Mėmelio gniaužtuose [1+2]

Nota Bene: kadangi pirmoji kūrinio dalis buvo publikuota prieš pusmetį, skaitytojų patogumui įdedu tiek pirmą (truputį pataisytą), tiek antrą dalį. Jeigu nenorite skaityti pirmosios dalies iš naujo, spauskite Ctrl + F, įveskite “222” ir spauskite Enter. Skanaus!




        There's no time for us
        There's no place for us
        What is this thing that builds our dreams, yet slips away from us?

        -- Brian May / Michael Kamen, “Who Wants to Live Forever”

111

Raudoni, pasiglamžę klevo lapai pleveno žemyn ir gulė tirštai ant upės paviršiaus. Dainius ar tai poetas pasakytų - kaip kraujas. Durniai tie poetai ir skaldai, visi kaip vienas. Kraujas sunkesnis už vandenį.

- Bebarzdi, - tyliai už nugaros ištarė Asija.

Krustelėjau ausimis - suprask, girdžiu. Tik nepagalvokit, kad mano ausys, kaip kokio briedžio. Didesnės ir gražesnės, nei žmogaus ar ordo, bet vis tik ne tokios, kaip plačiaragio. Nieko tokio, žinoma - turiu aš ir kitų privalumų, net keletą, tik dabar visų nevardinsiu. Kuklumas - kaip pateris Konradas mėgo kalti parapijiečiams - yra dorybė. Nežinau, kiek tame tiesios, nes kai pateris pats paspringo slyvos kauliuku ir numirė, tai Turovo Patriarchas dar tais pačiais metais pakėlė aną į palaimintuosius. Žinau tik, kad geras buvo pamokslininkas, ir sugėrovas neprastas. Konradas, žinoma, ne Patriarchas. 

Asija, padrąsinta mano išraiškingųjų ausų, priklaupė šalia ir įsmeigė vanago žvilgsnį į kairįjį krantą. Suprask - budėjimas perimtas, gali nešdintis. Ek, nemėgsta kovingosios seserys su manimi šnekėti, nors ir tarnaujame tam pačiam šeimininkui. Ką jau čia bepadarysi - aš joms tesu bjaurus trumpulis, karlas požeminis. Galėjau iš karto apsisukti ir drožti pasiieškoti vakarienės, bet nusprendžiau pasilikti kelioms akimirkoms. Turiu slaptą silpnybę estetiškiems malonumams, ypač aukštoms ir tvirtoms blondinėms. Gėda buvo neišnaudoti tokios puikios progos paganyti akis.

Griežtai šnekant, jaunoji legionierė buvo greičiau ryža, nei blondinė, bet matėsi minėtasis faktas tik iš antakių - karingųjų seserų šalmai šukuoseną palieka griežtai tik vaizduotės akims. Lengvai žalsva oda, įkypos akys ir labai dailią viršutinę lūpą spaudžiančios iltys pirštu prikišamai rodė, jog į Asijos giminės medį ne taip seniai įsiropštė ordas. Mūsuose, aišku, ordų kraujas ne naujiena. Vienok Didysis Kunigaikštis - tas kur tikrai buvo Didysis, ne dabartinis suskis - parsibogino savo laiku iš Chersonės visą ordų gentį, bet vis dar pasitaiko durnių, kurie dėl to burba. O man kaip tik patinka.

Matyt kažkokiu šeštu moterišku jausmu užjutusi mano kibias akis, Asija atsistojo, tuo pačiu perkeldama biustą į žvilgsnio liniją. Mažas ūgis turi savų privalumų, che che. Asijos krūtinės atributai, šlovė Praamžiui, buvo paveldėti griežtai tik iš žmogiškųjų protėvių - apimties ir formos neslėpė net šarvinė liemenė. Galėjau žiūrėti ir žiūrėti. Apie pačiupinėjimą, deja, jokių kalbų. Karingosios seserys baisiai griežtos tuo klausimu, iš patirties žinau…

- Bebarzdi.

- Ką? Kas? - Akimirką sunerimau, kad spoksojimas bus prilygintas čiupinėjimui ir tvirtos Asijos rankos tuojau ištrenks mane už baržos borto.

- Kodėl tave taip vadina?

Tas jaunimas šiais laikais... Kažkada buvo priimta pabendrauti, į pasimatymus pavaikščiot ar tai butelį kartu išgert, ir tik tada prie asmeniškumų pereiti, o čia prašau - tiesiai į kaktą!

- Kas jau čia taip vadina? - burbtelėjau, bandydamas išlošti laiko ir nuspręsti, kurią versiją pasakoti.

Asija suspaudė lūpas ir nusisuko. Perkūnas trenktų! Tokią progą pražiopsojau… Geriau jau būčiau nemandravojęs ir iš karto atsakęs. Juk turėjau puikų paaiškinimą apie skarbnikus, tremtinius, barzdas, ir... Žodžiu tą patį, kurį pateikiau Kurijos Legatui.

---

Dar nepriplaukus Ragainės, kairiajame upės krante pasirodė patrulis. Nieko rimto, vienas teutonas ir du ar trys tiksiai, bet budėjusi sesutė sukėlė tokį triukšmą, tarsi būtų pamačiusi visą pulką, vedamą pačio Nadruvijos Komtūro Ulricho fon Geinčės.

Nepaisant aliarmo beprasmiškumo, karingosios seserys sureagavo žaibiškai. Legionierių dešimtinė viską metusi išsirikiavo prie kairiojo borto ir, griaudint sesers-seržantės Matildos komandoms, ėmėsi užtaisinėti šaudykles.

Net pats mūsų ponas ir valdovas, Švenčiausiosios Kurijos Legatas, teikėsi pasirodyti ant denio. Na ir žinoma Pėdsekys, kaip gi be jo.

- Ekscelencija, - krioktelėjo Matilda, sumušdama kulnais, - mes pasirengę!

Legatas, kresnas pražilęs vyras, neskubėdamas išsitraukė prašmatnų Bohemijos meistrų darbo žiūroną ir nukreipė į raitelį, sustingusį ant kranto. Iki valiai apžiūrėjęs, tyliu balsu atsakė:
- Iškelkite mano spalvas.

Valdingas sesers-seržantės urgztelėjimas ir Kurijos vimpelas suplazdėjo lengvame vakaro vėjyje. Dešimtinė atidavė pagarbą. Aš nusivožiau šalmą. Plienu apsikaustęs teutonas net nekrustelėjo. Seserų tarpe pasigirdo piktas murmesys. Teutonas demonstravo geležinius kiaušus, skystas smegenis bei labai prastas manieras, atsisakydamas parodyti pagarbą Kurijai.

- Salvę, ekscelencija?

Pauzė.

- Ne.

- Bent jau parodomąją? Nusitaikius į šoną?..

Pauzė.

- Ne. Paliaubų nelaužysim.

Sustumiamas žiūronas taukštelėjo, tarsi padėdamas galutinį ir nekeičiamą tašką pokalbyje. Matilda, aiškiai norėjusi dar kažką pasakyti, prikando liežuvį. Toks jau tas mūsų Legatas - piršto jam neduok. Apžiūrės ir pasakys, kad nuo užvakar rankų neplovei.

Užtat Pėdsekys, skirtingai nei Matilda, leidimo niekad neklausdavo. Kol vadovybė diskutavo apie karo teisę ir diplomatiją, tas durnius padėjo ant denio arkebūzą ir nusitraukęs kelnes atgrežė į kranto pusę subinę. Matyt jausdamas, kad pasturgalio demonstracija žinutės pilnai neperduos, Pėdsekys tuo pačiu dar pliaukšėjo delnu per sėdimają ir ūkčiojo, kaip girtas vežikas. Nežinau, kaip teutoną paveikė nekonvencinė ataka, bet Matilda tai sustingo atkraginusi žandikaulį, o sesučių disciplina išsilakstė į šipulius. Legatas tik palingavo galvą ir apsisukęs nukulniavo atgal į kabiną.

Laumės vaikas yra laumės vaikas - ką iš jo bepaimsi, tik pusiau žmogus. O ir tai dar klausimas, iš kokio žmogaus ta pusė atėjo.

---

Mėnulio šviesoje upės vanduo atrodė juodas. Ne, ne kaip smala, rašalas ar tai kraujas - tiesiog juodas. Be jokių poetinių priedų.

- Bebarzdi?

Stebėtina, kaip tokio dydžio padaras sugeba judėti beveik be garso. Aš tai girdžiu, aišku, sėlink ne sėlinęs. Ausys mano tokios.

- Sėsk, Nepadoraus Veido Riteri. Mažiau vietos užimsi.

Pėdsekys atrėmė savo ilgavamzdę šaudyklę į bortą, o pats šlumštelėjo šalia, tiesiai ant denio. Nuo didžiulio kūno trenkė prakaitu, ginklų tepalu ir rugine samane. Samanė?

- Nesakyk, kad vienas viską išlakei.

- Paslėpsi čia nuo tokio, - burbtelėjo Pėdsekys, traukdamas iš užančio molinę gertuvę. Nemažą tokią, pilvotą. Kamštis puptelėjęs iššoko, ir šaltame nakties ore pasklido sodrus salyklo kvapas.

- Na, kad sąnariai geriau lankstytųsi, - pasilinkėjau pats sau ir užsiverčiau. Samanė nuplikė gerklę ir pasklido šiluma po visą pilvą.

Pedsekys leido man sriūbtelėti dar kartą, o tada be ceremonijų atėmė gertuvę.

- Mažas dar, kad tiek gertum.

- Nesusireikšmink, peraugęs stuobrį. Aš už tave mažiausiai dviem šimtmečiais vyresnis.

Pėdsekys tik išsiviepė. Įkąsi tokiam, kur jau ne.

Nepaisant stačiokiško būdo ir pomėgio lįsti ne į savo reikalus, Pėdsekys man patiko nuo pat pirmojo susitikimo, kuomet Legatas primygo prisijungti prie ekspedicijos. Ilgšis pavojus pasitikdavo drąsiai, šaudė taikliai, juokelius laidė griežtai tik nepadorius ir spinduliavo grubiu žavesiu, būdingu visiems, turintiems laumės kraujo. Tas vyriškai laumiškas žavesys manęs tai neveikė - aš ne žmogus, vienok - užtat gelbėjo drūtą Pėdsekio subinę nuo sunkių Matildos batų kiekvieną kartą, kai pastarasis prisidirbdavo. O prisidirbdavo tai pastoviai.

- Kiek tau iš tikrųjų metų, Bebarzdi? Trys? Keturi šimtai?

- O kiek duosi?

Vietoj atsakymo laumės vaikas vėl atkišo gertuvę. Stvėriau ir trūktelėjau taip, kad net ašaros iš akių pabiro. Plaukuoti Patrimpo pautai! Gal čia priešpilnis mėnulis jaunimui protus pamaišė, kad tą pačią dieną net du po skūra lenda?

- Neduosiu, - čia Pėdsekys apie metus, ne apie samanę. - Kas man darbo, kiek tu ten Legatui pribūrei. Tu geriau pasakyk, ar esi kada Mėmely buvęs, a? Pats? Dar prieš visą tą, nu, supranti, a? Kai miestas buvo kaip miestas?

Juodi upės vandenys švelniai bangavo, spaudžiami šaltos mėnulio šviesos. Belapiai medžiai laikė prismeigę sidarbinius debesis danguje. Taip, kaip tada. Prieš daug daug metų. Tik upė buvo kita. Ir aplink kvėpavo gyvas miestas.

- Ne, nebuvau.

- O žinai, kas ten dabar?

Pakrantėje, ten kur medžių siluetai susilieja su savo pačių atspindžiais, pliūkštelėjo ir ratilai nuraibuliavo iki pat upės vidurio. Gal didelis šamas, gal mažas upės slibinas.

- Pamiršto dievo kapas.

222

Prisipažinsiu, ne ypač tikėjau Legato paistalais apie paliaubas su teutonais. Visi žino, ko vertas teutono pažadas. Na gerai, ne visai visi. Tik tie, kam pasisekė šiek tiek ilgėliau pagyventi šioje ašarų pakalnėje. Nors kokia ta sėkmė…

Tačiau nepaisant mano pilnai pagrįstų nuogąstavimų, Tilžę praplaukėm be jokių nuotykių. Tik Pėdsekys prisiekinėjo, jog išsinarino akis, bespoksodamas į laikrodžių bokštus bei krantinėje dirbančius tiksius. Durnius paskui pusę dienos lindo visiems į veidą, siūlydamas pažiūrėti, kaip sužvairėjo. Laimei, netikėta regos negalia išgijo taip pat ūmai, kaip ir atsirado. Iš kart po to, kai ligonis užmatė ratilus upės paviršiuje.

Tiesa, apie tuos ratilus tai tik paskui pasakė, o tuo sykiu nutilo vidury žodžio, ir ištiesęs kairę leteną trūktelėjo baržos varpo virvę. Dešine tuo tarpu pargriovė mane ant denio. Nespėjau balsu išreikšti teisėto pasipiktinimo tokiu perdėtu familiarumu, kai virš baržos borto prašvilpė ietys. Trumpos, sunkios, bronziniais antgaliais. Užbaubė Matilda, kelios sesutės riktelėjo nei tai iš skausmo, nei tai netikėtumo.

Ataka baigėsi anksčiau, nei liovėsi gausti baržos varpas. Vairą laikiusi legionierė kybojo prikalta prie kabinos sienos dvejomis ietimis. Likusios legionierės, šiek tiek pabrozdintos bet gyvos, paskubomis graibstė skydus bei ginklus ir rikiavosi. Pėdsekys, gyvas ir visiškai sveikas, šūkavo nešvankybes užpuolikų atžvilgiu. Nekildamas nuo denio spyriau tam durniui per kojas. Pačiu laiku! Antra iečių salvė atšvilpė iš kitos baržos pusės. Bronziniai antgaliai subarškėjo į pakeltus legionierių skydus, sudunksėjo smigdami į lentas.

- Ugnis! - užbaubė Matilda.

BA-BAM-BADAM!!

Pėdsekys pritariančiai ūktelėjo ir jau taikėsi atsistoti. Teko vėl pargriauti.

- Gulėk, durniau! Čia Skirvytės vandenpokliai. Patys atsikabins, kai išplauksim į marias. Nėr ko papildomą skylę subinėj įsitaisyt.

Vietoje atsakymo Pėdsekys tik bakstelėjo pirštu į niekieno nelaikomą vairą.

- Apsvilę Perkūno ūsai! Pridenk mane!

Ketinau slėpdamasis už borto nuropoti iki vairagalio. Deja stuobrys priėmė mano prašymą pernelyg pažodžiui. Ignoruodamas švilpiančias ietis, Pėdsekys trimis ilgų kojų styptelėjimais pasiekė vairą. Tik vietoje to, kad imtųsi vairuoti, pakėlė nukautosios legionierės skydą ir jau taikėsi apsisukęs grįžti. Atseit “pridengs”. Keikdamas visą laumių giminę bendrai ir Pėdsekį konkrečiai, pašokau ir risčia nudūmiau iki vairo. Turiu pastebėti, jog pačiu laiku. Barža jau taikėsi besti nosimi į pakrantės meldus.

- Ugnis!

BA-BADA-BAM!!

- Matilda! - sustaugiau, iš visų jėgų spausdamas vairalazdę  - Seržante! Neeikvokite parako! Praplauksim lizdavietę, ir vėl ramu bus!

Aha, sulauksi! Jau greičiau kipšas saugų kelią per pelkę parodys, nei karingosios seserys iš muštynių pasitrauks. Pėdsekys irgi ne ką geresnis - mačiau, kokiomis ilgesingomis akimis žiūrėjo į savo šaudyklę. Vandenpoklių laimei ilgavamzdis buvo visiškai netinkamas naudoti kartu su didžiuliu skydu.

- Laikykis, vyruti, nepasiduok instinktams, - burbuliavau daugiau sau nei jam, - va, barža vėl pavandeniui eina. Viskas bus gerai. Kaip atplaukėm, taip ir išplauksim.

Kajutės durys trinktelėjo. Visai negarsiai.

- Šūduko ant pagaliuko, o ne išplauksim, - atsakė Pėdsekys.

Ant denio stovėjo Legatas. Apsitaisęs žalvariu apkraštuotais, iki veidrodinio blizgesio nušveistais šarvais. Išdidžiai atloštus plačius pečius dengė purpurinio aksomo apsiaustas, pamuštas kailiu. Visiškai žilus, bet vis dar pavydėtinai tankius plaukus prilaikė siaura auksinė juostelė. Ir, be abejo, apsikarstęs visomis įmanomomis rango bei tikėjimo regalijomis, plius du pistoletai už diržo. Tikras Viešpaties angelas, tik be sparnų.

Gražu, didinga, netgi drąsu. Ir labai, labai kvaila.

Pėdsekys išsitraukė iš už diržo kirvį. Aš pamiklinau pirštus ir mintyse paskaičiavau, kokias runas turiu kišenėse. Skirvytės paviršius sukunkuliavo, o baržos korpusas sudrebėjo nuo pirmo smūgio.

---

Būna akimirkų gyvenime, kuomet šlapias, kietai suplūktas smėlis yra patogesnis nei prašmatniausia lova, o susisukęs pajūrio pušies kamienas minkštesnis už pūkų pagalvę. Būna, bet ne man. Drybsojau tirtėdamas iš šalčio, gūždamasis šlapiuose drabužiuose. Galvą tarsi kirviu skėlė, o seniausiai ištuštėjęs skrandis vis dar bandė išsiropšti pro gerklę. Jei teko patirti pagirias po penkiadienio pijokavimo, arba drūčiai gauti per makaulę, tai daugmaž žinote, apie ką aš čia porinu. Tik man niekas nei per galvą davė, nei samanės įpylė. Šunsnukiai.

- Bebarzdi? - virš manęs palinko gerokai pasitaršę žilosios garbanos. - tu gyvas?

- N-nesu tikras, - iškvarkiau šiaip ne taip, - pak-klausk ryt-t iš ryt-to.

Balti Legato antakiai pakilo aukštyn.

- Kodėl? - iškošiau pro kalenančius dantis. - Kod-d-dėl reikėjo išp-p-provokuoti vand-denp-p-poklius?

Legatas trumpai pamąstė, ir atsakė regis nei į tvorą, nei į mietą:

- Šventoji Kurija jau siuntė į Mėmelį dvi ekspedicijas. Abi negrįžo.

Pasakytų ką nors naujo. Iš prakeikto miesto niekas negrįžo. Teutonai, ir tie ragus apsilaužė.

- Kurijos archyve liko užrašai, kuriuose tėvas Pankracas mini pagalbininką iš žemūnų ar tai žemulių padermės, - neskubėdamas tęsė Legatas. - O Palaimintojo Mato kapelionas ekspedicijos dienoraštyje užfiksavo patarimus, gautus iš vietinio gyventojo, irgi nežmogaus.

Pankracas, reiškias. Ir Matas Turovietis. Geras krienas buvo, jei kam įdomu.

- Tu davei tokius pačius patarimus. Man reikėjo įsitikinti, kieno tu pusėje, prieš žengiant lemiamą žingsnį.

Ek, tos dūžtančios viltys. Prisipažinsiu, iš Legato tikėjausi daugiau subtilumo, bet ką padarysi - nei vienas nesame tobulas. Vis geriau nei idiotas, pražudantis du trečdalius komandos vien tam, kad paglostyti savo pasipūtusę esybę. Čia aš idiotu Turovietį išvadinau, jeigu ką.

Sušliupsėjo batai ir mūsų vienpusę diskusiją pertraukė susitaršius, apdaužyta, bet daugiau mažiau sveika Asija:

- Ekscelencija, patepimas Matildai…

- Ačiū, sese. Dabar pat.

Legatas atsitiesė ir oriai nusliūkino. Asija pasiliko.

- Kodėl? - paklausė, kai Legatas nutolo.

Populiarus klausimas šį vakarą. Šiek tiek platokas, bet geras. Toks visaapimantis, išmintingas. Va jei paklaustų “kodėl mane? ”, tai iš karto viskas paprasta - figūra, reiškias, veidelis dailus, akių žalias žvilgsnis, ir viskas. Arba “o kodėl kitų neištraukei? ” irgi banalu - o kas man jos? Ir šiaip jau, Matildą ir Legatą tai ištempiau. Ne mano kaltė, kad pačią paskutinę akimirką, kai barža trupėjo ir skeldėjo, nesužiūrėjau, kas sužeistas, o kas ne. Burtai toks dalykas - negali jais pasikliauti....

Pasigirdo dar vieni žingsniai - minkšti, beveik begarsiai.

- Ei, stverk už kojų. - Pėdsekys, kas gi daugiau. Kam lemta kyboti...

Pora tvirtų rankų sugriebė mane per pažastis, kita pora - už kulnų. Kelios akimirkos, ir ne pernelyg švelniai šlumštelėjau ant daug sausesnio smėlio. Į veidą tvoskė šiluma. Nedidelės daubos dugne liepsnojo laužas iš baržos liekanų. Pėdsekys užmetė daugiau malkų ir atsisuko:

- Prisipersibūrei, a? - Nelaukdamas atsakymo, laumės vaikas klestelėjo šalia ant smėlio ir ėmėsi valyti bei tepti ginklus.

Asija atkrapštė šarvų dirželius. Klanksintys metalo gabalai atgulė šalia ugnies. Jiems iš paskos nukeliavo storas dygsniuotas gambezonas. Legionierė šiek tiek neužtikrintai patrypčiojo, o tada priėjo ir atsisėdo iš kitos pusės. Drybsojau, suspaustas tarp dviejų didelių, šiltų kūnų, ir nors užmušk nesugalvojau, ką pasakyti. Galiausiai pasirinkau neaušinti burnos.

Ir tik nereikia čia prisigalvoti visokių niekų - gambezono ant nuogo kūno niekas nesirengia, taip kad viskas buvo kuo nekalčiausiai. Negana to, šaltis ir nuovargis pribaigė ne tik visus kūniškus potraukius, bet net ir mintis apie juos. Na, gal išskyrus kokią vieną. Arba dvi.

---

Teko girdėt pasakymą “baltas, kaip kaulas”? Eilinė dainių nesąmonė. Net šviežias nušlifuotas kaulas nebūna visiškai baltas. O jei paliksi pasivolioti pora šimtų metų, prausiamus lietaus, sniego, vėjo ir saulės, tai ir išvis bus greičiau pernykščių lapų rudumo ar tai samanos žalumo. Nors apie saulę tai šiek tiek perdėjau. Paskutinį šimtmetį saulė garantuotai net nepyptelėjo pro susipynusias eglių šakas.

- Misericordiárum Pater et Deus totíus consolatiónis! – garsiai šnibždėjo Asija.

Legatas irgi murmėjo kažką panosėje, laimindamas ūksmingą patamsį į kairę, dešinę ir per vidurį. Pėdsekys vėplinėjo aplinkui, apžiūrinėdamas žemę nuklojusius groblus. Jam tai kas - laumiukai netiki esą mirtingi. O aš… Aš žinojau, kur vedu ekspediciją, manęs kaulų žemė nenustebino. Tiesa, eglės paskutinį kartą buvo gerokai plonesnės, kaulai mažumą baltesni, o ir laiko tuomet apsidairymui buvo ne kažką - tėvas Pankracas movė atgal net Pater Noster neįpusėjęs. 

- Kas tai? - sušnabždėjo Asija, pabaigusi maldą už mirusiuosius.
- Kapinės, - pusbalsiu atsakė Legatas, braukdamas nuo kaktos nei tai prakaito, nei tai lietaus lašus. Žilagalvis ekspedicijos vadas visą dieną pražygiavo nesiskųsdamas ir neprašydamas sulėtinti žingsnį. Taip ir nenusiėmęs šarvų bei regalijų. Senas krienas kuo toliau, tuo labiau atrodė vertas pagarbos. Tarsi man ir be to būtų mažai problemų.
- Ne-a, kapinėse kaulai po žeme guli, - skardžiu balsu atrėžė Pėdsekys.

Laumės vaikas nužirgliojo, nekreipdamas dėmesio į traškesį po kojomis. 

- Čia žmogaus, - šonan nusirito Pėdsekio paspirta kaukolė. – Šita irgi žmogaus, -  dar viena kaukolė, - ir čia žmogaus, ir čia.

Vietoje to, kad nusiristų, paskutinė kaukolė įlūžo ir pasimovė ant pėdos. Asija ir Legatas spoksojo į koją kratantį laumės vaiką net prasižioję. Aš, tiesą sakant, irgi.

- Čia vyrai, ten moterys, o va ten toliau – vaikai, - lyg niekur nieko tęsė groblų apžvalgą Pėdsekys. Kaukolė galų gale nusmuko nuo pėdos, nuskriejo dailiu lanku ir ištiško į geltonų dantų ir sutręšusio kaulo šipulius. – Vien tik grynakraujai žmonės. Tvarkingai suguldyti, pagal dydį. Kulkų žymių nesimato. Įkirtimų irgi.

- Maras? - vis dar pašnibždomis surizikavo paspėlioti Asija.

Dievaž, nuo to momento, kai išsilaipinome, jaunoji legionierė tapo tiesiog neužčiaupiama. Esu tikras, kad per paskutinį pusdienį pasakė ne mažiau kaip aštuonis žodžius. Štai, ką reiškia atsakomybė.

- Ne-a, - atmetė ilgai nesvarstęs Pėdsekys. - Kaulai būtų pajuodę. Galbūt burtai? Ką manai, Bebarzdi?

Manyti man nereikėjo - aš žinojau. Viską, iki mažiausių smulkmenų.

- Manau, kad nenoriu čia nakvoti.

- Réquiem æternam, - mostelėjo dar kartą Legatas, - Bebarzdis tiesą sako. Eime, pirmyn per šitą Sidimo slėnį.

Sutinę Patrimpo pautai! Ne tik protingas, valingas, bet ir drąsus. Ką gi man daryti, a?