Rašyk
Eilės (73105)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Klegantis merginų būrys, visos šių metų abiturientės, leidosi stačiais akmeniniais laipteliais į Akademijos požemius. Kamė tarp jų jautėsi nejaukiai, nes ankšti praėjimai neleido išlaikyti pageidautino atstumo ir jos kūnas vis paliesdavo vieną ar kitą merginą, nuo ko norėdavosi susigūžti. Leidžiantis paskutiniu maršu mokinės koja slystelėjo ir ji neapdairiai grybštelėjo priešaky žingsniavusią kūmutę.
–  Skarmale tu! –  suklykė lyg peiliu būtų nugarą perrėžusi, –  Žiūrėk kur eini. Ir išvis, patrauk rankas sakau!

Barnė On, aštrialiežuvė pamaiva – na ir sekasi gi šiandien – purvino pramoninio kupolo savivaldos tarnautojo dukrelė, kuri jautėsi ir elgėsi taip, lyg jos tėvas būtų ne eilinis raštininkas, o tikrų tikriausias meras.
–  Ar matėt, kaip ji mane norėjo nuo laiptų nustumti? –  vis dar klykavo incidento auka ir ištempusi kaklą žvalgėsi, ar yra kur netoli prefekčių, kurios galėtų išgirsti jos skundus.
–  Oho, kokia tu drąsi, –  nepastebėta pro susigrūdusias merginas prasispraudė mažytė Ali, tačiau jos net pašnibždomis tariami žodžiai atkreipė triukšmadarės dėmesį, –  šitaip garsiai šūkauji požemiuose...
–  O kas man tie požemiai, –  nepatenkinta suraukė savo strazdanotą nosytę Barnė, tačiau balsas kiek pritilo.
–  Požemiai požemiais, bet ar nebijai tų, kurie čia gyvena?
–  Ko? Išardytų droidų?
–  Droidų saugyklos neužima nė dešimtadalio šių rūsių labirinto, –  toliau šnabždėjo Ali, vis gretindamasi prie pašnekovės.
–  Na ir kas... Būta čia ko, –  jau ketino atsukti nugarą akis išplėtusiai Kamei ir jos užtarėjai.
–  O tu niekada nesusimąstei, kur keliauja tos, kurios neišlaiko baigiamojo egzamino? Tu manai joms leidžiama iš čia išeiti ir kurti kažką, kas neatitinka Imperiumo? O gal tu esi sutikusi tokių, kurios kartotų kursą? Hm..
–  Ką tu čia mėgini pasakyti? – Bernė įsispoksojo į Kamės lūpas, lyg dabar būtų jos eilė šyptelėti ir pasakyti, kad draugė juokauja.
–  O tau gal tėvai nesakė, kokią sutartį pasirašė, kad tu čia patektum?
–  Am? –  rėksnė tik prikando lūpą ir suraukė kaktą, tapdama panaši į naminį pelėną, kaulijantį maisto.
–  Niekas nekalba apie tas vargšeles, kurios nesugeba įsisavinti biomechanikos ir droidų konstravimo taisyklių, bet jos čia lieka. Čia, po mumis. Uždarytos tamsiuose šaltuose požemiuose, kur turi pramisti... Nežinau. Kuo jos maitinasi? –  Ali truktelėjo petukais ir apžvelgė sustingusius merginų veidus, –  Nenoriu net pagalvoti. Todėl jei kas čia atklysta, triukšmauja, sutrikdo jų ramybę, sakoma, kad kartais tos vargšės tampa labai bjauriomis ir negailestingomis. Juk supranti, ką mėginu pasakyti?
–  Kas čia per sambūris? –  virš galvų nuvilnijo prefektės balsas, –  Na, ko sustojot? Judam, judam, judam... Nesudarom spūsties.
–  Einam, Barne, matai, kad prietranka, geriau toliau nuo tokių laikytis, – už parankės savivaldos tarnautojo dukrą pagriebė gerokai kilmingesnė jos draugė, kurios statusas leido priešgyniauti net aukščiausių luomų piliečiams.

Ali petukas prigludo prie Kamės žasto. Kai draugė pakėlė akis, jos veide švietė pergalinga šypsena, tačiau Kamei visiškai nebuvo linksma. Ji vėl prisiminė besikartojantį sapną apie naktinį svečią apdriskusiu apsiaustu ir iš po jo žybčiojančiomis metalinėmis dalimis. Pusiau žmogų, pusiau mašiną, kuris su kiekviena naktimi darėsi vis realesnis, nes maža negyjanti įpjova ant piršto pasirodė esanti tik pradžia – po pirmosios nakties tokių įpjovų radosi vis daugiau ir dabar visa dešinioji merginos ranka nuo riešo iki alkūnės buvo nusėta mėlynių ir keistų suraižymų, kurie pradėjo dilgčioti, vos apie juos prisiminus. Nė pati nepajuto, kaip timptelėjo rankovę, panardindama joje pirštus beveik iki pačių galiukų.
–  Kas? Ko taip žiūri į mane, lyg vaiduoklį pamačiusi? –  spinduliavo pasitenkinimą kilmingoji, –  Čia juk tik pasakos mažoms mergaitėms. Norėjau, kad ta pamaiva atstotų nuo tavęs, nė nesitikėjau, kad taip pažaliuos nuo tos vaikiškos pasakos.

Kamė tik įkvėpė ir nudelbė akis į laiptus – daugiau nebenorėjo jokių klupinėjimų ar incidentų, o ir kalbėti apie tas, kurios galbūt gyvena požemiuose...
–  Jos tikrai ten? –  vis dėlto smalsumas įveikė.
–  Kol čia buvo Universitetas, buvo leidžiama kartoti kursą arba keisti kvalifikaciją. Jie turėjo daug profesorių ir galėjo studentams pasiūlyti ne vien sausą Imperiumą. Dabar nieko to nebeliko, tad jei neiškali taisyklių tobulai, Akademija nebeturi, ką tau pasiūlyti. O ir savo reputacijos gadintis nenori, tad bijau, kad pasirenka žiaurų bet paprastą kelią.
–  O kaip jos išgyvena? –  mintyse Kamė apsvarstė mainų su krovikais galimybes, bet iškart tai atmetė, nes buvo tikra, kad būtų jas bent kartą pastebėjusi.
–  Ko tu taip įsikandai tą temą? Čia tik baisi pasaka. Nieks nežino, kaip yra iš tiesų – gal Akademija turi sudariusi kokią sutartį su Pramogų kupolu ir visos tos mergaitės linksminasi nuo ryto iki vakaro, nė neprisimindamos šios pilkos vietos..., –  Ali švelniai palietė draugės riešą, tikėdamasi ją apraminti, tačiau nežiniomis spustelėjo kaip tik tą vietą, kur po nakties buvo atsivėrusi šviežiausia žaizda ir privertė Kamę krūptelėti.

Iš kilmingosios žvilgsnio buvo nesunku nuspėti, kad tuojau pasipils daugiau klausimų bei nerimo, dėl tokio jautrumo, tačiau merginos kaip tik įžengė į didžiulę droidų saugyklą ir visos kalbos nejučia nuščiuvo – mokines užplūdo dar niekada nepatirti pojūčiai. Visų pirma šnerves pakuteno sausas ir maloniai drungnas oras, persismelkęs biomechaninės alyvos aromato, o galvą apsvaigino nepatirtos erdvės pojūtis. Kadangi saugyklos toliai nyko pilkšvoje miglotoje prietemoje, buvo sunku įsivaizduoti, kokio ji dydžio, tačiau rodėsi, jog kolonos stiebiasi aukščiau nei apsauginis Akademijos kupolas, savo galingas arkas slėpdamos minkštoje migloje. Tačiau didžiausią įspūdį visoms paliko milžiniška, žalsvą šviesą spinduliuojanti, sfera, kybanti lyg mėnulis dangaus skliaute. Nuo to stiklinio gaublio žemyn leidosi šviesos upeliai, kurie vis skilo į mažesnius ir smulkesnius, savo gležnomis atšakomis lyg kraujagyslėmis apraizgydami rodos begalines saugyklos lentynas.
–  Tai panellus stipticus, nuostabi organinė apšvietimo sistema, –  išdidžiai ir su pasididžiavimu mostelėjo link lubų dėstytoja Hei Amos, nors ir taip jau visos be išimties mokinės spoksojo į žėrinčias gijas.
–  Ach, –  užvertė akis Ali, –  jos kasmet vis labiau kvailėja. O dar profesorė skaitosi... Visa laimė, kad niekas nepaklausia, kodėl, jei čia tikrai bioliuminescencinis grybas, šviesa ne pilkšvai mėlyna, kaip reiktų tikėtis. O dar geriau būtų, jei kuri nors mokinė paklaustų tos išverstaakės vištos, kuo minta tariamoji kolonija, jei yra patalpinta į uždarą sistemą. Ne! Ką darai!? Ar išprotėjai? –  pastebėjusi iškeltą draugės ranką tyliai sucypė, –  Nori užsitraukti bausmę? Tuojau pat nuleisk ranką. Vardan Dangaus Žmonių išminties, juk nesakiau, kad TU turi to klausti. Kam tas bereikalingas dėmesys ir triukšmas...
–  Gerai gerai, nurimkit, –  kylantį šurmulį perrėkė dėstytoja Amos, –  tuojau galėsite eiti išsirinkti droidą savo baigiamajam egzaminui, tik prieš einant, prašau atkreipti dėmesį į žymėjimą ant grindų...

Kol merginos buvo instruktuojamos, kaip nepasiklysti milžiniškame saugyklų labirinte, Kamė jau dairėsi į arčiausiai esančias droidų galvas. Neįtikėtina, tačiau visos jos buvo skirtingos.
–  Nežiūrėk į šitas, –  vėl pasistiebusi link draugės ausies sušnibždėjo Ali, –  šitos daugiausiai kartų naudotos, nežinia, kiek sykių jau buvo nukirsdintos. Šios galvos ir po kelias dešimtis kūnų nunešiojo. Visos jungtys bus nuzulintos, perdirbtos, nežinia, ant ko užtaikysi, gali visiškai sudrožtą gauti. Geriau pasidairyk, kas gero ten toliau, nes aš būtent tai ir ketinu padaryti.

Iš pradžių Kamė ėjo be aiškios krypties. Kaip ir patarė kilmingoji, pro priekines lentynas praėjo daug nesižvalgydama, tačiau savo pačios sielvartui jos žvilgsnis užkliuvo už kažko pažįstamo. Tai buvo Kablio galva. Priėjusi arčiau, keliais žingsniais toliau pamatė ir Gervę. Nors kažkas viduje ir šnabždėjo, kad ji nenorinti žinoti tiesos, tačiau rankos pačios išsitiesė, o pirštai greitai prasmuko pro atviras kaklo jungtis ir užčiuopė silikonines sausgysles. Sveikos. Puikios būklės. Kietai sukando dantis ir pasislinko kiek į priekį. Gervės veidas be akių atrodė be galo liūdnas, tačiau privalėjo žinoti, todėl kyštelėjo smilių į tuščią akiduobę ir labai greitai pirštų pagalvėlės pajuto nailoninio tinklelio, paprastai prilaikančio akių obuolius, liekanas. Nupjautas išimant organinius elementus, tačiau neišsilydęs.
–  Niekšai, –  suinkštė iš nevilties, surakindama žandikaulius su tokia jėga, kad net dantys sutraškėjo.

Juk sakė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Pranešė, kad jos tėvo dirbtuvėje kilo gaisras ir viskas pražuvo liepsnose. Skiedalai! Ne veltui įskaitė nerimo gaideles paskutinėse tėvo telegramose apie tai, kad atvyksta Droidų Kontrolės ir Imperiumo Priežiūros Komitetas iš Centrinio Kupolo. Vietiniai kontrolieriai ne taip domėjosi biomechanikos kanonais. Jiems tik rūpėjo, kad tėvas gerai dirba ir mažai kainuoja, kad sparčiai kyla Fermų kupolas. Jie buvo linkę taisykles apeiti, o Centrinis Komitetas – cerberiai ir fanatikai, pasiryžę išsišokėlius suryti gyvus. Dabar Kamė tuo jau neabejojo. Kokie menkystos, niekšai, kaip ji jų nekentė!

Būtų dar ilgai nagais gremžusi lentyną, nematančias akis įsmeigusi į tuštumą praėjimo tolumoje, jei nebūtų pastebėjusi smulkučio silueto, šmėsteliančio tarp stelažų. Pamanė, kad ten Ali ir pasiskubino prisivyti draugę, tačiau pasiekus tą vietą, kur tarėsi ją mačiusi, regėjo tik dar daugiau lentynų, nykstančių žalsva blankia šviesa aptrauktuose toliuose. Keletą akimirkų patrypčiojo pasimetusi, po to patraukė tolyn tuo pačiu praėjimu, mintyse ir vėl grįždama prie to nemalonaus atradimo, kuris vis dar graužė gerklę ir degino akis – jos tėvą nužudė už tai, kad jis nesilaikė sumautų kanonų...

Ta galva niekuo nesiskyrė nuo kitų. Buvo tokia pati, kaip penkios iš kairės ar dvidešimt iš dešinės, todėl labai sunku paaiškinti, kodėl mergina praeidama kyštelėjo pirštus į droido gerklę. Šilta, švelni ir keistai grublėta. Sustojo kaip įbesta ir apsuko pirštu ratą, apčiuopdama gomurį, vidinę žando pusę, dantenas ir, o tu prakeiktas priežiūros komitete, liežuvį! Merginos širdis net sudundėjo, kai pirštai slystelėjo minkšta atauga, kurios neturėjo būti. Tačiau ji buvo ir buvo nuostabi. Kamė neįsivaizdavo, iš kokių medžiagų pagamintas šis tik žmogui būdingą organą atkartojantis elementas, tačiau ji negalėjo nustoti jį čiupinėjusi. Žinojo, kad netrukus išsitrauks savo diodą, pritvirtintą ant lankstaus plonyčio kotelio, kuris tobulai tiko apžiūrėti sunkiai prieinamoms vietoms ir atidžiai ištyrinės tą nematytą tvarinį. Tačiau tai bus vėliau. Tą akimirką ji norėjo pajusti visą stebuklo grožį ir atradimo virpulį.

–  Tai ne tas droidas, kurio tu ieškai, –  Anadiros Hei Amos antakiai susimetė krūvon, suformuodami vieną riebią raukšlę, o šnervės nervingai trūktelėjo, kai ji pamatė, ką iš saugyklos išsirinko Kamė, –  čia senas modelis, jis neturi maitinimosi sistemos įvado.
–  Taip, –  tyliai linktelėjo mergina, spausdama išsirinktąją galvą prie savęs, lyg tai būtų švaraus vandens pūslė, rasta vidury nuodingų dykrų.
–  Tai kaip tu ketini maitinti savo droidą? Juk žinai, kad egzamino dieną jis turės pilnai funkcionuoti ir atlikti užduotis? –  Taip.
–  Ir? Ką tu darysi?
–  Sumontuosiu viską kaip reikia, –  nedrįso pakelti akių į profesorę, tačiau ir nusileisti neketino. Kuo puikiausiai žinojo, kad akademijos mokinė baigiamajam egzaminui renkasi tokį droidą, kokį nori, ir niekas negali prieštarauti. Imperiume juk būtent taip parašyta ir turbūt pirmą kartą ji buvo dėkinga tai nusmurgusiai knygai.
–  Prašau pažymėti, kad mokinė buvo perspėta, –  nurodė profesorė greta stovinčiai prefektei, protokoluojančiai visą ceremoniją ir kuo kruopščiausiai žyminčiai, ką kuri mergina išsineša iš saugyklos, –  bet atsisakė pasirinkti kitą droidą. Taip, egzemplioriaus numeris, numeris, taip taip taip, –  teko pasukioti metalinę galvą, mat identifikacinio numerio ten, kur jis buvo paprastai, nesimatė, dėl ko Hei Amos akimirkai pasimetė, tačiau žymiai vyresnė prefektė, kuri šį darbą dirbo gerokai ilgiau, bakstelėjo pirštu į akiduobę, –  štai kur jis, prašau pažymėti, kad Kamė Tos Karaš pasirinko droidą ta-046-NE.
–  Neta, –  vien lūpomis ištarė mokinė tiesdama rankas į grąžinamą droido galvą, –  tu būsi mano, Neta.


***

Pirmas dvi dienas ji nė neprisilietė prie savojo droido. Tiesiog pasidėjo ją ant juodos komodos ir įsitaisiusi priešais žiūrėjo. Tyrinėjo tobulą veidą, nuostabiai suleistas plokštumas, nušlifuotas detales. Trečią dieną priklaupusi prie stalo pažvelgė tiesiai į tuščias akiduobes. Pirmą kartą pasijuto nejaukiai kišdama pirštus į mechanizmo ertmes, nes kaip niekad anksčiau tai pasirodė per daug intymu ir asmeniška, todėl tiesiog privalėjo prieš tai atsiprašyti už tokį nepagarbų elgesį. Kai pirštai užčiuopė akiduobėse išrautas jungtis, krūtinę nudilgino skausmas – kažkas nebuvo perdėm subtilus, ruošdamas šį droidą ilgalaikiam saugojimui. Tačiau gleivinės buvo tokios, kaip prisiminė iš tos dienos saugykloje. Švelnios, šiek tiek grublėtos ir nesuvokiamai šiltos. Trūko tik drėgmės. Bet kai pradės jungti biologinės kilmės elementus, skysčiai neišvengiamai atsiras ir viskas pasidengs skalsia rasa.

Kamė nugurgė seilių gumulą: dabar Neta buvo tobula, bet netrukus ji privalės prikišti prie jos savo negrabias rankas. O kas, jei kažką sugadins? Kas jei sunaikins šitą grožį? Be to buvo ir didesnių problemų – kaip pasirinkimo dieną pastebėjo profesorė Hei Amos, droidas neturėjo maitinimosi sistemos užuomazgų. Įprastiniu atveju vietoje liežuvio būdavo sumontuojamas teleskopinis straubliukas, kuriuo mechanizmas užpildydavo savo skysčių rezervuarus bei papildydavo reikiamas mineralinių medžiagų atsargas. Neta turėjo liežuvį ir jokio straubliuko. Vadinasi reikės jį sumontuoti, tačiau jei tai padarys, privalės suniokoti tai, kas yra. Nulupti gleivines, išpjauti lankstų ir minkštą liežuvį, kurio ji net be proto norėdama nebūtų įstengusi atkurti.
–  Ne, to tai jau nebus, –  burbtelėjo sau ir vėl įkrito į kietą krėslą priešais, įsispoksodama į kol kas tuščias Netos akiduobes, –  privalau rasti kitą sprendimą.

Taip murksant prabėgo visa diena. Greičiausiai būtų praslinkusi ir dar viena, o gal ir dvi – mergina niekaip negalėjo pasiryžti. Jai pirmą kartą gyvenime pritrūko drąsos montuojant mechanizmą. Galbūt dėl to, kad Neta jai neatrodė tokia negyva kaip tie keturkojai, kuriuos galėjo surinkit užmerktomis akimis. Ir ne tokia kaip tie droidai, su kuriais iki šiol dirbo tėvo dirbtuvėse. Anie buvo draugai, pakeldavo mergaitę, kai ta nepasiekdavo senio Karašo paslėptos gliukozės dėželės, savo aštriais kibiais pirštais padėdavo atlupti skardinį dangtelį, Kablys jai net pagrodavo, iš tų penkiasdešimties droidams leidžiamų garsų sudėliodamas savotiškas melodijas, tačiau mergina visada suvokė, kad jie yra mašinos. O štai ta galva, kuri šiuo metu neturėjo nei akių, nei balso, nei apskritai jokios gyvybės, mokinei atrodė daug gyvesnė ir dvasingesnė, nei kada būtų galėjus įsivaizduoti. Tarsi net oras aplink geležinę kaukolę keistai mirguliavo, sudirgintas mechanizmo auros. Na taip, kurgi ne – mirksėti reikia! Ir išvis būtų gerai išsikapstyti iš to letargo miego, į kurį įklimpo, celėje atsiradus Netai.
–  Alio, Kame! –  merginos pastangas atitraukti žvilgsnį nuo droido ir pajudinti bent raumenėlį nutraukė skardus Ali balsas už celės durų, –  Alio! Žemė kviečia, tu namie, mergiote?

Mokinė su didžiausiu malonumu nuslydo nuo kėdės ir tankiai mirksėdama pravėrė kambarėlio duris.
–  Ko čia tupi patamsy? Kur dingus? Jau kiek dienų nebesimatėm... Ėmiau baimintis, kad susirgai ar požemių gyventojos nusitempė. O! Oho, čia tavo pasirinkimas?

Per kelias akimirkas, praleistas kambaryje, kilmingoji sugebėjo ne tik iščiauškėti ilgą tiradą, bet ir atidžiai apžvelgti visą mažą erdvę bei įdėmiai nužiūrėti droido galvą. Kamė tylomis stebėjo, kaip draugė artinasi prie komodos, susikaupusi palinksta ir pagarbiai, pirštų galiukais paliečia Netos skruostą, žvilgsniu ištyrinėja akiduobes bei matomas jungtis. Ypatingai švelniai spusteli apatinį žandikaulį ir žvilgteri droido gerklėn. Ali viską darė su tokia pagarba, kad Kamė ėmė šypsotis – suprato, kad draugė elgiasi būtent taip, kaip ji pati elgtųsi ir būtent tuo vieninteliu būdu, kaip ji LEISTŲ elgtis su tuo įstabiu mechanikos tvariniu.
–  Eina sau, ji turi liežuvį! Matei? Tai aišku matei. Neįtikėtina. Kaip gražiai išsilaikęs, kokios gleivinės. O ir koks šlifavimas. Plokštumos suleistos tiesiog tobulai. Nerealus pasirinkimas, nerealus... O žinai, gal čia dainuojantis droidas?
–  Dainuojantis? –  pagaliau ir Kamė susidomėjo tuo, ką murma draugė.
–  Taip, sakoma, kad prieš sukilimą Universitete buvo dainuojančių droidų. Akademikai taip mėgino įrodyti mašinų dvasingumą. Gali patikėti? Žinai, net buvo kalbama, kad vieną tokį buvo pati paskutiniojo rektoriaus dukra sukonstravus. Ei, o jei čia būtent tas droidas? Tos mergaitės?
–  Neįsijausk, –  burbtelėjo Kamė, pajutusi, kaip ją suerzino mintis apie tai, kad Neta turėjo savo kūrėją ir kad ne jos rankos bus tos, kurios pirmosios tvers šį stebuklą, –  niekas nežino, kas buvo prieš sukilimą.
–  Taip, bet jos liežuvis...
–  Kurį man teks išrauti, –  net pati nesuprato, kodėl taip pasakė. Kamė jokiais būdais neketino elgtis taip barbariškai, tačiau kažkas tame, ką kalbėjo Ali, ją užgavo ir mergina tiesiog įsigeidė išmušti tą aikčiojimą iš kilmingosios lūpų.
–  Ne, tu negali taip elgtis! Tai būtų nepagarbu, net sakyčiau nepadoru sugadinti tokią tobulybę. Negali griauti to, ko negali sukurti, –  ėmė karščiuotis mažoji aristokratė, pripildydama ankštą erdvę spigaus savo balso, kuris tiesiog ėmė spausti Kamę prie sienos.
–  Gerai jau gerai, baik, –  pagaliau suprato, kad nebenori tverti tos aplinką virpinančios įtampos, –  neketinau to daryti, tačiau tas liežuvis išties yra problema.
–  Problema?
–  Taip. Nežinau, kaip jo nepažeidžiant sumontuoti maitinimosi sistemą.
–  Aha, tikrai bėdelė, –  susimąsčiusi Ali smiliaus galiuku ėmė baksnoti apatinę savo lūpą.
–  Taigi. Jau kelios dienos vien apie tai te galvoju ir niekaip nerandu išeities, –  sudirgusi nuo pokalbio Kamė išsitraukė tabako maišelį ir įgudusiais pirštais ėmė sukti cigaretę.

Mėlynas dūmas pakibo kambario viduryje nė neketindamas sklaidytis ir su kiekvienu mokinės iškvėpimu vis labiau tvinko ir tirštėjo. Galima buvo pamanyti, kad netrukus tos draiskanos įgaus formą ir pavirs kažkuo materialiu ir apčiuopiamu. Tačiau tam įvykti sukliudė Kamės kūnas, kuris staiga perskrodė besiformuojantį tumulą, merginai stryktelėjus link komodos su droido galva:
–  O jei.. Gal ir pavyktų? Hmmm... O kas jei nieko nekeisti? –  nerišliai balbatavo neišbaigtą mintį, nustūmusi cigaretę į lūpų kamputį, o rankomis įsitvėrus lentynos briaunos taip, kad veidas atsidūrė vos per plauką nuo droido nosies.
–  Nori palikti Netą be maisto?
–  Ne, ne visai taip... –  Kamės mintys vis dar šokinėjo, tikrindamos šviežiausios prielaidos realumą, tik probėgšmais užfiksuodamos nuostabą dėl to, kad Ali droidą pavadino būtent tuo vardu, kurį jai buvo davusi pati mokinė, –  ne, turiu galvoje, ką kitą... O jei nemontuoti to straublio ir leisti ryti, kad pienas į baką nutekėtu gerkle?
–  Turi omeny kad būtų kaip pas žmogų?
–  Taip. Kad ji gertų kaip žmogus.
–  Įžūliai tu čia suskėlei, –  Ali lūpas tįstelėjo šypsenėlė, tačiau ji labiau išdavė ne pašaipą, o slepiamą susimąstymą.
–  Įžūliai ar ne, svarbu, kas apie tai pasakyta Imperiume.
–  O kas ten pasakyta?
–  Šūdas, nežinau...

Merginos susižvalgė. Be žodžių jautė, kad jas abi degina ta pati mintis: „o kas jeigu Imperiume nėra draudimo maitinti droidą kitais būdais? “.
–  Aš peržiūrėsiu, –  pasisiūlė Ali.
–  Gerai, aš pamėginsiu primesti brėžinius.

Pradžioje moksleivės dar persimesdavo viena kita fraze, tačiau netrukus abi pasinėrė į savo darbus: Kamė sulinko prie braižymo lentos, užmestos ant to paties stalo, kuris esant reikalui buvo paverčiamas ir montavimo dirbtuvėlėmis, o Ali susiraitė tame lovos kamputyje, kur buvo daugiausiai šviesos, sklindančios nuo savadarbės stalinės lempos. Kai pagaliau brėžinys buvo baigtas ir mergina išsitiesė, stuburas prieštaraudamas sutraškėjo o kryžkaulį nudiegė taip, kad teko įremti rankas į šonus. Tik atgavusi pusiausvyrą, raibstančiomis akimis spitrindama į pilką sieną priešais suvokė, kad greičiausiai bus praėję galybė laiko nuo tos minutės, kai jos kibo į darbus ir tikrai ne menka atkarpa nuo paskutinio Ali patikinimo „vis dar nieko neradau“. Prisiminusi draugę mergina atsisuko: kilmingoji miegojo susirietusi kamputyje, o ranka vis dar laikė knygą su tarp puslapių įkištu pirštu. Kamė atvertė vietą, kurią žymėjo gležnas aristokratės pirštelis – nuorodų sąrašas ir brėžinių pavyzdžiai – prieš užmigdama Ali bus peržvelgusi visą Imperiumą. Kamės krūtinėje pasklido maloni šiluma ir ji pasiėmus knygą nusinešė prie stalo: kol surūkys pergalės cigaretę peržvelgs rekomendacinius brėžinius. Jei ir ten nieko nebus, jos bus laimėjusios, jos bus išsaugojusios nuostabųjį Netos liežuvėlį!


***

Ali kūnas buvo maloniai šiltas ir neapsakomai švelnus. Tuose kupoluose, kur Kamei teko lankytis, nebuvo nieko panašaus, išskyrus... Išskyrus vienintelę likusią motinos suknelę, kurią išsaugojo tėvas. Kitas vyrui teko parduoti, kad galėtų išlaikyti kūdikį – kilmingi mamos giminaičiai, nepritarę santuokai su prasčioku remontininku, nenorėjo nieko žinoti ir apie mažylę. Taigi mamai mirus, seniui Karašui buvo tik du pasirinkimai: parduoti vaiką Pramogų Kupolui, arba mėginti ištempti. Vyras sugebėjo susirasti nebrangią auklę naujagimei, bet vis tiek mamos turto pakako vos keleriems metams – ji buvo per daug išdidi moteris ir nieko iš jos išrinktąjį purvais drabstančių gimdytojų neėmė. Išėjo vos su keletu suknelių ir keliais paprastučiais papuošalais. Visas tas kraitis padovanojo mergaitei dvejus metus, o po to Karašas sumontavo droidą, kuris rūpinosi mažyle kai pats negalėdavo, o dienomis, kai dirbdavo po kupolu, pasiimdavo vaiką su savimi.

Neatmerkdama akių Kamė patrynė pirštų pagalvėles, mėgindama prisiminti, koks jausmas liesti tą medžiagą, kurią tėvas vadino „aksomu“. Nuostabiai minkšta, švelnu ir šilta. Jauku. Ir kvepia. Kažkuo nepatirtu ir jaudinančiu, salsvai sužadinančiu ir maloniai dilginančiu. Taip. Būtent toks pat jausmas, kaip liesti Ali odą.

Kai vakar pabaigė, kurį laiką svarstė, ar pažadinti draugę, kad ta galėtų grįžti į savo kilmingųjų bloką ir padoriai išsimiegoti, ar pabūti savanaude ir pasilikti ją čia, savoje lovoje. Mokinės galvoje vis kirbėjo mintis, kad jei ji nebus viena, tas paslaptingas naktinis svečias nepasirodys. Ir tikrai – nubudusi ryte nusišypsojo nė nepramerkusi akių. Nors lova ir buvo siaurutė, tačiau išmiegojo nuostabiai visą naktį į plaučius traukdama salsvą Ali odos kvapą.
– Nieko neradau, – prie Kamės šono pasiraivė Ali, išlaisvindama dar daugiau užburiančio aromato, – na supranti, Imperiume, nieko nebuvo apie tai, kad straubliukas privalomas.
– Hmmm, – patenkinta sumurkė mergina, mėgaudamasi akimirkos tobulybe.
– O kaip tau sekėsi? – Ali apsivertė ant pilvo ir pasirėmusi smakrą delnais įsistebeilijo į besišypsantį draugės veidą, – Iš išraiškos spėju, kad neblogai? Manai įmanoma tai įgyvendinti? Sugebėsi sumontuoti?
– Mhm, tikiuosi, – pagaliau praplėšė akis ir prieš save išvydo lygiai taip nuoširdžiai besišypsančią draugę, kaip ir įsivaizdavo, klausydama jos čiauškėjimo.

Merginos įsistebeilijo viena į kitą ir ėmė kvatoti. Toks nuostabus rytas!

– Ei! – staiga kažkas ėmė daužyti į duris, – Keliamės, keliamės, nemiegam!

Durų rankena nulinko ir pro prasivėrusį plyšį į kambario prieblandą plūstelėjo šviesa:
– Kame Tos, kas čia vyksta? – rytinės prefektė iš pradžių tankiai sumirksėjo, pratindama akis prie tamsos, o pamačiusi merginą lovoje ir neaiškų kupstą po antklode suraukė antakius, – Ką čia išdarinėji?
– Nieko, jau keliuosi, – suskubo ristis iš patalo mokinė, kiek galėdama pridengdama po užklotais juoką tvardančią Ali, – vakar ilgai dirbau, gerbiamoji. Pramigau. Prašau atleisti. Tuojau susiruošiu.
– Pasiskubink, – burbtelėjo prefektė, pasidygėjimo kupinu žvilgsniu pervėrusi ne tik vienmarškinę Kamę, bet ir sukuistus, iš lovos krentančius patalus.
– Kaip manai, ji tave pastebėjo? – akimirkai sunerimo Kamė, kai prefektė užvėrė duris ir paliko jas vienas.
– Arba nepastebėjo, arba nenorėjo pastebėti. Koks dabar skirtumas, – numojo ranka aristokratė, mėgindama išsivaduoti iš paklodžių gumulo, – geriau jau paskubėkim, kol kitos neišsidalino geriausių dalių!
2017-07-08 11:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-03 22:53
Damastas


...Pratęsiant stilistikos temą norėtųsi kažkiek prasidubliuoti su anksčiau buvusiais komentarais ir išsiplėsti/ pasidalinti savo pastebėjimais sekant nebūtinai šitą kūrinį. Čia yra puikus pavyzdys kaip tas mūsų “išradingumas” pakiša koją. Kalbu apie “aristokratė”, “mokinė”, “garbanė” ir panašias nesąmones, skambančias taip, tarsi autorius neturėdamas kitos išeities griebiasi žodyno, lyg skęstantis šiaudo. Nu nu nu ir trep trep kojele! Patikėkite, gerai konstruojant tekstą visiškai pakanka vardo+įvardžio. O jeigu jau rašome pvz. garbanė, tai jin ir turi tuo momentu pvz. krestelt tas garbanas, bet ne šiaip sau būti staiga ta garbane. Ir nereikia vengti įvardžio trūks plyš. Nesimeskite į kitą kraštutinumą. Jau geriau įvardis antrame sakinyje nuo eilės, negu tokia vat “garbanė” arba “mokinė” ne laiku ir ne vietoje.
Dar pagalvočiau apie rūkymą. Lyg ir suprantu, kad taip kuriamas savitumas, bet toks pagrindinis personažas turi nedaug šansų pakliūti į platesnius vandenis, jis iš karto gaus tylų "baną" ir niekam net nereikės dėl to ginčytis. Jau pirmame puslapyje redaktorius durs pirštu pakėlęs nustebusius antakius ir rankraštis bus padėtas į šalį, greičiausiai net neišklausius rekmendacijų ir viso nuostabumo. Bet galiu ir klysti. Tik įsivaizduoju numanomą auditoriją ir galimus prieštaravimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-03 17:14
Damastas
…Tiesa, dialogai kiek silpnoki, tačiau kuriami vaizdiniai ir techniniai dalykai labai įtikinami. Aplinkos ir pojūčių aprašymas – didžiausi kūrinio pliusai. Čia tikrai sunku ką nors prikišti, vaizdai patys piešiasi galvoje, mintimis lengva susitapatinti su personažu, juo patikėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 12:36
Aurimaz
Dialogai... Pirmojoje dalyje ne taip jautėsi, bet šioje jau žiauroka su dialogais. Kokių metų vaikai čia kalbasi?
Ir dar per juos visas siužetas praktiškai sustojo vietoje. Droido konstravimas būtų visai įdomi scena, tačiau pats iššūkis, sakyčiau, per menkas. Neturi tiek šarmo, kiek reikėtų. Juk jos visos konstruoja droidus, tiesa? Tai kur tada Kamės ambicijos? Ką ji galėtų padaryti kitaip? Šioje vietoje ambicijos per mažai skiriasi nuo kitų, kad keltų didesnį susidomėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 19:36
Andrėnas
"Techno" daug, bet "punk" juntamai sumažėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 18:48
pikta kaip širšė
Šiame tekste tikrai neplėtojau pasaulio. Viena priežastis, kad norėjau mažesnės apimties teksto, kita - greičiausiai man jis atrodė per daug niūrus ir nesinorėjo per daug apie jį kalbėti, bet tikiuosi, kad bus pakankamai detalių, jog veikėjai nekabaliuotų "ore".

Mano vaizduotėje Ali yra smulki mergaičiukė, tokia porcelianinė lėlytė beveik ;-)

Dėl stuburo traškėjimo su profesionalu nesiginčysiu :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 14:56
sesė mėta
Ech, kažkodėl prisiminiau Harį Poterį. Gal tik kad kitas pasaulis, ir kažko netradicinio mokanti mokykla. Gal dar našlaitė pagrindinė veikėja. Bet šiaip, šitą tekstą skaityčiau mieliau, negu ponios Rowling, nes širšės pasaulis vis tiek man patinka labiau, nors tu ką. Nors vėlgi, kaip jau sakiau dėl „spiečiaus“ – pasaulis gražus, bet skaitytojui sunkiai pažinus :) – galėtumei vietom ir plačiau jį aprašyti. Bent truputėlį :). Gi būtų taip fainai, ką? :)
Tiesa, dar ką norėjau pasakyti. Kaip ir turiu sutikt su cereros pastebėjimu po pirma dalim – jei pagrindinė veikėja keturiolikmetė, tai pagrindinė auditorija turbūt irgi turėtų būti panašaus amžiaus. Bet man dažnokai labai skaniai susiskaito „paaugliška literatūra“. Gal netgi išeina, kad rašyti apie paauglius yra ne auditorijos sumažinimas, o praplėtimas. Skaitys ne tik suaugę, bet ir paaugliai (?). Žodžiu, čia šiaip mano pamąstymai pusiau ne į temą.
O jei apie patį tekstą...
Susidariau įspūdį, kad ta Ali kažkokia pusiau Coliukė – „petukas“, „mažoji“, „petukas“. Arba ji jaunesnė už kitas? Bet kaip taip gali būti jei autorė rašo, kad „merginų būrys, visos šių metų abiturientės, leidosi stačiais akmeniniais laipteliais“? Bet jei ir Ali abiturientė, kodėl ji neužsiima savo droidu, o tik padeda Kamei.
Gal truputį persistengta su stuburo traškėjimu. Keturiolikinei dažniausiai dar neturėtų pasireikšti osteochondrozės simptomų :).
Tas sapno veikėjas – droidas man labai patiko. Skaičiau ir vis prisiminiau tą širšės FB (balandžio 4) įkeltą paveiksliuką. Kažkur čia turbūt būtų žiauriai tikęs, a ne? :)
Žodžiu, nelabai turiu kur prikibt. Buvo labai smagu skaityti ir lauksiu trečios dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą