaip pūdymas...

– Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
– Kur  važiuoja?   
– Dar niekur, bet reikia suprasti  kad  važiuos.
  Taip, man girdint, sušneko dvi papūgos, Nadežda ir Potjė. Nesibaimino manęs. Aš jų, įsitaisiusių mano galvoje, labiau baiminausi.
  Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos  skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai jau užlenkti ir dešinės rankos Nykštys ir Smiliumi. Valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Ar ne per greitai, a? Tuomet suvoki, kad šalia smiliaus esantį Didįjį  pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma. O aš jau vis dažniau pagalvoju, kad, užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį pirštą, ir su juo pradėčiau  galynes. Nemirksėdamas, neabejodamas, nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo gražu ir gera, kitiems taip neatrodo. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu,  čia pat, tik už durų. 
  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo  sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet stop, nes iš tiesų – kas yra įvardinama „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
  Tačiau  neskubėkim . Štai Pro (proza), štai Poe (poezija) ir te būnie smagu girdėti.

1. Įžanga

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surast kilnesnį žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

  – Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? – atsiliepė Pro.
Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami  susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais laikas, kuriuos judvi geriau  prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias  girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs vieną. Gal suaugs.
  – O ten jau matysim, kaip kas atsitinka. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe,  o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką  supratęs iš girdėto, daugiau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
  Dabar, išgirdęs  Pro, kalbančią  apie Ašašai, žinojau, kodėl  ji taip – ar verta man atsiminti  Ašašai?.
  – Ką myli, tą muša? – šyptelėjau jai į akis.
  –  Myli? – sukluso Pro. Ir lyg  stebėdamasi: – O!,  myli, myli, myli... Na, tuomet  girdėk tuos meilius  žodelius, –  pasakė ji. Ir iš tikrųjų, juos  girdėti man  buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Vizualiai ją  neblogai  pavaizdavo ir  Pro, iškalbėdama jos man skirtus žodžius:

  aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
 
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ::
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
(Švelnioji)

  – Nagi, senuk iš Švelniosios raštų, ką pasakysi? – nesusilaikė patylėti  Poe.
  – Prisimenu Vidinį, Poe. Tiesą sakant, paskutiniu  laiku neatrodo, kad jį užmiršęs būčiau. Vis sunkiau  suvokti, kad štai mes esame  čia, o kur jis? Aš gi  nesugebėsiu pavaizduoti Vidinį vaidyba taip, kaip Pro  Švelniąją.. Bet, Vidini, nors mintimis atsiliepki, kad būtų kuo panašiau, kaip tada, – pasakiau, net nepamanęs, kad pasiruošęs atkartoti veiksmą, kurį  mudu su juo kažkada atlikome.
  – O „kažkada“ – kada tai? – pasidomėjo Poe.
  – Buvo žiema. Metų nepamenu. O mėnuo?  Vasaris.  Ar tik ne jo tryliktoji diena   
  – Na va, tryliktoji! –
  – Suprantu tave, Poe, bet man tai džiugi,  atmintina toji diena. Vidinis irgi ja džiaugėsi ir,  tikiuosi, džiaugiasi. Bent  tuomet  neatrodė, kad  giedame, žiodami burnas. „Giedok, širdie, giedok“–  skatino jis  savo širdį. Aš gi  panašiai raginau  savo širdį. Užrašuose, jeigu neklystu atsimindamas,  irgi „Giedok, širdie“ ar „Dainuok, širdie“ Nuo jų ir  prasidėjo.  Nuo užrašų.

Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
net vyžų iš tavęs – manęs nepins
ir milo nesuvelsi,
bet balana dar dega.
Ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai...

    Taip tada aš. Ir nemaniau, kad galėjau daugiau pasakyti. Tačiau girdžiu, kad tuoj atsilipė Vidinis. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą kraštą matėme.

Vidinis:
Ir ba - la - na.
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais . 
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti

  – O, atsiminiau ir metus! – apsidžiaugiau atsiminęs įvykio laiką. – Tai buvo 2014 metų vasario 13 d., bet reikalas tuo nesibaigė. Į šj laiką sutilpo ir  kiti mudviejų  su Vidiniu „ pagiedoti“ posmai. Atrodo, kad ir  dabar juos, kaip tada  galima dėlioti  ir taip, ir kitaip, o jie vis tiek atrodys padėti savo vietoje.  Nesvarbu, kuris jų  pirmesnis, paskesnis  ar paskutinis.

Ir ne tik tu, Širdie!
giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
kažkur kelionėje suklupus,
suspėti leisk ištarti  žodį „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...

O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau, duok,
iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.

  – Ir toliau? – kažkodėl šį kartą labai smalsi buvo Poe.
  – Ar Jums neatrodo, kad aš, brangutės, pavargau. Ko gero, Vidinis ten, kur jis dabar yra – irgi pavargo. Ir nieko nežinau apie Švelniąją. Tačiau ją norėčiau matyti netgi labiau, negu daug kas mano. Kandžius paprastai nebuvo atidus bet kokio rašto perskaitymui. O tuomet, girdint  šitąjį, jo ausys kaip žvakutės pakilo į dangų. Šypsena pasidarė tokia atvira, saulėta, kad visus dantis galėjau suskaičiuoti. Visus...
– Nėra Kandžiaus, – kažkas pasakė, – Išėjo  Kandžius. Namisėda jis niekuomet nebuvo. Draugai buvome ir, beje, esame, – beveik nematomas kaip  migla pasirodė žmogaus siluetas, tačiau miglotas jo paveikslas greitai brėško, dėliojosi ir  susidėliojo į gerai pažįstamą Vaidinimą.