* * *

Išjojo broliai vajevot,
Brangios Tėvynės ratavot,
Išjojo mano bernelīs,
Narsus lietuvis karžygys.

Viena aš sėdžiu ir liūdžiu,
Pro langužėlį vis žiūriu, -
Kada grįš mano mylimas,
Mūs Tėviškėlės gynėjas.

Parbėgo žirgas iš mūšio
Be bernužėlio, be mielo -
Nukovė priešas bernelį,
Paliko tik jo žiedelį.

Aš žiedužėlį branginsiu,
Ant pirštužėlio mūvėsiu,
Kai bažnytėlėn nueisiu,
Tai Dievužėlio prašysiu:

„Paguoski mano širdelę:
Nubauski priešą peklele,
Paimk bernelį į Dangų
Pas savo mylimą Sūnų,

O broliams duoki sveikatos
Bei priešams didžios sarmatos,
Kad Lietuvėlė išliktų,
Gyva į Dangų nueitų

Ir ten linksmai sau gyventų
Be jokių priešų, tarp draugų! ”