Keistas Bilo Rodžerso atvejis

Bilas sapnavo, kad stovi ant jūros kranto. Peizažas buvo nepažįstamas ir atšiaurus. Pasišiaušęs jūros paviršius driekėsi iki pat horizonto, dangų slėpė tamsūs debesys, o už nugaros plytėjo milžiniška giria. Bilas į ją nesižvalgė, tiesiog juto tą žalią sieną nugara. Tiesą sakant, grėsmė sklido iš visur: jam nepatiko besiplečiančia rašalo dėme virtęs dangus, jūržolėmis ir didžiuliais kiaukutais nusėtas paplūdimys, bet labiausiai tie audroti vandenys, kuriuose slypėjo kažkas baisaus ir nesuvokiamo.
Pavojaus nuojautą stiprino ir faktas, jog čia jis buvo visiškai vienas. Vienas kaip pirštas. Paskutinis žmogus ištuštėjusiame pasaulyje. Nerimas virto baime, baimė – stingdančia panika, dar truputis ir...
Bilas pabudo. Siaubingai norėjosi šlapintis. Miegamajame buvo tamsu, elektroninis žadintuvas blyksėjo skaitmenimis 2: 37. Sveikas sugrįžęs į sumautą tikrovę.
Susivokęs nusimetė antklodę, nuleido kojas ant grindų ir įsispyrė į šlepetes. Krūtinėje greitai dunksėjo širdis – dar ne visiškai išsisklaidė sapno sukelta įtampa. Ir visas šitas cirkas tik dėl to, jog prisipildė šlapimo pūslė. Bilai Rodžersai, kelkis, o tai dar truputis ir privarysi į lovą. Kaip tai darė vaikystėje, skirtumas tik tas, jog dabar jam šešiasdešimt treji, svarbiausioji kūno liauka nedovanotinai padidėjusi, o gyvenimas traukiniu skrieja į vis tirštesnes sutemas.
Bilas pakilo nuo lovos ir pasuko link miegamojo kairėje įrengto vonios kambario. Po durimis pamatęs plonytį šviesos ruožą, suprato kad ten užimta. Buvo girdėti vandens pliuškenimas. Sintija, jo žmona, visai pasiuto, surengė maudynes vidury nakties. Bilas apsisuko ir išėjęs iš miegamojo, prisilaikydamas sienų, antro aukšto koridoriumi nuslinko iki tualeto. Uždegęs šviesą surūgusiu žvilgsniu nudelbė klozetą ir nusimovęs pižamines kelnes, atsisėdo. Kai turi vyriškų problemų, pasirinkimas nedidelis. Orumas pamintas, bet bent jau grindys liks švarios.
Nenorėdamas galutinai išsibudinti, sėdėjo užsimerkęs ir panarinęs galvą. Iš pradžių mintys buvo blausios, bet pamažu sąmonės dantračiai ėmė suktis vis greičiau ir vidinis monologas pasileido nenutrūkstama grandine.
Taip, jis anaiptol nebe jaunuolis, bet dar ne viskas prarasta. Prieš du metus, atlikęs būtinus tyrimus, asmeninis gydytojas patikino, kad prostatos išvešėjimas – gerybinis, ir, vartojant paskirtus vaistus, nemalonūs simptomai išliks minimalūs. Bilas pernelyg nesiskundė: prieš gerus metus į tualetą slinkdavo tris sykius per naktį, gi paskutiniais mėnesiais pasivaikščiojimų sumažėjo iki vieno. Tai reiškė neabejotiną pagerėjimą, bet kartėlis, kad organizmas vis atkakliau mojuoja balta vėliava galutinai nenuslopo. Įžengus į tokį amžių, bedugnė tyko už artimiausio kampo, ir nieko čia nepadarysi.
Jei problemos būtų tik jame, Bilas su tuo dar kaip nors taikytųsi, bet, panašu, kad negandos ima vis labiau skliaustis ir virš Sintijos. Jei ji galutinai susipyks su protu, bus visai riesta. Dievas mato, Bilas Rodžersas - neblogas žmogus, bet paskutiniu metu jo mintis vis labiau nuodijo įsitikinimas, kad su žmona kažkas negerai.
Užsimiršęs Bilas nejuto, kad reikalą atliko ir gali grįžti į lovą. Vietoj to, jis teberymojo ant šiuolaikinės santechnikos stebuklo ir bandė prisiminti, kada viskas prasidėjo. Na taip, Sintija visuomet mėgo vandenį, bet paskutiniais metais tas susižavėjimas virto aistringu romanu. Ji vis daugiau laiko praleisdavo vonioje. Rytinis dušas užtrukdavo kone valandą, ji neslėpė, jog suranda laiko išsimaudyti ir darbe (dirbo plaukimo instruktore viename miesto sporto kompleksų), o apie vakarinius gulinėjimus vonioje, nėra nė ko kalbėti. Dėl viso šito būtų galima apkaltinti žvaigždes, mat Sintija buvo gimusi po Žuvų ženklu, bet horoskopais Bilas netikėjo ir pasiteisinimų dangaus šviesuliuose neieškojo.
Jųdviejų santykių pradžioje, Sintijos pomėgį vandeniui, Bilas bandė priskirti liguistam higienos laikymuisi ar net psichiniam sutrikimui, vadinamam obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, bet slaptas ir labai gėdingu virtęs apsilankymas pas būsimos žmonos asmeninį gydytoją, šią prielaidą paneigė. Sintija Morton tiesiog mėgo vandenį. Labiau nei dauguma jųdviejų pažįstamų ir draugų. Kad ir ką tai reikštų, kad ir kaip tai Bilui, kuo toliau, tuo labiau nepatiktų. Tiesa, prieš trisdešimt metų jos pomėgis dar nebuvo taip įsigalėjęs. Naktimis ji mirkdavo ne vonioje, bet jo glėbyje, o kai viskas baigdavosi, tikrai nepuldavo slėptis ir karštligiškai trintis muiluota kempine.
Viskas pasikeitė palyginti neseniai ir žmonos gydytojas, apie kai kurias pacientės priklausomybes dabar galbūt būtų kitos nuomonės.
Bilas atsiduso, atsistojo ir užsitraukęs kelnes nuleido vandenį. Koridoriumi nušlepsėjęs iki miegamojo, įstikino, kad Sintija vis dar vonioje. Šviesos ruoželis po durimis neišnykęs, girdisi pliuškenimas; Bilui pasidingojo, jog užuodžia sūraus vandens talžomus akmenis ir smėlį. Tai vis jos mėgstamos druskos ir šampūnai voniai.
Atsisėdęs ant lovos krašto pernelyg stipriai nusispyrė šlepetes ir atsigulė. Laikrodis rodė 2: 48, pro užuolaidų tarpą įspindusi mėnesiena lubas ir grindis išvagojo šešėlių raštais.
Miegai išsilakstė ir Bilas, ištiesęs rankas virš antklodės, spoksojo į lubas. Netrukus pats sau pripažino, jog suirzo ir nežino ką daryti. Kiek galima kiurksoti toje vonioje? Velniai rautų, juk dabar gili naktis.
Staiga šovė mintis, kuri privertė pasijusti nepatogiai. O kas, jei Sintija, - turint galvoje jo problemas – sukasi kaip išmano... Ji visuomet buvo karšta moteris, ir lovos reikaluose drovuole nebuvo. Šturmanė ir antroji pilotė – daug tikslesni apibūdinimai. Ką ten, Bilas pripažino, jog dažnai ji grieždavo pirmu smuiku.
Apie tai pagalvojęs, tamsoje vos neprunkštelėjo, bet čia pat susiraukė. Panašu, kad ugnis gerokai priblėso tik jo židinyje.
Bilas gulėjo ir žvilgsniu atkakliai gręžė šešėliuotas lubas. Sintija guli vonioje ir save glamonėja, štai taip. Nenorėdama jo žeminti, bet ir negalėdama susitaikyti su esama padėtimi.
Įsiskaudėjo galvą. Mintys užstrigo tarytum žiurkėnas rate: anei atvangos, anei išrišimo. Bilas negalėjo patikėti, tuo, kad tokia akivaizdi mintis jį aplankė tik dabar. Tiesa, viena asmenybės pusė tikino, jog visa tai niekai ir Sintija nesislapstytų, bet pasikalbėtų atvirai. Problemos sprendimą šiais laikais surasti ne taip jau ir sunku. Kita pusė atkakliai laikėsi savo ir iš pasąmonės kėlė neoninėmis raidėmis blykčiojantį suvokimą, kad jis beviltiškai nuseno. Nejau Sintija jį nurašė? Jo žmona ir kompanionė. Po galais.
Bilas pajuto jį užliejančią pasipiktinimo pykčio bangą. Dienos šviesoje šis detektyvas neabejotinai išrodys apgailėtinai, bet dabar sustoti jis nebeįstengė.
Kažką suniurnėjęs karštligiškai nusimetė antklodę ir pakilo iš lovos. Jis privalo išsiaiškinti tiesą. Net jei šis noras galutinai sugadins jųdviejų santykius.
Bilas nuėjo iki vonios kambario durų ir akimirkai prie jų sustingo. Dar ne vėlu sustoti, elgiasi lyg pamišėlis. Kai proto balsas pralaimėjo, ryžtingai pasuko rankeną ir atlapojo duris.
Vonios kambaryje Sintijos nebuvo. Nei putų sklidinoje, trečiojo dešimtmečio formas atkartojančioje vonioje, nei prieš veidrodį.
Bilas peržengė slenkstį ir pasijutęs visišku prietranka, dešine ranka panaršė putotą vandenį. Vienas, du, trys, kas nepasislėpė – kvailys. Sintija po putomis negulėjo.
Staiga akies krašteliu kažką pastebėjo. Pasidingojo, jog pakitusi už vonios esanti sienos dalis. Tarsi nebūtų išklijuota įvairiaspalvėmis plytelėmis, bet senų seniausiai nemačiusi remonto. Į sieną žvairuojant atrodė, tarytum ši nusėta pelėsių juodulių, o plytelės virtę atsilaupiusiais dažais. Siena nusirito raibulys. Tarsi žiūrėtum į vandenį... Paviršius skydo ir skaidrėjo tiesiog akyse. Tarytum krioklys, slepiantis įėjimą į paslaptingą urvą.
Dvejodamas ištiesė ranką į priekį ir ta, nesutikusi pasipriešinimo, perėjo sieną kiaurai.
Nusprendęs, jog sapnuoja ir jam neliko nieko kito, kaip tik išsiaiškinti, kas čia vyksta, Bilas įsilipo į vonią ir kurį laiką stebėjo sienoje atsivėrusią angą. Viena iš dviejų, arba pasimaišė protas, arba žmona nuo jo slepia kur kas daugiau, nei galima įsivaizduoti.
Bilas ištiesė rankas priešais save, užsimerkė ir žengė į priekį. Pajuto, kad sutriko pusiausvyros pojūtis. Atrodė tarsi smegtų į kažkokią prarają. Panašiai turbūt jautėsi Alisa, įkritusi į pono triušio urvą. O kas, jei jo žmona ir yra alisa? Alisa iš sumautos Stebuklų šalies. Mintis pasirodė tokia keista, jog Bilas ties ja ilgiau neapsistojo. Juk visai tai tik sapnas, o sapnuose žmona gali tapti net ir pati Elžbieta Antroji. Ilgiausių jai metų.
Svaigulys išnyko, ausis užgulė šniokštimas. Bilas pajuto, jog stovi vandenyje iki kelių. Šnerves užliejo jūros ir drėgno akmens kvapai. Atsimerkęs pamatė, kad papuolė į prietemoje skendintį urvą, į kurį vis plūdo putotas vanduo. Buvo drėgna, sūru ir šilta. Blauzdomis Bilas juto vandens judėjimą pirmyn ir atgal, kuris buvo gerai pažįstamas. Tarytum stovėtų įsibridęs į banguojančią jūrą. Ištiesęs ranką, pirštais prisilietė stūksančio uolos išsikišimo. Šlapio, nelygaus ir nugludinto. Uola, kaip uola. Jei tai sapnas, tai labai jau tikroviškas.
Sunerimęs Bilas atsisuko atgal ir pamatė, jog Įtrūkimas niekur nedingo. Į tokį pažįstamą ir logišką, plytelėmis išklotą ir rankšluosčiais nukabinėtą kambarį žvelgė iš kitos pusės. Tamsaus ir drėgno logikai nepasiduodančio urvo. Vonia tebeturėjo aiškiai apibrėžtus kontūrus, joje tebedegė gelsva kiek prislopinta šviesa. Bilas atkreipė dėmesį, kad apšvietimas į urvą neprasiskverbia. Tartum negalėtų įveikti nematomo barjero.
- Sintija, kur tu?
Klausimas nuskendo į grotą tebeplūstančio vandens grumėjime. Pėdomis jausdamas apvalainus akmenis, Bilas nubrido į priekį.
- Sintija!
Apėjęs artimiausią uolos išsikišimą iš netikėtumo prisimerkė. Netoliese, pro pakibusią akmens arką į vidų skverbėsi dienos šviesa ir plūdo purslotas vanduo. Bilas nuskubėjo link išėjimo. Palikus užutekio prieglobstį, plūstančio vandens srovė gerokai sustiprėjo ir apsivijusi kojas - pargriovė. Bilas kiek ilgas pūkštelėjo į vandenį. Akimirkai paniro ir galva, o rankos karštligiškai graibstė orą. Dabar visu kūnu juto vandenyje glūdinčią galią. Ritmingą judėjimą, kuris bėgant laikui nugludindavo net aštriausius akmenis.
Bangavimas nustūmė link sienos, rankomis apčiuopęs atramą, Bilas šiaip ne taip atsistojo. O juk galėjo ir galvą susitrenkti. Permirkęs stebėjo bangavimą, o kuomet vanduo ėmė slūgti, puolė link išėjimo. Jei nenori būti parblokštas ir sugrąžintas į urvą, beprasidedančio antplūdžio metu geriau nestovėti stichijai skersai kelio. Išpuolęs į dienos šviesą, pasuko kairėn ir nubrido pakrante, šalin nuo uolų sangrūdos.
Kuomet akmenis pakeitė paplūdimio smėlis, Bilas parpuolė ant žemės ir kurį laiką taip gulėjo. Susidėjęs rankas ant krūtinės juto kaip daužosi širdis, ant lūpų buvo justi sūrumas. Suprato, jog nė nenutuokia, kur atsidūrė. Dangus buvo gilus ir mėlynas. Kažkoks kitoks. Pasislinkęs. Į nosį plūstelėjo įvairūs kvapai. Sodrūs ir aštrūs, o kai kurie ir riečiantys nosį. Šlapio smėlio pustoniai, druskos ir jodo motyvai, o visa tai vainikavo pakrantę nusėjusių pūvančių organizmų smarso tema. Nors buvo labai šilta, čia buvo lengva kvėpuoti. Įkvėpti pilna krūtine, jei galima taip išsireikšti. Ačiū dievui, dusuliu Bilas niekada nesiskundė, jam užtenka ir padidėjusios prostatos, bet apėmė pojūtis, kad oras čia kur kas tirštesnis. Riebesnis - taip, tai tinkamas žodis apibūdinti tam, ką jis jaučia. Bilas pasijuto apsuptas gyvybe kunkuliuojančio ir jusles užaštrinančio oro vandenyno. Sultinys, štai kur jis pliumptelėjo. Į riebų kunkuliuojantį buljoną.
Bilas persibraukė šlapius plaukus ir atsistojo. Priešaky bangavo audrota įšilusi jūra, neperžvelgiama ir neabejotinai pilna gyvybės. Vos ją išvydęs, suprato, kad tebesapnuoja, ir, galbūt, tai daro sėdėdamas ant unitazo. Daug nesvarstęs, įsižnybo į kairę ausį. Nutvilkė skausmas, bet supantis pasaulis neišnyko. Iš sapno taip lengvai neišsikrapštysi, tuo labiau, kad žnybtelėjimas – taip pat sapno dalis.
Į jūros mūšą įsimaišė pašalinis garsas. Kol buvo vos girdimas, panėšėjo į sausą traškesį, galiausiai virto tolygiai stiprėjančiu dūzgimu. Bilas atsisuko garso pusėn ir iš pradžių pamanė, jog nuo pakrantės miško atskrenda didžiulis paukštis, bet tuoj pat susiprotėjo, kad siaubingai klysta. Tankiai švysčiodamas permatomais sparnais artėjo milžiniškas laumžirgis. Supratęs, koks tas gigantiškas, Bilas nustėro. Padaras dydžiu galėjo varžytis su radijo bangomis valdomais lėktuvų modeliais, ir ne mažiausiais, bet tais, su kuriais varžybas rengia suaugusieji.
Vabzdys priskrido prie jį sudominusio pakrantės objekto ir skleisdamas garsų čirškesį pakibo galvos aukštyje. Jiedu vienas kitą tyrinėjo. Bilas spoksojo į facetines, smaragdinio atspalvio mandarino dydžio akis, ir negalėjo atsistebėti, kokios tos gražios ir svetimos. Vabzdys, savo ruožtu, virpčiojo nariuotu šereliais apaugusiu kūnu, blykčiojo perregimom sparnų plėvėm ir stebeilyjo į nematytą, pižama vilkinčią būtybę.
- Skrisk! – atsitokėjo Bilas. Nuostaba užleido vietą senutei baimei.
Vabzdys ėmė čirkšti garsiau ir be pastebimų pastangų, tarsi įjungęs atbulinę pavarą, perskrido kelis metrus atgal. Nė nepasukęs galvos ir keistų sudėtinių akių. Tikras evoliucinės bioinžinerijos stebuklas.
Nenorėdamas eksperimentuoti, kas būtų, jei padaras nutūptų ant galvos, Bilas ėmė mojuoti rankomis.
- Skrisk iš čia. Nešdinkis po velnių!
Virpčiodamas gigantiškas laumžirgis pakeitė dar kelias stebėjimo vietas, galiausiai, staigiai pasisuko visu kūnu ir nuskrido miško pusėn. Link medžių, kurie nekalbėjo ir taip įkyriai nemostagavo ataugomis.
Paliktas ramybėje, Bilas pritūpė ir delnais ėmė nervingai trinti pižamines kelnes. Žvilgsnis slydo pakrantės smėliu, kuris nebuvo nei baltas, nei akinantis, o sėte nusėtas pūvančiom vamzdiškom jūržolių draiskanom ir gausybe įmantriausios formos kriauklių. Nuo mažyčių iki didelių ir neįprastų akiai. Susivijusių įmantriais raštų fraktalais ir spinduliais. Apvalainų, pailgų ir dvigeldžių. Kiaukutų, kokius paprastai rodo apie Žemės geologinę istoriją pasakojančiose laidose. Kuo ilgiau Bilas tyrinėjo tas įvijas ir užraitymus su pūvančiais moliuskų viduriais, tuo labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad ten, kur jis gyvena, tokios kriauklės pajūryje nesimėto, bet virtę suakmenėjusiais įspaudais, guli palaidotos giliai uolienose.
Dar tas laumžirgis... Po galais, panašu, kad jis nusikėlė kelis šimtus milijonų metų atgal. Į vieną iš buvusių geologinių Žemės erų. Ir padarė tai pro skylę vonios sienoje. Atradimo akivaizdoje, perspektyva atsidurti palatoje minkštintom sienom, išrodė kaip visai priimtinas variantas.
Pajutęs, kad prasideda panikos priepuolis, Bilas ėmė kvėpuoti greičiau ir nunarino galvą. Dabar pats tinkamiausias metas. Tikrai. Betrūksta, kad rėkdamas pasileistų jūros pusėn, kur jį nudaigos koks milžiniškas prieštvaninis ryklys.
Prisivertė kvėpuoti lėčiau. Viskas gerai, akistata su gigantišku laumžirgiu pasibaigė laimingai: nenukando nei ausų, nei nosies, tad nereikia anksčiau laiko išskysti. Galų gale, juk visa tai tėra į košmarą peraugęs sapnas, ar ne? O kol viskas pakenčiama, reikia apsižvalgyti. Paieškoti Sintijos.
Susitvardęs Bilas atsistojo ir nusprendė paėjėti link paplūdimio pakraštyje stūksančio miško. Miško, kokio lig šiol neregėjo nė vienas žmogus. O kad jis toks, buvo aišku vos tik į jį pažvelgus. Pirmas į galvą šovęs apibūdinimas: gigantiška senųjų amžių žalija. Bilas neabejojo, kad tokio žodžio nėra, bet giria tokia ir buvo: svetima, bet tuo pat metu nuostabi ŽALIJA.
Prisiartinęs prie artimiausių medžių, sustojo. Čia karaliavo visokiausių formų ir dydžių paparčiai. Nuo įprastinių, iki virtusių įspūdingais medžiais. Senoviniais, primityvokais ir tuo pat metu kerinčiais. Bilas suprato, kad lįsti į džiungles neverta, bet žalumos proskynoje pastebėjęs patogią vietą apsižvalgyti, visgi ryžosi ir nėrė tarp linguojančių papartiškų vėduoklių.
Prieš akis atsivėrė pelkėta, kiek žemiau jūros lygio išsidriekusi lyguma. Išraižyta ežerėlių ir juos jungiančių pratakų. Artimiausias užutekis prasidėjo vos už kelių metrų. Čia tvoskė rūgščia žeme ir aitrumu. Telkinio pakraščiuose besistiebiantys augalai taip skyrėsi nuo įprastinių, jog gniaužė kvapą. Aplink karaliavo asiūkliai. Didžiuliai asiūkliniai medžiai augo pavieniui, mažesnieji spietėsi į guotus, galiausiai virsdami siūliškais tankumynais. Šen bei ten išsimėtę paparčmedžiai kiek priminė palmes, gi asiūkliai – savotiškas skėtines eglutes; besižvalgydamas, Bilas pastebėjo medžius, kurių kamienus ištisai dengė gruoblėtas, drakono žvynus primenantis raštas. Tie medžiai buvo stori, pašakniui jų kamienai labai platėjo, o lajos savo forma kiek priminė brokolius. Palyginti su kamienais, buvo ne tokios kuplios ir išlakios, tarytum, motušė gamta su kamienų kūrimu jau būtų beveik baigusi, o su viršutine dalimi iki galo neapsisprendusi. Jokių lapų ir spyglių, tik papartiškos formos, taip pat, arklio uodegą primenančios lajų šluotelės. Aptikęs dar vieną rūšį, Bilas negalėjo patikėti savo akimis. Pataisai, šliaužiantys augalai, kurie jo laikais miškuose augo kartu su samanomis, čia taip pat buvo virtę medžiais. Savo apvalaina forma, jų šakos priminė į dangų nukreiptus ir kažko maldaujančius čiuptuvus.
Ir visa ta įvairovė atkakliai stiebėsi aukštyn. Į saulę, lietų ir vėją. Vešėjo ir barstė nesuskaičiuojamas sporas. Štai kodėl čia taip lengva kvėpuoti: dėl karaliaujančių priešistorinių girių atmosferoje turbūt labai padidėjo deguonies kiekis. Dėl jo ir puvimo procesų, čia dažnai kyla gaisrai, o išdegusių plotų vietoje tučtuojau randasi nauji atvašynai. Kemsynuose buvo matyti daugybė blyškiais grybais nusėtų išvartų. Protomedžiai gyveno ir mirė, tai buvo augalijos rojus ir pragaras vienu metu. Tai buvo laikai, kuomet susiformavo Žemės anglies klodai.
Bilas sumetė, kad niekur nematyti knygose ir filmuose tokių populiarių dinozaurų. Matyt, jų laikas dar neatėjo... Šiose keistose balotose giriose šeimininkauja žuvys, vabzdžiai ir amfibijos. Milžiniški laumžirgiai, šimtakojai ir kitokie geliantys gyviai. Tarsi to patvirtinimas, iš visų pusių sklido nenutrūkstantis čirpimas ir tarškesys. Cikados ir žiogai kumščio dydžio. Jei surizikuotų į pelkę paėjėti giliau, tikrai aptiktų į krevetes panašių, šuns dydžio vorų, o skorpionai, galima kirsti lažybų, nuo šiuolaikinių skiriasi ne taip jau ir smarkiai...
Visai netoli pradūzgė vienas kitą besivaikantys laumžirgiai. Abu blykčiojo saulėje tarsi padabinti smulkiais deimantais.
- Sintija, kur pasidėjai? – sumurmėjo Bilas. Brangioji, nežinau kaip tau, bet apsilankymas Medžių ir Vabzdžių Rojuje, man jau ima veikti nervus.
Bet Sintija nepasirodė ir supratingai galva nepalingavo. Toli priekyje pasigirdo pūkštelėjimas. Ežerėlio paviršiumi pasklido raibuliai. Bilas šiaip ne taip įžiūrėjo ant tolimojo kranto išsipleikusį žalsvai juosvą gyvūną. Mintyse jį pakrikštyjo dvimetrine salamandra. O gal tai buvo šiuolaikinių varlių protėvis.
Į klausimą, ar čia jau užsiveisė pirmykščių krokodilų, atsakymo Bilas nusprendė neieškoti. Dar kiek pasigėrėjęs neįprastu peizažu, apsisuko, ir jau norėjo žingsniuoti atgal, kai pajuto, jog negali pajudinti kairės kojos.
Į paširdžius smogė suvokimas, kad viskas pakrypo blogiausia įmanoma linkme. Košmaras pasiekė apogėjų. Bilas nudūrė akis žemyn ir susiraukė. Taip, jis neabejotinai įkliuvo. Koją buvo apsiviję ilgi čiuptuvai. Buvo glotnūs ir be siurbtukų. Juodi, odiški ir blizgantys saulėje. Į galvą šovė gluminantis palyginimas, jog jie panašūs į paprasčiausias langų ir slenksčių sandarinimo gumas. Skirtumas tik tas, kad jų stangrume ir judesiuose slypėjo priešiška kryptinga valia. Nustėręs, Bilas stebėjo, aplink čiurną besiveržiančius pančius, keli jau tiesėsi ir link dešinės kojos.
Bjaurybės išlindo iš čia pat telkšančio vandens. Kol kas jų šeimininko nesimatė, bet tai tik laiko klausimas. Reikia tučtuojau įveikti jį apėmusį stabą, nes jei to nepadarys, artimiausiu metu virs šlykščios fosilijos pietumis.
Bilas pabandė išsilaisvinti ir tai bedarydamas pargriuvo. Pajutę, kad auka priešinasi, čiuptuvai ėmė raizgyti ir antrą koją.
- Gelbėkit. Sintija! – suriko Bilas. Jam visai nebuvo juokinga. Gulėdamas ant prieštvaninio ežerėlio kranto, puikiai matė, jog iš vandens tiesiasi nauji čiuptuvai.
Jie panašūs į aukštos įtampos kabelius, muistydamasis ir trūkčiodamas kojomis, pamanė Bilas. Į velnioniškus izoliuotus kabelius. Ir jei vandenyje glūdintis padaras sugeba akumuliuoti elektrinį krūvį, tepadeda jam dievas.
Elektra Bilo nenutrenkė, ir jis, kaip įmanydamas tebemėgino išsilaisvinti. Įtempus raumenis, pavyko kojas sulenkti, bet čiuptuvai nepaleido, ir, netrukus, Bilas vėl tysojo paslikas. Netgi pajuto, kad šlykščios ataugos ėmė numovinėti pižamines kelnes.
Bilas ėmė naršyti aplinkui ir užčiuopė šalia augančio paparčio guotą. Tuomet griebėsi jo abejomis rankomis ir tvirtai įsikabino. Sutelkęs jėgas pabandė prisitraukti, ir jam tai padaryti pavyko, bet čiuptuvai nuo kojų neatitrūko. Bilas pamatė, kad iš vandens ėmė lįsti priešininkas.
- Juk čia prakeiktas moliuskas.
Dingtelėjo, kad padarą galima apibūdinti ir kaip gigantiškoje kriauklėje apsigyvenusį kalmarą. Iš vandens ėmė lįsti monstriškų proporcijų kiaukuto gūbrys; čiuptuvai driekėsi link jo ir dingo priekinėje dalyje esančioje angoje. Jį nutvėrė gigantiškas priešistorinis amonitas!
Pilkai melsvas, spirališkas kiaukutas vis labiau kilo iš vandens, į nosį tvokstelėjo dumblo ir yrančių augalų kvapai. Buvo aišku, kad padaras šliaužia artyn. O kas, jei sutvėrimas juo tiesiog susidomėjo ir visai nenori suėsti? Šitai buvo taip pat įtikinama, kaip gimtajame mieste po vejas laigantis vienaragis. O sugalvojus norą užtenka papūsti jam po uodega ir viskas išsipildys. Tikrai tikrai.
Kuomet Bilas pastebėjo iš vandens pasirodžiusias sutvėrimo akis, išgaravo paskutiniai savitvardos likučiai ir jis ėmė blaškytis tarytum į tinklus įsipainiojusi žuvis. Tos pseudoakys buvo visai nepanašios į įprastas, bet Bilas neabejojo, kad padaras jį savaip stebi ir tyrinėja. Ten, kur čiuptuvai virto mėsingu, kiaukute pranykstančiu pagrindu-galva, iš šonų buvo matyti du iškili ratilai. Jų paviršius pulsavo ir mainėsi. Įgaudavo vis kitokias rašalo dėmių formas. Svetimas ir neperprantamas. Labas, aš krabas ir tuojau tave suėsiu.
Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, bet Bilas ėmė ir pabudo.
Deja, tai begėdiškas melas. Pižama vilkintis senyvas, geriausius gyvenimo metus jau nugyvenęs vyras, tebesimuistė, ir visu kūnu ant žemės paišė pamišusius purvo drugelius.
- Kas nors, padėkit!
Bilas pūkštė ir darė prisitraukimus. Papartis, nors ir ganėtinai tvirtas, neteko vis daugiau stiebo vėduoklių ir greitai virto nupešiotu stagaru. Bilas rangėsi unguriu ir žalčiu, bet niekas negelbėjo. Kone jaučio dydžio moliuskas jau buvo beveik ant kranto. Glitus ir šliurpsintis. Abiejose pusėse už akių buvo matyti išsipučiančios ir bliūkštančios odos klostės. Nejau padaras gali kvėpuoti sausumoje? O gal tiksliau: kiek laiko jis gali išbūti ant kranto? Deja, ir neabejotinai, lygiai tiek, kiek reikės juodam darbui atlikti.
Bilas juto, kad senka jėgos ir muistymasis sutvėrimui sukelia vis mažiau problemų. Jei artimiausia metu nieko nesiims, viskas bus baigta. Supratęs, kad tuščiai priešintis nėra prasmės, Bilas ėmė karštligiškai tyrinėti aplinką. Į visas puses styrančių paparčių nors vežimu vežk, o kad kokią lazdą ar akmenį... Šalimais nebuvo jokių ginklu galinčių tapti įrankių. Netekęs vilties Bilas nukreipė žvilgsnį į priekyje iškilusį gigantišką galvakojį ir vos susilaikė nežvygtelėjęs. Ten, į kairę nuo padaro, seklumoje matyti nemažas akmuo. Svarbiausia, kad pažiūrėti jis nebuvo pernelyg didelis. Bilas iš visos širdies vylėsi, kad tai ne didesnio luito iš vandens kyšanti viršūnė. Tai vienintelis jo šansas. Vienintelis. Tuo labiau, kad čiuptuvai varžo jo judesius, kuomet jis nori atsitraukti nuo padaro, bet kai puls stačiai į glėbį, tos barzdavirvės visai netrugdys. Na, bent jau tiek, kad pavadėlis pasidarys ne taip įtemptas.
Svarstyti nebebuvo kada, mintyse atsisveikinęs su žmona, Bilas nuropojo tiesiai į savo kankintoją. Sumažėjus juodu skiriančiam atstumui, čiuptuvai neteko įtempimo ir Bilas pasijuto kiek laisvesnis. Atsidūręs netoli iš kiaukuto kyšančios sutvėrimo galvos, keturpėsčias staiga metėsi link vandenyje gulinčio akmens.
Klūpėdamas abiem rankom čiupo už luito kraštų ir pabandė pakelti. Tuoj po to pirmykštę girią sudrebino rinktiniai keiksmai.
Akmuo nė nekrustelėjo.
Kovoje dėl išlikimo, žmoguje, kaip ir gyvūnuose, įsijungia žilą senovę menantys savigynos mechanizmai. Adrenalino įkarštyje Bilas atsigręžė į šalimais stūksantį, kojas vis labiau veržiantį moliuską, ir jį užpuolė. Urgzdamas ir karingai atkišęs rankas. Dešine įsikibo į pirmus pasitaikiusius čiuptuvus, gi kaire ėmė akėti mėsingą ir slidžią galvą. Nusigavęs iki akies, suvarė nagus į apskrito darinio pakraščius ir ėmė plėšti lauk.
Padaras krūptelėjo, skausmo sąvoka jam buvo pažįstama. Priešinosi ne spiegdamas, bet tyliai: pašėlusiai plakė čiuptuvais ir charakteringai šliurpsėjo. Odiškos ataugos ėmė pančioti rankas. Bilas nepasidavė ir į siaubūno akį įsikirto abiejų rankų nagais. Čiuptuvai čaižė skruostus, į veidą pūsčiojo žuviškas vandens gyvio kvapas, bet Bilas nepasidavė. Sužvėrėjęs nagais vis giliau smigo į priešininko kūną ir tebemėgino keistąją akį išplėšti ar bent jau nepataisomai sužaloti.
Ir jam pavyko! Iš Roršacho testus demonstruojančio veizolo ėmė švirkšti juodas lipnus skystis. Padaras ėmė trūkčioti ir dar įnirtingiau plakti čiuptuvais. Skruostus ir kaktą nusėjo kruvini rėžiai, bet Bilas laikėsi savo. Sukandęs dantis darbavosi nagais, kol galiausiai akis atsiskyrė nuo priešininko kūno. Juodai ištepliotas trofėjus liko gulėti delne.
Galvakojis visas įsitempė, o paskui sutelktą energiją pavertė judesiu. Gigantiškas kiaukutas pūkštelėjo į ežerėlį ir ėmė grimzti į drumzliną gelmę.
- Aš nugalėjau! Aš tave įveikiau! – įsibridęs į vandenį staugė Bilas ir kaip pamišėlis purtė virš galvos iškeltą mėsgalį.
Veidu sruvo kraujas, maišėsi su padaro iššvirkštu rašalu, bet jis tebemojavo brangiuoju prizu. Pergalės įrodymu, garantavusiu gyvybę. Bent jau kol kas.
Bilas vandenyje pamatė raibulius. Netoli paviršiaus šmėkštelėjo pažįstamos formos kiaukuto fragmentas. Ne vienas. Burbulai ėmė kilti dar keliose ežerėlio vietose. Užpuoliko skundą išgirdo gentainiai ir išsiruošė į keršto žygį. Supratęs, kad iš vandens tuoj ims lįsti daugybė juodų šmaikščių, Bilas atsivėdėjo ir nusviedė dvikovos įkalčius į vandenį. Tuomet šoko į krantą ir pasipustė padus. Susirėmimų su gigantiškais galvakojais jam per akis.
Sėkmingai išnėręs iš paparčių atvašyno, klupinėdamas pasileido paplūdimiu link uolų sangrūdos. Be pižaminių kelnių, purvinas ir nuogu užpakaliu. Beveik kaip mitinis Adomas.
Į krantą triukšmingai ritosi bangos, smėlis buvo nusėtas jūros gyvių ir augalų likučių, o dangumi plaukė didžiuliai balti debesys. Viskas pažįstama iki kaulų smegenų, ir tuo pat metu neįsivaizduojamai svetima. Sako, jog velnias slypi smulkmenose, ir tai yra šventa tiesa. Juk kai smulkmena išsipučia jaučiu, jos taip lengvai nesutraiškysi.
Pasiekęs pakrantę Bilas prisivertė sustoti ir kiek apsiraminti. Ties įėjimu į urvą šėlsta stiprios srovės, ir jei bus neatsargus, pargriautas gali žiebti galva į sieną. Toks įvykių posūkis būtų tikras pasityčiojimas. Po to, kai susidorojo su prakeiktu ktuliu, jis privalo parsigauti namo. Žinoma, jei pripumpuotas vaistų neguli kokiam arkeme, o vonios kambaryje atsivėręs laiko plyšys tebėra savo vietoje.
Bilas ritmingai kvėpavo, buvo malonu jausti pėdas glostančias vilnis. Žingsnis po žingsnio, patraukė link uolėto iškyšulio. Pakrantės smėlį pakeitė žvirgždas, ėmė rastis vis didesnių akmenų ir luitų. Sustojo netoli į grotą vedančio arkos puslankio, ir kurį laiką stebėjo ritmingą vandens judėjimą. Štai jis šniokšdamas plūsta į vidų, o štai, užputojęs ir purslotas, sugrįžta atgal į jūrą. Ritmas. Kaip ir šokant, svarbiausia pagauti ritmą.
Probėgšmiais žvilgtelėjo į už paplūdimio juostos dunksančią selvos sieną. Slėpiningą ir knibždančią peraugusių gyvių. Viso geriausio, ir dėkui, kad nesuvalgėt. Pabandyti - pabandėt, tokios vietinio svetingumo taisyklės, bet šįkart sėkmė šypsojosi kvailam turistui.
Kuomet prasidėjo potvynis, Bilas sparčiai nubrido į tamsuojančias akmenines žiotis. Atsidūręs viduje tučtuojau prisiplakė prie artimiausios sienos ir jos įsikibo. Juto kaip srovės tikrina kojų tvirtumą. Masažas, bet labai jau apgaulingas. Atsipūtė tik nubridęs už didžiulio uolos išsikišimo. Užutekyje stichijos šėlsmas buvo gerokai prislopęs.
Nišoje tebebuvo matyti išganingas įtrūkimas erdvės ir laiko kontinuume. Gelsvas savyje įkalintas švytėjimas. Daug negalvojęs Bilas užsimerkė ir žengė į priekį. Netrukus atsidūrė vonioje ir žvalgėsi po staiga pasikeitusią ir tokią mielą tikrovę. Hjūstone, laikonautas sugrįžo namo, misija sėkmingai baigta.
Ištrūkęs iš mirties nagų, Bilas gulėjo vonioje. Vanduo buvo dar visai šiltas, o paviršiuje tebeplaukiojo spygliuočiais atsiduodančios putos. Sulaikęs kvėpavimą ir paniręs po vandeniu, pastebėjo, jog įtrūkimas sienoje pamažu traukiasi ir nyksta.
Paskui rūpestingai nusiprausė ir išsitrynė rankšluosčiu. Nuslūgus adrenalinui ėmė skaudėti visą kūną. Jo amžiuje reikia laigyti ne po praamžes girias, o kapstytis sode. Daugų daugiausiai. Bilas šyptelėjo, o kai prisiminė, kad ant prieštvaninio ežerėlio kranto paliko apatinę pižamos dalį, užvertė galvą ir nusikvatojo.
Baigęs švarintis dezinfekavo veide paliktus rėžius ir kaip pavyko užklijavo pleistru. Išgėręs tabletę nuo skausmo, įsispyrė į šlepetes ir nuėjo į miegamąjį. Spintoje susirado naują naktinių komplektą. Rengėsi susikaupęs ir neskubėdamas, tarytum tai būtų paradinė uniforma. Paskui uždarė vonios duris ir sugrįžo į lovą. Mėnesiena ant kambario sienų šešėlių nebepaišė, o laikrodis rodė 4: 29 Panašu, kad išvyka į Monstrų paplūdimį užtruko kur kas ilgiau, nei jam atrodė. Na, bent jau šioje Įtrūkimo pusėje. Laikas toks dalykas... Kuomet koks golumas įspraudžia tave į kampą, laiko visuomet pritrūksta. 
Gatve pravažiavo automobilis. Už praverto lango tykiai šnarėjo liepa, o Bilas stebėjo vonios duris ir svarstė, jog reikės į jas įdėti abipusį užraktą. Taip pat prausykloje sumūryti papildomą sieną. Varstyti duris į praeitį - pernelyg pavojinga. Gerai, kad ten paliko ne kokį ratą ar laikrodį, o tik melsvas kelnes, kurios kaip mat sudūlės. Sudūlėjo prieš šimtus milijonų metų.
Palengva ėmė snūduriuoti, o blėstančia sąmone tebeklaidžiojo po priešistorinį paplūdimį. Į krantą besiritančios bangos ramino ir hipnotizavo.
Vonioje pasigirdo pliuškenimas ir vos girdimas šnabždesys. Paskui atsidarė durys ir Sintija įėjo į miegamąjį. Atsisėdo ant lovos krašto ir kažką įtemptai svarstė. Padvelkė jūra.
O tada pasaulis paskendo cikadų tarškėjime, saulę užtemdė milžiniška vabzdžio akis.
Pasklido aštrus jodo ir pūvančių dumblių kvapas. Buvo sunku kvėpuoti, ant lūpų kapsėjo sūrūs lašai. Bilas atsimerkė, o virš jo palinkusi vienaakė būtybė suklykė:
- Bilai Rodžersai, ką tu padarei!