Rašyk
Eilės (71331)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2475)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 53 (9)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Bažnyčioje šurmuliavo susirinkę žmonės, priešais suolus ant žemės surištomis rankomis bei kojomis klūpojo Austėja ir Šarūnas. Pastarojo veidas buvo sunkiai atpažįstamas: prakirstas skruostas ir lūpa vis dar kraujavo, viena akis užtinusi taip, kad belikęs plyšelis. Vis dėl to kiekvienas susidūręs su jo akimi pajausdavo, kad pasitaikius pirmai progai vyras tikrai leptelės kažką netinkamo už ką rizikuos būti sumuštas dar labiau. Austėja laikėsi išdidžiai su neslepiama panieka žvelgė į Pranciškų. Šis iškėlė į viršų rankas, taip nutildydamas susirinkusiuosius.  

- Mums pavyko sulaikyti du šėtono tarnus, - prabilo kunigas, - tačiau neturime pamiršti, kad vienas dar klaidžioja mūsų gatvėmis. Dabar mes turėsime patikrinti kiekvieną namą, kiekvieną užkaborį, kad jį surastume ir tinkamai nubaustume.

- Gal pirmiau surenkim teismą, - nuo suolo pašoko vienas ieškotojas, - šitam pašlemėkui ir raganai?

- Raganai? - Austėjos balsas nuskambėjo itin piktai, - kai reikėjo gydyti tavo nušalimus, buvau gelbėtoja ir gydytoja, o dabar tu mane vadini ragana?

- Tik paklausykit jos, - Pranciškus kaltinančiai dūrė pirštu link moters, - ji mano, kad mes nesuprasime, jog ši šėtono garbintoja ruošė dirvą savo būsimiems juodiems darbams! Norėjo įgyti žmonių prielankumą, kad vėliau galėtų įtikinti bendruomenę priimti pabaisą šamaną su kuriuo norėjo išžudyti visus mus! Ir daugelis ja tikėjo, bet dabar mes matome jos tikrąjį veidą.

- Be manęs, - piktai sušuko Austėja, - pusės jūsų gyvų nebūtų!

- Nutilk, šlykštyne! - sušuko anksčiau kalbėjęs ieškotojas ir užsimojęs lazda šoko link moters.

***

Gaudrimas slinko siauručiu tuneliu, kuriame galėjo užstrigti stambesnis žmogus, o klaustrofobas neabejotinai išprotėtų. Vyro nuostabai akmenimis grįstos grindys nebuvo itin slidžios. Sienos statytos tiek iš plytų, tiek iš akmenų virš galvos virsdavo dailiai išmūrytomis skliautuotomis lubomis. Laikas ir pasaulį ištikusios katastrofos paliko žymių ir čia, tačiau neatmenamais laikais suręstas tunelis atrodė galįs išsilaikyti dar ne vieną amžių.  

Vyras jau gailėjosi nepaieškojęs didesnės žvakės, nes vonioje uždegtas galiukas jau artėjo prie pabaigos. Vis dėl to, mintis likti visiškoje tamsoje Gaudrimo negąsdino. Blogiausiu atveju jis būtų radęs kelią atgal apgraibomis. Arba suradęs kokį kitą išėjimą. Vis dėl to, mintis, kad gali nelikti, kad ir mažyčio, greičiau simbolinio nei realaus šilumos šaltinio baugino. Atrodė, kad šaltis čia viską yra tvirtai suspaudęs savo gniaužtuose. Jei gatvėse jis buvo nuolatinis palydovas, tačiau nebandė iš žmonių ištraukti visos likusios šilumos. Tunelyje atrodė, jog užtenka nustoti judėti nors ir kelioms sekundėms, kad taptum suledėjusia skulptūra. Ne vieną tokią Gaudrimas matė tose vietose, kur tunelis virsdavo į nedidelius kambarėlius. Sušalę vyrų ir moterų kūnai, kai kurie regis visiškai sveiki, kai kurie išpjaustinėti panašiai kaip ir žmogžudysčių aukos. Prie vieno negyvėlio vyras stabtelėjo ir apžiūrėjęs burbtelėjo:

- Sveika Marija, malonės pilnoji… Ar kaip ten sakoma  maldoje.

Vyras jau žinojo, kad Eimontas nesiruošė nieko rašyti ir ne raidę bandė nupiešti. Jis paprasčiausiai kryžiumi norėjo pažymėti vietą, kur pro slaptas duris dingo žudikas. Gaudrimas paprasčiausiai sekė pėdsakais vedančiai nuo nusikaltimo vietos, taip tikėdamasis rasti į kieno namus jie nuves. Ant dulkėtų grindų galėjai lengvai pamatyti, jog vaikščiota dviejų žmonių - batų pado raštas ir dydis skyrėsi.

Pasiekęs dar vienas slaptas duris Gaudrimas apžiūrėjo grindis. Dulkių čia beveik nebuvo, reiškia šioje vietoje svečiai lankydavosi dažnai. Vyras žengė į nišą sienoje, kurioje tiesiog iš plytų buvo suformuotos kopetėlės ir atsargiai ėmė kilti aukštyn. Pasiekęs patį viršų apsidairė ir suradęs jam jau žinomą mechanizmą atsargiai atidarė slaptas duris ir iš nuostabos net sumirksėjo.  

- Taigi, jei aš išlindau šioje kiaulidėje, - sumurmėjo po nosimi, - man reikėjo pasukti šiek tiek toliau.

Nužvelgęs lentynas Gaudrimas pasiėmė porą žvakių ir nusileidęs gilyn į tunelį jis kelias akimirkas stovėjo dėliodamas mintis. Jis jau susidarė šiokį tokį koridorių planą ir buvo tikras, kad daugelis istorijos galų jau susieina.

***

Driokst! Lazda dusliai dunkstelėjo į grindis, tarsi stengdamasi nesutrikdyti po šūvio įsivyravusios mirtinos tylos. Prieš akimirką kovingai nusiteikęs ieškotojas dabar susigūžęs stovėjo viduryje bažnyčios, prie savęs spausdamas kruviną ranką.

- Štai, Aleksai, bent pats sau sąžiningai atsakyk: tu dabar galvoji apie Austėjos tvarsčius ar apie Pranciškaus maldas? - Gaudrimo balsas nuskambėjo visiškai ramiai, be menkiausios užuominos į pašaipą. Vis dėl to jame buvo ledinė gaidelė neleidžianti praleisti klausimą pro ausis ar į jį neatsakyti. Porą sekundžių palaukęs ir įsitikinęs, kad sužeistasis tikrai žino atsakymą, vyriškis tarė:

- Jei man dar prireiks į ką nors šauti, jam nebepadės nei maldos, nei tvarsčiai.

- Jei tu manai, - sušuko kunigas, - kad mus išgąsdinsi…

- Nenoriu nieko gąsdinti, - neleido užbaigti Gaudrimas, - kam man dirbti tavo darbą? Paprasčiausiai esu netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Antrą kartą. Ar ne, šventasis tėve?

Bažnyčioje suošė ir po poros sekundžių nutilo šurmulys. Susirinkusių žmonių akys bėgiojo nuo atėjūno prie kunigo ir atgal. Gaudrimas neleido pauzei užsitęsti per ilgai:

- Jei jau šiandien buvo pradėtos pasakoti istorijos apie raganas, aš irgi norėčiau įsiterpti. Tik mano pasakojime nebus burtų ir magijos. Pradėti norėčiau nuo saitų. Yra kai kas, kas supančioja du žmones labiau nei santuokos saitai. Tai paslaptis. Ir kuo paslaptis tamsesnė, tuo saitai yra stipresni. Manau tam niekas neprieštaraus. Kaip ir tam, kad sniego pasaulyje labiausiai traukia šiltos vietos.

- Savo pasakomis mūsų neužbursi! - neslėpdamas įtūžio tarė Pranciškus.

- Tad leiskite nesekti pasakų, o pateikti faktus, - Gaudrimo balsas skambėjo ramiai, tačiau jame atsirado ir pašaipa, - vojaristiškasis kanibale knygdegy.

Bažnyčioje susirinkę žmonės suošė, kai kurie pašoko nuo suolų, tačiau elegantišku pistoleto mostu buvo paskatinti sėsti į vietas. Pranciškus nuraudo tarsi burokas, o Gaudrimas pradėjo pasakoti:

- Istorija pradėsiu nuo pavasario, kuris atėjo taip vėlai. Trūko visko, ypač maisto. Štai tuomet pradeda krebždėti bepročiai, kurie per pūgas nori eiti link kitos gyvenvietės. Kai kurie juos palaikė ir tai buvo puiki proga žmonėms dingti. Ypač jei jie palaiko idėją išeiti. Štai taip dingo ir Pauliaus žmona. Nežinau, pripažinsiu, kad ir nelabai noriu sužinoti, kokiomis aplinkybėmis ji mirė. Gal tai buvo ginčas ir vyras nesuvaldė kumščių, o gal viskas buvo smulkiai suplanuota. Vis dėl to ji mirė. Bet viską matė ne tik medžiotojo akys. Ir taip Paulius tapo dešiniąja kunigo ranka. Bet ne ši paslaptis susiejo du vyrus, o tai kas nutiko vėliau. Pavasarį trūko maisto, o čia tiek šviežios mėsos.

- Tu manai, kad kas nors tuo patikės? - nusijuokė kunigas.

- Faktai, šventasis tėve, - kiek pašaipiai tarė Gaudrimas, - faktai. Paslaptis sieja ne tik judu. Yra žmonės, kuriems niekada netrūksta maisto kasnio… Na, bent mėsos. Pasidairykite jų sandėliuke ir rasite kai ką įdomesnio nei kiaulienos kumpis.

Bažnyčioje buvę žmonės suošė. Paulius nudelbęs akis žiūrėjo į grindis ir nieko nedarė. Nei bandė nuraminti minią, nei ką pasakyti. Regis jis pavirto dar viena sušalusia skulptūra iš tunelio. Žmonės buvę prie Perkūno namų užeigos šeimininko pastebimai atsitraukė nuo jo ir ėmė kažko klausinėti, tačiau visuotinis šurmulys nustelbė jų žodžius.

- O aš dar nebaigiau pasakoti, - Gaudrimo balsas nustelbė triukšmą, tyla nors ir neįsivyravo, tačiau žmonės pritilo, - Bažnyčioje visada šilta, nė kiek neabejoju, kad šilta buvo ir praėjusį pavasarį. Kai visiems taip trūko kuro. Pranciškus visiškai negerbė to, ką vienas ieškotojas tiesiog dievino. Knygų. Nežinia kaip Žybartui kilo įtarimai, kad krosnyse pleška ne malkos. Gal kaip ir aš pelenuose surado popieriaus skiautę, gal pastebėjo į bažnyčią gabenamas knygas. Ir jis ėmėsi tikrinti savo įtarimų. Žybartas niekada nekeliaudavo link Aleksoto, nes ten beveik nebuvo šansų surasti knygų. Bet paskutinė kelionė buvo būtent į tuos kraštus.

- Beprotybė, dar pasakyk, kad aš jį nušoviau! - sušuko Pranciškus.

- Ne jį, - Gaudrimo balse pirmą kartą pasijuto pyktis, - o mus. Kas gali atrodyti mažiau pavojingas nei aklas kunigas? Tiek į mane, tiek į Žybartą šovė kairiarankis iš mažo atstumo. Nė kiek neabejoju, kad tavo regėjimas prastas, tačiau esu tikras, kad matai. Ypač, kai šiandien apėjai pelenų kibirą, kurį buvau pastatęs ne į tą vietą, kurioje radau.

- Kliedesiai! - Pranciškaus balsas skambėjo piktai, tačiau savitvardą jau buvo atgavęs.

- Kai aš netyčia išgyvenau liepei savo patikimam ieškotojui, kuris ir gabendavo tau knygas, parvežti Žybarto kūną. Kad galėtum pasėti baimės sėklą iš kurios išaugtų medis ant kurio šakų pakartum tau trukdančius žmones: mane, Šarūną ir Austėją. Tris žmones, kurių paslapčių tu nežinojai. Žmones, kurie gyveno namuose į kuriuos vedantys slaptieji tuneliais užgriuvę.

Gaudrimas padarė pauzę leisdamas klausytojams suvirškinti informaciją ir tuomet pridūrė:

- Nes po visa gyvenviete yra tuneliai, menantys šios bažnyčios statybas, kuriais tu galėjai patekti į bet kurį namą ir stebėti, ką žmonės veikia. Arba pasiųsti savo ištikimą bendrą, kad tas pašalintų tau neparankius žmones ir išnyktų kaip dūmas. Tai tie patys tuneliai, kuriais aš nuo Marijos namų atėjau iki bažnyčios, ir ten pat galima rasti ne vienos jūsų kruvinos puotos likučių. Kaip ir pačią Mariją. Slaptas duris bažnyčioje aš sugadinau ir jų neįmanoma užverti, bet kas gali įsitikinti tunelių egzistavimu, jei tik nueis į gretimą patalpą.

Bažnyčioje kilo ūžesys, tarsi kažkas būtų pagaliu pamaišęs bičių avilį. Vis dėl to kunigo balsas prasiskverbė pro triukšmą:

- Negi manai, kad tuo kas nors patikės?

- Krosnyje tikrai knygos! - nuskambėjo kažkieno balsas.

- Pauliau, Aleksai! - riktelėjo Pranciškus.

Žybartą pargabenęs ieškotojas kyštelėjo ranką į užantį, tačiau Gaudrimo pistoletas driokstelėjo pirmas. Žmonės pašoko nuo suolų. Paulius kaip botagu perlietas pajudėjo iš sąstingio. Šovęs į Gaudrimą jis pasislėpė už kolonos ir šūktelėjo kunigui ko nebuvo įmanoma suprasti per triukšmą. Kai kurie gyventojai puolė slėptis tarp suolų, kai kurie pasileido link durų. Pranciškus nulėkė link altoriaus, užsikeberiojo ant jo ir šoko tiesiai per vitražą. Gaudrimas prilėkęs prie kolonos, už kurios slėpėsi medžiotojas, vikriai išlindo iš už priedangos, nukreipė į šalį priešininko ranką su ginklu ir šovė į tarpuakį. Dar nespėjus kūnui susmukti vyras jau buvo prie Austėjos bei Šarūno ir peiliu ėmė pjauti virves, supančiojusias rankas ir kojas.

- Prižiūrėk Austėją… Nors gal geriau, Austėja, prižiūrėk Šarūną, aš tuoj grįšiu.

- Palauk, - šūktelėjo moteris, - tu sužeistas!

- Nepataikė, - papurtė galvą Gaudrimas.

- Būsim pas mane, - išstenėjo Šarūnas, - pats matei, ten tikra tvirtovė.

Gaudrimas linktelėjo ir šyptelėjęs Austėjai dar porą akimirkų pažvelgė į ieškotoją tarsi dėl kažko dvejodamas. Po to pagriebęs aliejinę lempą nulėkė link išdaužyto vitražo ir pro jį šoko į sniego tunelį. Kunigas šokdamas per stiklus kažkur įsipjovė ir dabar ant sniego matėsi kur ne kur nubarstyti raudoni karoliukai. Vyras žingsniavo koridoriumi neprarasdamas budrumo ir stengdamasis nepamesti pėdsakų. Keliuose išsišakojimuose teko grįžti atgal ir sukti į kitą atšaką. Kraujo lašų pasitaikydavo vis mažiau - tikriausiai beeidamas kunigas sugebėjo kiek apsitvarstyti žaizdas.

Žingsniuodamas Gaudrimas stebėjosi kiek darbo reikėjo iškasti tokiems tuneliams. Tikriausiai juos kasti Pranciškus pradėjo vos atėjęs į Santaką. Vis dėl to buvo nesuprantama kodėl reikėjo tunelių vedančių tolyn nuo gyvenvietės. Nežinia kur einanti takas atrodė keistai. Vietomis tunelis vingiavo aplenkdamas tokias kliūtis kaip namų sienos ar apleisti automobiliai, tačiau dažniausiai vedė nosies tiesumu. Galiausiai tunelis baigėsi tik žiojėjanti šulinio anga kvietė tęsti paieškas. Nusileidęs sienoje įbetonuotomis kopėtėlėmis Gaudrimas tolumoje pastebėjo žalsvą švytėjimą. Užgesinęs lempą jis patyliukais ėmė slinkti link šviesos siauru, žemu betoniniu tuneliu. Priekyje pasigirdo neaiškus triukšmas ir vyras ėmė eiti greičiau. Sulig kiekvienu žingsniu grybų ant sienų daugėjo, kaip ir jų skleidžiamos šviesos. Vyras prisiminė girdėjęs, kad ten, kur šie grybai, yra metano. Ar jie patys dujas skleisdavo, ar jos buvo būtinos jų augimui niekas dorai nežinojo. Beliko tikėtis, kad oras vis dar tinkamas kvėpuoti. Koridorius pasibaigė atvedęs Gaudrimą į gana didelę patalpą. Prie tolimesnės sienos Pranciškus rankomis kapstė sniegą bandydamas išvalyti užgriuvusį išėjimą. Kelis akimirksnius stebėjęs jį Gaudrimas tarė:

- Nemanau, kad verta vargti.

Kunigo rankos nusviro ir kelias akimirkas pastovėjęs sunkiai kvėpuodamas jis lėtai atsisuko. Užmerkęs vieną akį jis pažvelgė į atėjūną ir neskubėdamas atsisėdo ten, kur ir stovėjo.

- O aš tiek metų jį ruošiau, - tyliai sukikeno Pranciškus, - puoselėjau… Ir kai pagaliau prireikė sprukti sniegas užvertė išėjimą. Aš vis laukiau kol pasirodys kas nors iš jūsų, bet kaip nustebau pamatęs tave.

- Mane? - paklausė Gaudrimas nenuleisdamas pistoleto.

Kunigas pažvelgė į vyro akis ir įdėmiai jas patyrinėjęs, galiausiai, regis be priežasties, nusikvatojo:

- Kvailys, koks aš kvailys! Kai pamačiau tave bažnyčioje bemojuojantį pistoletu, pamaniau, kad tu prisimeni viską ir supanikavau… Koks aš kvailys!

Gaudrimas nieko nesakydamas stebėjo besijuokiantį Pranciškų. Šis net už pilvo susiėmė. Pagaliau kunigas kiek aprimo ir tarė:

- Tu atrodei taip įtikinančiai, toks tikras savo teisumu kaip anksčiau… Ir tavo įgūdžiai niekur neišnyko. Ne be reikalo senis Gediminas sakė, kad tai tavo kraujyje. Kai Žybartas pasakė, kad išsikvietė pagalbą man reikėjo keliauti iš gyvenvietės, tačiau aš save apgaudinėjau, kad jis kalba apie ieškotojų bendriją. Kai pašoviau tave man reikėjo pribaigti… 

Pranciškus nutilo ir kelias sekundes patalpoje nesigirdėjo nė garselio. Staiga kunigas vėl pažvelgė į akis Gaudrimui. Kelias akimirkas padvejojęs Pranciškus lėtai, rinkdamas žodžius prabilo:

- Aš galiu sugrąžinti tavo praeitį. Galiu papasakoti kas buvai ir ką veikei. Papasakosiu šiek tiek. Tu juk jauti, kad nemeluoju? Yra slapta brolija, kuri stengiasi išsaugoti žinias iš Senųjų laikų. Ir viena grupė yra suburta taip, kad tas žinias išsaugotų bet kokia kaina. Jie gali padaryti bet ką, kad tik išgelbėtų kokią nors knygą, kokį nors popiergalį. Net duodant priesaiką vyresnysis aiškiai pasako, kaip brolis turės spręsti susidariusias situacijas…

- Telydi tave jėga, - tarė Gaudrimas, - tik į šiuos žodžius ten niekas nežiūri taip tiesmukai kaip tu.  

- Tai vis dėl to prisimeni?

Gaudrimas nieko neatsakė, o Pranciškus savo akimi jį tiesiog gręžte gręžė. Vis dėl to jam nepavyko pastebėti nieko, kas galėtų patvirtinti ar paneigti paskutinį jo teiginį.

- Aš galiu papasakoti viską, - greitakalbe ėmė berti kunigas, - bet tu turi prisiekti, kad leisi man išeiti…

- O tau nekilo mintis, - nutraukė vyras, - kad galbūt aš džiaugiuosi tuo, kas esu, ir mane nelabai nudžiugintų žinios apie tai, kuo buvau?

- Tai ką, dabar mane nušausi? Juk žinai, kad čia visur dujos ir tavo šaudyklė sukels sprogimą.

- Nemanai, - linksmai paklausė Gaudrimas, - kad tai labai įdomiai atrodo iš filosofinės pusės? Kūrinys sunaikina save ir savo kūrėją. Visai kaip knygose, kurių tu taip nekentei nuo pat vaikystės.

- Jei aš jas būčiau sudeginęs, - suriko Pranciškus, - tėvai būtų likę gyvi!  

- Ir būtum sunaikinęs tai, ką jie taip brangino ir saugojo visus tuos metus. Tėvai norėjo išgelbėti mus ir knygas. Ir jiems tai pavyko. Ir šįkart neleisiu tau naikinti to, ką jie taip brangino.

- Tai vis dėl to prisimeni…

- O ar tu prisimeni, kaip tėvas kiekvieną vakarą skaitydavo mums istorijas?

- Apie riterius ir drakonus, - nusišypsojo Pranciškus, - apie šiltus kraštus, kur nėra sniego. Apie vaikus prasmegusioje pilyje. Istorija, kurią aš mokėjau mintinai.

- Lik sveikas, broli.

Epilogas

- ... po sprogimo užsibarikadavę name mes laukėme kol baigsis pūgos. Kiek matėsi ir girdėjosi, santakoje prasidėjo psichozė. Žmonės vieni kitų bijojo, dėl maisto buvo prasidėjusios tikros kautynės. Kol siautė pūgos iš namų niekur kojos nekišome, o kai jos nurimo, iškeliavome į čia. Mums išeinant gyvenvietė atrodė apleista, tikriausiai dalis mirė taip ir nesulaukę pasitaisančių orų. Kiti sėdėjo namuose visų bijodami. Kažkas gal net iškeliavo anksčiau nei mes.

Šarūnas nutilo ir gurkštelėjo iš taurės. Priešais sėdintis pagyvenęs vyriškis buvo paniuręs. Jis glostė barzdą žvelgdamas į jam vienam žinomus tolius. Užeigos šurmulys jam visai netrukdė. Šarūnas nužvelgė čia susirinkusius žmones ar nepastebės kokio pažįstamo veido, tačiau visi lankytojai buvo nematyti. Paskutiniais metais ieškotojas čia pernelyg retai būdavo.  

- O tu esi tikras, - pasiteiravo vyriškis, - kad jis buvo vienas iš mūsų?

- Tikrai taip, - nė akimirką nesudvejojęs atsakė Šarūnas, - tu nematei kaip jis judėjo. Matėsi, kad jis paruoštas naudotis ginklu. Galiu pasakyti, kad retas iš einančių su jėga pasiekia tokį lygį. Be to ginklo dėžutė ir pats ginklas. Frazės. Kartais gyvybę gelbsti ne skydas, o ietės smaigalys.  

- Gaudrimas, sakai, - vyriškis vėl pasiglostė barzdą.

- Nesu tikras, kad tai jo tikrasis vardas. Net nesu tikras ar jis pats jį prisiminė.

- Nepamenu nė vieno Gaudrino ėjusio su jėga… Nors, tiesą sakant, iš viso nepamenu nė vieno Gaudrimo tarp mūsiškių.

Neturėdamas ką atsakyti Šarūnas vėl gurkštelėjo iš savo taurės. Nors jis puikiai prisiminė visas detales, tačiau įvykiai atrodė įvykę seniai seniai, gal net kitame gyvenime. Iš dalies taip ir buvo: greitai Šarūnas taps visai kitu žmogumi.

- Aš tik vieno nesuprantu, - tarė ieškotojas, - Žybartas buvo puikus ieškotojas ir dievino knygas. Kodėl jo niekas nepakvietė į mūsų tarpą?

- Žybartas buvo fanatikas, - gūžtelėjo pečiais barzdočius, - o fanatizmas nieko gero neduoda. Ar žinojai, kad jis paliko savo sužeistą bendražygį sušalti, kad tas neužimtų knygų vietos rogėse? Net neabejoju, kad šiuo savo žygdarbiu jis nesigyrė.  

Barzdočius nutilo ir kelias sekundes pamąstęs pridūrė:

- Esu tikras, kad tiek tavo, tiek ir mano protėviai yra ne vieną knygą sudeginę tam, kad išgyventų. Tikriausiai jiems teko ir baisesnių dalykų padaryti nei tai. Jie elgėsi taip, nes norėjo išlikti. Mes saugome žinias likusias iš Senųjų laikų su viltimi, kad ateinančioms kartoms bus lengviau gyventi. Vis dėl to, jei norint išgelbėti žmones man reikėtų paaukoti knygas, nedvejočiau nė akimirkai. Žinios yra visiškai bevertės, jei nėra kam jomis pasinaudoti.  Žybartas buvo svarstytas kaip kandidatas, bet fanatizmas neleido jo priimti.

- Kartais man keista, - labiau sau nei pašnekovui tarstelėjo Šarūnas, - kad aš patekau į broliją,

- Būtume žinoję kiek tu geri, - šyptelėjo pašnekovas, - tikrai geriau būtume priėmę ką nors kitą.

- Blaivas būdamas nė už ką nebūčiau sutikęs prisijungti prie šitos šutvės. Beje, kur man reikės keliauti, kad negirdėčiau bambėjimo dėl girtuoklystės?

- Gali likti čia, bet jaučiu, kad šis variantas tavęs nesužavės. Dingo mūsų žmogus Šiauliuose. Na ir jei nepasikeitė tavo svajonės, reikėtų nuvykti prie jūros.

- Klaipėda? - sukluso Šarūnas.

- Laivų miestas, - linktelėjo barzdočius.

- Manau, - nusišypsojo ieškotojas, - keliausiu laivų pažiūrėti. Kai paskutinį kartą suradau žmogų, išnyko visa gyvenvietė, todėl Šiaulius palieku kam nors kitam,

- Neabejojau, kad pasirinksi būtent taip. Karavanas išvyksta ryt iš ryto.

- Man reikės šiek tiek daiktų ir finansų įsikūrimui, - Šarūnas neparodė tikėjęsis, kad galės Urme likti bent savaitei.

- Pasakyk Gabijai, ji turėtų viską suorganizuoti. Ryšyninkas Klaipėdoje - Gediminas. Buvęs instruktorius, kietas senis. Turi užeigą, sako, jo trauktinės pačios geriausios visose apylinkėse. Manau, vien pagal alkoholio kvapą rasi be problemų,

Šarūnas linktelėjo ir vienu mauku ištuštinęs taurės turinį tarė pašnekovui:

- Dar noriu Austėjai gero kelio palinkėti. Telydi tave trauka, Tautvydai,

- Telydi tave šviesa, Šarūnai.

Ieškotojas išėjo laukan ir įkvėpė šalto oro. Pirmą kartą nuo pat tos akimirkos, kai pamatė iš sniego kyšančią ranką, jis jautėsi ramiai. Vyresnieji sugalvos ką daryti su gauta informacija, o Šarūnas tuo metu bandys pritapti prie kitos bendruomenės.

Neskubėdamas nužingsniavo link karavanų rajono. Šarūnas niekada nemokėjo dorai atsisveikinti. Tiesą sakant nelabai ir tereikėjo: pasitraukimas iš gyvenvietės niekada nebūdavo itin malonus. Jis apie daug ką norėjo pasikalbėti su Austėja, tačiau žinojo, kad tam neturės laiko. Atrinkti tik tai ką jis nori pasakyti buvo nelengva. Gydytoja stoviniavo prie elnių, kurie mindžikavo laukdami kada galės pradėti traukti roges. Pamačiusi Šarūną ji nusišypsojo ir pasisveikinusi mostelėjo į gyvulius:

- Visai buvau pamiršusi kokie jie iš tiesų. Akre mes tokių turėjome, o štai santakoje, net pirkliai su elniais neateina.

- O ko ten su elniais? Dar nušaus pakely, atims krovinį, suvalgys elnius.

Kelioms sekundėms įsivyravo nejauki tyla. Šarūnas kiek galima abejingesniu balsu paklausė:

- Kur manai traukti?

- Manau į Druskininkus. Ten karštos gydomosios versmės, gal kiek šilčiau pagyvensiu.

- Susirask žolininką Vytautą. Manau rasite bendrą kalbą ir įsikurti jis padės. Pasakyk, kad Žygimantą ne kartą lopei ir tikrai pagelbės.

- Dėkui, - Austėja žengė prie ieškotojo ir jį stipriai apkabino, - dėkui, kad padėjai išsigelbėti.

- Niekis, - šyptelėjo Šarūnas, - gelbėjimas - mano hobis.

- Kaip manai, - tarė ji pašnibždomis, - ar Gaudrimas turėjo nors menkiausią šansą išsigelbėti?

Vyriškis nesitikėjo, kad pati Austėja užduos klausimą palengvinantį jo atsisveikinimą.

- Esu tikras, - nusišypsojo, - kad jis liko gyvas. Nuo įvykių bažnyčioje iki sprogimo praėjo pusantros valandos. Nesvarbu kokius labirintus buvo išraitęs Pranciškus, iki tos vietos jie turėjo nukeliauti daugiausiai per pusvalandį. Ir nemanau, kad neprimatantis kunigas būtų sugebėjęs valandą kovoti su Gaudrimu. Nežinau kodėl ir kur jis dingo, tačiau, neabejoju, kad sprogimą jis išgyveno.

- Ponia, - pasigirdo balsas iš vienų rogių, - mums jau metas išvykti.

- Minutėlę, - šūktelėjo pro petį Austėja ir atsisukusi į ieškotoją pasiteiravo:

- Ar mes dar kada nors susitiksim?

- Ne, - papurtė galvą Šarūnas, - nemanau.

- Lik sveikas, šnekoriau.

- Lik sveika, Austėja.  

Moteris liūdnokai šyptelėjo ir įlipo į roges. Greitai visas karavanas pajudėjo tolyn. Šarūnas sekė jį akimis negalėdamas suprasti kas neduoda ramybės. Tik išnykstant paskutinėms rogėms už artimiausio pastato vyras suprato, kad vežiko balsas jam pasirodė pažįstamas. Jis prisiminė, kad tai buvo gana stambus vyriškis su kailiniais ir kapišonu po kuriuo visiškai nesimatė veido. Dar kelias sekundes pažiūrėjęs ten, kur dingo paskutinės rogės, Šarūnas gūžtelėjo pečiais ir nužingsniavo link Gabijos namų. Jam dar daug visko reikėjo pasiruošti prieš laukiančią kelionę.
2017-07-10 01:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-21 23:39
Nuar
Gotika? Jūs abu juokaujate? Kaip grubu.:(

Širšė "Ne Ta". Autorė, pati to nežinodama, peržengė vieną iš ribų, prie kurių vengia priartėti net iš tolo knygas leidžiantys Lietuvos rašytojai. Čia nėra jokios gotikos, tačiau live-action visu gražumu. Ach, kaip nesolidu. Tačiau tik ne man. Puiku. Jei žinočiau apie šios autorės jos pačios nepažintas galimybes, neskirčiau lengva ranka sekančiai jos dvikovai sumanyto ginklų rinkinio. Taigi, live-action su mokslinės fantastikos elementais, postapokaliptinėmis scenomis, mecha droidu ir egzoskeletų pavidalu ir school grožybėmis. Nėra net jokios užuominos apie gotika, kaip kad "Ergo Proxy" arba "Black Rock Shooter", tačiau visa tai su kaupu atsveria mecha, kuri, tiesa, nėra tokia spalvinga, kaip kad "Busou Shinki" arba "Ghost In The Shell", tačiau intrigą ir siužetinę liniją sukuria. Keistai skambantis komentaras su dar keistesniais kūrinių pavadinimais. Tačiau širšė pati kalta, kad įžengė į pasaulį, kuris nėra valdomas vakarietiškų literatūrinių kanonų. Todėl nėra analogų, jos kūrinio palyginimui su Europoje ar Šiaurės Amerikoje įprastais Holivudo stiliaus darbais. Palyginimas su Hogvartsu ir Hario Poterio mokyklos aplinka čia ne visai tinka, kadangi, kaip minėjau anksčiau, ši riba peržengta. Paminėjau keletą mažai žinomų fantastinių kūrinių, tačiau galiu patvirtinti, kad autorė savo teksto originalumą išsaugojo ir neatkartojo, ką nors mano skaityto ar matyto iš man įprasto anime ir mangos pasaulio. Širšė sugebėjo sudominti jau pačioje pradžioje, aprašydama kelionę. Kai kas man priminė scenas iš "Chrome Shelled Regios", tačiau vėliau toks įspūdis išnyko. Pirmose dalyse šiek tiek trūko veiksmo, tačiau trečioje ir ketvirtoje viskas stojosi į savo vietas, o laikas iki atomazgos neprailgo, kadangi širšė yra gerai įvaldžiusi rašymo techniką. Nors savo susižavėjimui papildyti pasigedau išvystytų gretutinių siužeto linijų. Vaizdinių plastika rodė, kad rašo moteris, tačiau techninių detalių gausa vertė stebėtis ir žavėtis, kadangi autorė nejautė jokios baimės ar įtampos vaizduodama įvykius labiau vyriškai auditorijos daliai būdingoje inžinierinių technologijų kupinoje aplinkoje. Pabaiga šiek tiek standartinė, tačiau atlikta tokiu pat būdu - išlaikant įtampa iki paskutinės eilutės. Pasitikinčio savimi žmogaus aristokratiškas rašymo stilius. Prieš tokį sunkų kovoti, tačiau...

Sebastianas "Pusnyje" atsakė tinkamu būdu, tiksliau kovojo tokiu pat ginklu - solidžiu rašymo stiliumi, kuriame tiksliai ir vaizdingai yra piešiami pagrindiniai personažai, aplinka, pasirinktas laikotarpis, nesibaiminama įterpti gretutines siužetines linijas ir jas vystyti. Tai akmenėlis į širšės rūtų darželį. Tačiau ir šiame tekste nerandu jokios gotikos. Postapokaliptika ir detektyvas. Ar to pakanka? Įvykdyti užduoties sąlygas - neabejotinai taip. Laimėti - pabandykime palyginti abu kūrinius iš mistinės pusės. Gerai rašančio autoriaus tekste yra jaučiama jėga, kuri, esant lygiaverčiams dvikovininkams, leidžia tiksliau nuspręsti, kas gi laimėjo. Ši mistinė substancija yra jaučiama abiejuose darbuose, tačiau Šventasis šį kartą savo energijos dalį nukreipė kažkur kitur. Nors, taip neturėjo būti. Matyti, kad jis rašė apie tai, kas jam buvo įdomu, jį žavėjo: atšiauri žiema, izoliuotas pasaulis, stiprūs pagrindiniai herojai vyrai, žavi moteris gydytoja ir keletas amebų, apsišaukėlio šventiko ir jo padėjėjo vaidmenyse. Daug klišių, daug įprastų siužetinių linijų. Todėl buvo būtina rašyti taip, kad skaitytojas užmirštų, kas kažką panašaus jau buvo matęs praeityje ir matytų tik tai, kas slypi šio autoriaus parašytuose eilutėse. Būtent šioje vietoje ir pritrūko mistinės jėgos, užvaldančios skaitytoją, pojūčio.

Išvada: techniškai širšės darbas, mano akimis žvelgiant, atliktas geriau. Įdomumo prasme - lygiavertė kūryba. Vyriškas, šerkšnotas, šiek tiek dygus Šventojo stilius žavi taip pat, kaip ir tamsa, sklindanti nuo širšės nupieštų scenų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-19 18:55
Meškiukas
Jau paminėjau, kad, mano nuomone, Širšės kūrinys laimėjo.  Bet Sebo kūrinys nėra blogas, prastas ar mažiau vertas. Tiesiog jis toks...pasitelksiu į pagalbą man geriausiai pažįstamą sferą- PC žaidimus. Tarkim žinoma kompanija nusprendžia sukurti žaidimą. Didelė fanų gvardija laukia nesulaukia, dalijasi spekuliacijomis, aptarinėja forumuose. Žaidimo išleidimas nukeliamas į kitus metus, po to į dar kitus. Pradiniai kūrėjai pakeičiaimi nauji, senieji fanai dingsta, randasi naujieji ir galų gale žaidimas išleidžiamas pasitelkus dešimtmečiu pasenusiu "varikliuku", akis badančia grafika ir visai ne toks, kokį visi įsivaizdavo. Lyg ir laukei dešimt metų, o kažkas ne taip. Taip ir čia. Manau, kad jei Sebas kūrinį būtų užbaigęs praėjus mėnesiui po dvikovos, dabar turėtume visai kitą produktą. Kur kas geresnį bei gyvybingesnį. Mano nuomone, turint va tokias neblogas idėjas, negalima jų taip palikti tokiam laikui ir vis nukelinėti.
Kūrinys nėra toks gyvas kaip širšės. Skaitant kylo mintis kad tai pjesė, teatro vaidinimas - dialogai tinkami pasakyti salei pilnai žmonių, o pašalinių aprašymų beveik nėra. Pabandykit patys tai skaityti kaip scenarijų spektakliui. Net nereikės pernelyg stengtis.
Man tikrai patinka pačio kūrinio apimtis. Tiesiog gali jausti kad autorius turi mintysė kur kas didesnius apmatus, bet kažkodėl jį neišdėstė. Štai todėl ir manau kad jis vienu balu nusileidžia Širšės kūriniui.
Vis gi dėkui už gerus skaitinius. Negaliu nuslėpti, kad jie man pačiame davė keletą neblogų minčių, kurias kuo drąsiausiai be baimės nuplagijuosiu ir talpinsiu kaip savo. Muahaha..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-16 05:58
Aurimaz
Tai aš tą ir padariau...

Stringa dialogai - "stringa" gal nėra tikslus žodis. Jie atrodo stipriai teatrališki, tarsi cenzūruoti visos armijos kalbininkų bei dargi pačioje kalbos kultūros ministerijoje. Jei būtų sukamas filmas, aš galbūt tikėčiausi, jog taip kalbėtų sovietinius laikus išgyvenę lietuvių aktoriai, bet ne tavo kūrinio personažai ir juolab ne literatūros kūrinyje.

Personažai - spėju, jog jų "kanapiškas" elgesys šiuo atveju bus susijęs su tai keistais dialogais. Arba dar tiksliau - su veiksmais, kurie nurodomi dialoguose. Pvz.:
"- Jei tu manai, - sušuko kunigas, - kad mus išgąsdinsi… "

Sušuko, pašoko, pasakė ir taip toliau - dalis visos tos info į akis pernelyg nekrenta, bet laikas nuo laiko pasitaiko atvejis, kai tas veiksmas atrodo stipriai ne vietoje. Arba netgi nepritinkantis konkrečiam personažui, suteikiantis jam visai netikėtą įspūdį. Tokie tarpiniai veiksmai tavo dialoguose yra labai dažni. Be jų būtų sudėtinga suprasti, kas kam ką sako, bet lygiai taip pat reikėtų atidžiau juos rašyti.

Ir kad jau prakalbau apie dialogus, verta pastebėti, kad autorius jų vartoja STIPRIAI PER DAUG. Netgi tai, ką personažai galėtų išreikšti vien savo mintyse, Sebastianas kažkodėl įgarsina :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 23:36
St Sebastianas
Aurimai, gal galima kiek plačiau? Jei jau tingi rakinėti viską, tai bent tai, kas labiausiai nepatiko pabaksnok. Na, juk savo šedevrus įkeliu taip retai, kad jie verti išskirtinio dėmesio.;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 16:36
Aurimaz
Nežinau, kas čia vyksta, bet tai pats prasčiausias darbas iš visų paskutinių keturių, skirtų dvikovai. Sesė Mėta - ir ta geriau pavarė (net jei ir temos visiškai skiriasi). Sebastianą pasilikau pabaigai, nes tikėjausi būtent daugiausiai, tačiau dabar gavosi toks keistas nusivylimas... Turbūt dvikovos primesti rėmai kalti? Net nežinau. Šiaip ar taip, kai rašydavai pagal savo pasirinktą temą, viskas būdavo daugiau nei gerai. Dabar gerai tikrai nėra, nes stringa ir dialogai, ir patys veikėjai tokie it iš kanapių išlindę... Jau nekalbu apie gramatikos strigimus. Taigi, ir duoti penketo niekaip negaliu. Iki ketverto net netraukia, jei imti viską krūvon.
Pernelyg nesikrimsk. Net ir geriausiems pasitaiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 17:40
Andrėnas
Kritikos husarai pirmyn!!1!
Komentaras abiems dueliantams.

1. Pagrindinė sąlyga: gotika
  Širšė: +
  Sebas: -
Aiškinti manau nebūtina?

2. Kadangi viešinote gabalais, tai ir man kažkaip paprasčiau komentuoti pradžia/vidurys/pabaiga
2.1. Pradžia, o gal geriau sakyti "skaitytojo užkabinimas" pavyko abiems tikrai gerai. Labai norėdamas rasčiau prie ko prisikabinti, bet nenoriu.
  Širšė: +
  Sebas: +
2.2. Dėstyme radau keletą nedidelių priekabių, bet jas parašiau prie konkrečių publikacijų, čia nesikartosiu. Lyginant tarpusavyje, sakyčiau kad "NeToje" labiausiai džiugino atmosfera, o "Pusnyje" - intriga, mįslė. Abiem atvejais to pilnai pakako, kad norėtųsi skaityti toliau. O ko gi daugiau reikia, ar ne?
  Širšė: +
  Sebas: +
2.3. Pabaiga... Štai ir priėjome tą vietą, dėl kurios smailinau kritiko espadroną... pardon - plunksną!
Širšės pabaigos idėja puikiai tiko prie gotikinio (man labiau norisi vartoti terminą "techpunk") kūrinio stiliaus ir idėjos. Pritrūko tik tos patarliškos paskutinės nakties šlifavimui - net perskaičius tris kart perėjimai iš vieno plano į kitą balamutina ir stringa. Turėtų tik balamutint.
Sebui galiu pasakyti tik "KĄ TU PADAREI!!??". Priklijuot tokią saldžią pabaigą tokiam kūriniui!? (Doublefacepalm). Jei kūrinys baigtųsi prieš žodį "Epilogas", ir tai geriau būtų, nu... Na tiek to, pabėdavojau ir užteks - skonis toks daiktas, kiekvieno skirtingas.
  Širšė: +
  Sebas: -

Suma sumarum - remdamasis tokiu neužtikrintu standartu, kaip "man patiko", manau kad nedideliu skirtumu laimėjo Širšė.

Venaip ar kitap - didelis ir storas ačiū abiems dueliantams. Senokai neskaičiau tokių gerų kūrinių!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 11:10
pikta kaip širšė
Skaitant negalėjau atsiginti Afelio šmėklos. Buvo juk toks tekstas kažkada čia, tikiuosi pavadinimo nesupainiojau. Bet šis pastebėjimas toks nesusijęs galima sakyti, impresija tiesiog ;-)

Džiaugiuosi, kad pasirinkai detektyvą. Iš tikro čia šio žanro nėra praktiškai, todėl buvo labai smagu tokį paskaityti. Taip pat smagiai susiskaitė ir dviguba, Sesės Mėtos jau paminėta, paslaptis. Šiek tiek pasigedau kažkokio savitumo. Net nelabai galiu įvardinti, kokio konkrečiai, bet man viskas lyg vienoje tonacijoje persiskaitė. Galbūt pasikeistų jausmas, jei atsirastų daugiau santykių tarp personažų, kaip pats paminėjai, gal tiesiog galėtų būti kažkurie ryškesni veikėjai. Dabar visai smagus Šarūno tipažas ir man patiko Gaudrimas. Tikrai gerai pagauta ta „nepamenu, bet nujaučiu, kad žinau“ nuotaika. Įtikinamai sudėlioti vyruko instinktai bei įgūdžiai, kurie pasireiškia beveik refleksų lygmenyje (pvz patikrinti kaminus nusikaltimo vietoje ir pan) – iškart jaučiasi, kad jis nėra kopūstų augintojas ir tai smagiai pakirbina vaizduotę. Gal kiek norėjosi daugiau blogojo genijaus charizmos kunigui, bet čia žinau, kaip sunku sukurti tokį, tai labai nesikabinėju. Dabartinė blogiuko versija ir taip visai padori. O ko pasigedau tikrai, tai medikės. Ji kaip ir vienas pagrindinių veikėjų, o tokia blanki.
Ir detalių. Norėjosi daugiau savitų detalių. Kažkokių charakteringų mažų smulkmenų, kurios gyvina vaizdą, suteikia realumo. Čia gali būti iš bet kurios serijos: tiek aplinkos (ne bendrinės, tipo „visas miestas po stogu,“ o kažkas mažo „naktimis jie pasirišdavo varpelius, kad nereiktų deginti kuro ir gatvėje nesusidurtų“), tiek tradicijų, aprangos, įrangos... whatever.
O pabaiga – gera tokia happy endas. Sakyčiau visai pasiteisinęs sprendimas buvo nebevystyti gėrio ir blogio kovos tunelyje ir papasakoti iš šiokios tokios laiko bei erdvės perspektyvos. Ir tęsinys visai realus – gal išsipildys Mėtos svajonė dėl antrojo sezono ir pradžiuginsi mus kada „Daktarė Austėja ir ponas Gaudrimas keliauja į Kėdainius“ istorija ;-)



Tai čia buvo bendra dalis (aha, dar ne viskas). Dar noriu apie detektyvą pakalbėti, nes man pačiai irgi jis kaip žanras rūpi.

Žodžiu dėliojuosi sau kai kuriuos dalykus ir man ne viskas limpa (toliau bus SPOILEIAI!!!)

Pasikėsinimas. Žybartas sužinojo, kad Pranciškus degina knygas ir išsikvietė pagalbą. Žybartas buvo pasmerktas, nes žinojo. Čia viskas ok. Klausimas, kaip pusaklis kunigas surado Gaudrimą sniegynuose, jei net nežinojo, kas per pagalba ateina ir kada? Blaškėsi po pusnis dvi savaites, kol netikėtai sutiko brolį ir iškart supratęs, kad tai jis čia tas priešas nupylė commandosą iš arti?

Tuneliai. Iš pradžių maniau, kad kalbame apie normalius tunelius (po žeme), bet tekste yra pasakyta, kad „Tikriausiai juos kasti Pranciškus pradėjo vos atėjęs į Santaką“ – ir čia niekaip neišeina, kaip žmogeliukas per keletą metų tokius galėjo išrausti, plius iš kur gavo medžiagas sutvirtinimams ir pan. Ok, tada iš antro karto susidėliojau hipotezę, kad tie tuneliai sniege, bet tada man labai neaišku, kur sodininkai augina savo daržoves, jei aplink yra amžinas sniegas ir ko jie to pavasario kaip išsigelbėjimo laukia (+yra kažkur tekste pasakyta, kad yra  keletas mėn., per kuriuos reikia salotas užauginti). Ir jei sniege, tada nebeaišku, kaip galėjo būti atitverti Austėjos bei Šarūno namai nuo patekimo į juos. Nu logiškiausia čia būtų kažkokie seni tuneliai, kuriuos Pranciškus tik prisitaikė, o ne pats pastatė... Žodžiu reik kažkokio aiškumo.

Dėžutė. Labai intriguojantis momentas. Kaip suprantu joje ginklas buvo. Tik va šita užuomina apie Žybartą „tai, ką pamatė ant negyvėlio nykščio: keli žodžiai smulkiomis, juodomis raidėmis. Užrašai buvo kaip veidrodinis atspindys, tačiau tai nekėlė problemų Gaudrimui perskaityti: Sunkio jėga nu - Laisvojo kritim“ – atrodo susijusi su dėžute (jei ne su ja, tada nežinau, prie ko šitą prikabinti). Ir jei su dėžute, tada neaišku, iš kur Žybartas apie ją galėjo žinoti.

Bendrininkai. Pirmiausia smuklininkai. Kaip suprantu mintis yra ta, kad Pranciškus „realizuoja“ žmogieną per smuklę. Vadinasi smuklininkai  bendradarbiauja. Jų įpynimo į bendrą istoriją kažkaip pasigedau. Bent jau į Gaudrimo paaiškinimą. O štai Paulius prisijungė prie kunigo, nes tas sužinojo jo nuodėmę. Bet vien šantažo gal mažoka šioje vietoje – Paulius turėtų matyti kažkokią naudą iš tokios killerio pastumdėlio veiklos, nes jam neturėtų būti problemų užlenkti patį Pranciškų, jei jam labai nepatiktų šventiko veikla. Reiškia juos sieja kažkokie bendri įsitikinimai ar tikslai, ne tik šantažas.

Detektyvas. Tai kuo nusikalto Marija ir jos pusbrolis taip ir lieka neaišku. Jei jiedu buvo tik atsitiktinės aukos, kurios turėjo užsiundyti kaimiečius ant nepageidaujamos trijulės, tuomet kas užvedė ant mįslės atskleidimo Gaudrimą? Trečioje dalyje jis lyg ir turi hipotezę, kad Marija ir Eimontas kažkuo kažkam neįtiko, bet pabaigoje visa tai prapuola ir lieka tik tuneliai. Plius klausimas: o kodėl Marijos kūnas atsidūrė tuneliuose, jei jos žmogžudystė buvo paviešinta? Kaip suprantu ten sukauptų atsargų ir taip turėjo būti pakankamai.

Knygos. Neradau popieriaus kaloringumo, bet spėju tikrai nebus didesnis negu medienos. Mano mamos namui apšildyti malkomis vienai lietuviškai žiemai su vidutine temperatūra, kuri vargiai siekia -5 laipsnius, reikia tokios gražios rietuvės malkų, kurias rudenį tenka apeiti darant ženklų lankstą kieme. Tai jei vidutinė temp. yra gerokai žemiau nulio, žiema trunka ne du mėnesius ir bažnyčia yra daugiau nei 150 kv m., tai tada kokio kiekio knygų reikia šitam reikalui ir ar realu, kad tiek suvežė vienas žmogus ir dar nepastebėtas.



Nu va, dabar jau išsisakiau :-) Šiaip nebūčiau taip kabinėjusi, bet tu minėjai, kad planuoji taisyti, o aš pati norėčiau žinoti, kurios dalys neįtikina arba atrodo kažkaip neišpildytos. Žodžiu jei perlenkiau, tai galėsi išsiųsti mane į avangardą ir pasimėgauti kerštu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 01:17
St Sebastianas
OK, sese mėta, prižadėjai, dabar vardink rekomendacijas, ką skaityti, kad geriau pasijaustumėm.:)

Gotikos apibūdinimą griebiau suvedęs "gotikinis romanas" ir vikipedija išmetė man apibūdinimą, kurį perskaičius į galvą trenkė mintis. O tuomet jau buvo dzin, teisingas tas apibūdinimas ar ne.:)

Dėl frazės sutinku, per mažai išplėtojau, o pritrūko kelių naktų, kad viską sudėliočiau taip, kaip norisi.

Šiaip man kaip puikus komplimentas skambėjo, tai, kad kažkas skaitydamas nuolat jautė šaltį ir tamsą. Norėjau, kad tai lydėtų skaitytoją nuolat. Norėjau, bet nesugebėjau sukelti klaustrofobinės nuotaikos. Norėdamas įsijausti tris dienas į šaldytuvą buvau užsidaręs. Tamsą pajutau, šaltį pajutau, o su klaustrofobija nieko nesigavo.

Yra keli dalykai, kuriuos noriu nuveikti literatūriniame pasaulyje. Vienas iš jų - parašyti detektyvą. Tai buvo pirmas blynas ir pats galėčiau išvardinti gerokai daugiau blogybių ko trūksta šitam kūrinio aspektui nei tik vieną lengvai nuspėjamą įtariamąjį. Vis dėl to, pagrabinėjau detektyvinio kūrinio planavimą ir dabar jau žinau kur jis grėblių primėtęs. Pripažinsiu, patiko ši sritis, norėčiau neapleisti.

Kai kurios dalys iš tiesų yra eskizai. Tai buvo elementai kuriuos esant poreikiui būčiau plėtęs. Tarkime visiškai nepaliesta sritis - santykiai tarp personažų, nors paraštėse viską esu susirašęs.

Dėl pastabų ankstesnėse dalyse.

Dėl vardų naudojimo. Dialoge pliki vardai padaro panašų į gyvą. Na, palyginimui:

- Kaip manai, kieno papai didžiausi?
- Tai aišku, kad Onos, pats mačiau kaip ji per petį persimetė ir uodą ant užpakalio juoju užmušė.

- Kaip manai, kieno papai didžiausi?
- Sekretorės.
- Kurios?
- Kuri kabinete sėdi.
- Tai, kad čia visuose sekretorės sėdi.
- Dešinėje pusėje.
- Ten penki kabinetai!
- Su rudomis durimis.
- Ar man atrodo, ar tu specialiai vardo nesakai?

Iš esmės minčiai vardą duoti tik svarbiems personažams pritariu. Bet nėra taisyklės be išimties.;)

Šventikas greitai atsirasdavo įvykio vietoje ne be reikalo. Paprasčiausiai jis tiksliai žinodavo kas kur įvyks ir toks atsiradimas ten kur įvyksta žmogžudystės turėjo kelti pirmuosius įtarimus, kad čia kažkas ne taip. Kaip ir tai, kad aklas kunigas gali neblogai papasakoti apie nusikaltimo vietą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 11:45
sesė mėta
Ok, dabar rašau abiem vienodą komentarą. Iš tikro galvojau šį kartą susilaikyt nuo vertinimo, nes bijojau būt šališka (su Širše bendraut ir jos tekstų skaityt teko gerokai daugiau negu St Sebastiano), bet... nu apie mano šališkumą, palieku spręst jums – nepatinka, anuliuokit mano balą :) (Bet ką aš žinau, dėmesio tai kol kas iš atostogautojų ne per daugiausia :)).

Visų pirma norėjau pasidžiaugt tokia faina dvikova – net ir kelis kartus nukėlus jos datą skelbti ėmėt laiku ir visas keturias dalis abu įkėlėt punktualiai. Laukiau kaip gero serialo. Kaip dviejų gerų serialų. Ir tikrai gaila, kad abu jau pasibaigė. Mielai skaityčiau ir po antrą sezoną :). Abu esant vienas kito verti priešininkai ir abu, bent rašykų lygyje, pasirodėt tikri fantastikos profai. Ai, sorry, ką aš čia kalbu? Bandžiau skaityt išleistą leidyklų lietuvišką fantastiką – kai kuriem „pripažintiems“ Lietuvos fantastikos „klasikams“ reikia prieš jus reikia slėptis po lapais (jei netikit, aš galiu pasiūlyt ką paskaityt :D).

Ok, tai gal pradžiai apie reikalavimus (che, kaip smagu vertintoja būt (pasiskelbt :D)):

„Mūšio laukas - gotika.“  Ar galit pateikt apibrėžimą, kuriuo rėmėtės? Nes pagal mano šaltinius (Wikipedia :) ) tai nei vienas į tą žanrą nepataikot :). Na tai laikykim, kad abiem 0 balų už šito reikalavimo išpildymą.

Temos:
Širšės „Tai ne tie droidai, kurių jūs ieškote.” – na, ne daugiskaita pas Širšę, jei jau kabinėjamės.
St_Sebastiano “Telydi tave jėga!” – ok, buvo, bet taip jau pritemptai. Nors kita vertus, manau, kad šitų frazių geriau išnaudot ir nebūtų išėję. Tegu bus abiem po balą.

Apie pačius tekstus:

St_Sebastiano tekste man patiko pasaulis – jis buvo gal kiek detaliau nupieštas nei Širšės steampunk‘as, visame tekste jausdavai tą žiemos šaltį ir tamsą. Veikėjai irgi savotiški – Šarūnas, nenulaikantis liežuvio už dantų, keistai kalbantis mėsininkas, blogietis kunigas. Kiek gaila, kad gydytoja buvo tokia beveidė. Patiko, kad buvo dvi intrigos: kas toks tas Gaudrimas? Kas ir kodėl žudo gyventojus? Nepamenu, kada rašykuos skaičiau detektyvą. Tačiau, kalbant apie detektyvą, jis buvo kiek per daug nuspėjamas, norėjosi kokio „plot-twist‘o“. Taip pat, labai jaučiasi, kad su tekstu dar reikėjo padirbėti – ne tik dėl paliktų klaidelių, bet ir dėl pasikartojimų, dialogų. Tekstas galėjo dar šiek tiek išsiplėsti, kai kurios dalys atrodo tik „užsimestos“ kaip eskizui. Užtat, jei nebūčiau praganius savo galimybės spausti žvaigždutes, spausčiau 4.

Širšės tekstuos aš visada pasigendu pasaulio atskleidimo (nebežinau jau net ar čia jos bėda, ar mano:) ) nes visad matos, kad ji daug visko prigalvojus, bet dauguma informacijos palieka paslaptyje, nepaisant to, kaip skaitytojui būtų įdomu tai sužinoti. Kitos paslaptys irgi buvo daug giliau užkapstytos negu Sebo tekste, ir vietom (gal) net per giliai. Na ir tas vienas, mano jau minėtas siužeto posūkis ketvirtoje dalyje, kuris neįtikino. Bet šiaip puikus tekstas. Elegantiškas, užkabinantis, įdomus ir toks „verčiantis susimąstyti“. Tikrai paspausčiau 5.

Taigi, mano susigalvota skaitine reikšme 5 : 6 ir sesiamėtiška nuomone, šį kartą geriau pasirodė Širšė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 08:00
sesė mėta
Ar aš ką praleidau ar šviečiantys grybai irgi buvo dvikovos sąlyga, kad abu naudojat? :)

Jau nebesikabinėsiu prie visokių klaidelių tik pasakysiu, kad man kažko pritrūko finalinei scenai ir pokalbiui tarp Pranciškaus ir Gaudrimo. Kažkaip efektingiau norėjosi. Ir, jei jau taikant į detektyvą, galima buvo pamėtyt įtarinėjimų ir kitiems veikėjams. Dabar viskas - į vienus vartus ir jau nuo pat pradžių Pranciškus - pagrindinis įtariamasis.

Ale šiaip, skaityti buvo įdomu :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą