Neišėjo

iš manęs neišėjo geras anesteziologas
iš manęs neišėjo joks
niekada nemaniau kad kas nors išeis iš manęs
kad užaugsiu
kad turėsiu būti kažkuo
tiesiog svajojau
kad pasaulyje būtų kuo mažiau skausmo
ir ši mintis nebuvo abstrakcija
kaip solidarumas su Somalio vaikais
meilė krepšiniui ar Lietuvai

amžinatilsį močiutei rinkdavau gysločių lapus
ir kraujažoles
kad ištrauktų karštį nuo skaudamos kojos

rašiau eilėraščius neminėdamas
Dievo nei meilės
apeidamas pretenzijas
baugiai klausiausi kitų

kaip jie kalba žodžiais
tais pačiais žodžiais
tik
per aukštais
kad galėčiau pasiekti

verčiau pabandyti išmokt
užgniaužti saujoje dūmus
ar paprasčiausiai po šaltinio srove
rieškutėmis
išsiplauti akis graužiančias kelionmaišių dulkes

ne dėl to kad būtų liūdna
ar norėtųsi išsiverkti
sako per vandenį skruostais išeina
ilgai suturėtos laiko užtvankos

gal tiktai tiek

iš manęs neišėjo geras anesteziologas
nors patiko žiūrėti į kūnus
kurie iš lėto panyra į miegą

moteris geidulingai pravėrusias lūpas
jų rankos
atsilaisvinančios veržiančias kaklaraiščių kilpas
kaip žmonės pagaliau
išsineria iš sąvokų ir tuštybės lavonmaišių

pažinojau visokias žoleles
gysločiais užlopytas kūnas
nustodavo trūkčioti iš skausmo
kraujažolės įaugdavo į žaizdas

ir paskleisdavo po oda
švelnią vidinę ramybę

vėjas vis pūsdavo ten kur skauda
į pūslėtas rankas
toks vėsus
toks gaivinantis
gūsiais

nuolat kartojant
kad skausmas praeis
kad viskas praeina
ir vasara

lietinga kokios nenorėjai
jau greitai nebus

kad
iš užkalbėjimų
iš kūno šilumos ir žemės šalčio
sudygo mano
margas eilėraščio trauklapis

tokį nors imk
ir prie žaizdos dėk