Susikūprinusi sliūkino iki pasiekė medžių alėją. Staiga pajuto norą sustoti tarp išsikerojusių aukštaūgių. Viliojo jų tyla, kieti kamienai ir tyliai juodos šakos, vos įžiūrimos naktyje. Rožei šalo nuogos blauzdos, o kaklą veržė plona skara. Ji nežinojo, kodėl taip apsirengė, nesistengė ir gilintis.
Tarp medžių negali būti šalta, kaip ir namuose, galvojo. Kiekvienas medis kitoks, ji stebėjosi. Kaip ir namų durys.
Staiga pajuto kaip kažkieno ilgi pirštai sugriebė jos riešą.
- Kaip tik skubu pas jus, arbatos, - jai tarė raudonplaukė. - Aš kaip tik pas jusų dukrą, - ji truktelėjo Rožei už rankos. - Einam, su manim, palydėsiu jus namo.
Rožė pažvelgė i ją sumišusi, sunkiai susigaudydama, o gal įsivaizduodama, iš kur ta moteris atsirado. Matė, kad gatvė nusėta baltų plytų statybos namų, jų languose dega šviesos, tylu, ramu.
- Einam, - ji pritarė, ieškodama akimis į kurią pusę eiti.
- Kibkitės į mane, drąsiau, aš su jumis. Palydėsiu iki pat durų slenksčio. Pasivaišinsime šilta arbata.
Jos abi tvirtai susikabino, lyg medžiai, ir nuėjo - pro paliktas, nutilusiais varikliais mašinas, raudoną telefono būdelę, už gatvės posūkio į kairę, į tolumą. Rožė nekalbėjo.
Duris atidarė jauna moteris, labai panaši į savo motiną, pilkų akių, tylaus balso. Jai niekas nestovėjo už nugaros, niekas daugiau nelaukė. Raudonplaukė moteris šyptelėjo.
- Susitikome pusiaukelėje, sušalome. Ar tiesa, Rože?
- Aš būčiau parėjusi, - ši burbtelėjo. - Norėjau pasivaikščioti.
Dukra liūdnai pažvelgė į sušalusią motiną, sutariamai šyptelėjo kaimynei, ir ši nuėjo.
- Šiandiena tu vaikščiojai ilgiau, nei įprastai, mama. Mes galime kartu, bus saugiau.
Rožė stovėjo apie kažką galvodama, nesiklausydama. Vilkėjo naktinius marškinius, įsispiriamas šlepetes, rūbai vis dar buvo šalti. Staiga ją apgaubė minkštas didelis chalatas, paglostė švelnūs delnai, akimirką ji atsiminė savo dukrą. Kiekvieną sekmadienį ją prausdavo, o ji klykdavo, nesiduodavo.
- Nuvesk mane į lovą ir gerai apklok, - paprašė judėdama link medinių laiptų.
Abi ėmė ruoštis miegoti. Dukra patikrino motinos kambaryje naktinės lempos automatinį rėžimą, užrakino duris ir paslėpė raktą, nuleido visas užuolaidas.
- Ar gerai mane apklojai, - motina pakėlė galvą, traukdama atklodę virš pečių. - Ar kojos užklotos?
- Užklotos, - dar kartą patikrino.
- Nematau, - pakėlė galvą nuo pagalvės. Kažkodėl nejautė šilumos. Dukra ėmė ją kamšyti.
- Ne! - suriko jai.
- Sušalsi, mama, sušalsi.
- Manęs nereikia suvynioti! - ji energingai koja nuspyrė atklodę ir atsistojo lovoje išraudusi: - Apkamšyk mane, tik nevyniok! Dar nereikia.
Jos abi žiūrėjo į vieną kitą: viena liūdnai, ilgesingai, nesugebėdama ištarti nė žodžio, kita - piktai, įsiutusi.