*

žinau kad man parašysi
žinau tikiesi kad perskaitysiu
ir negalėdamas atsakyti kukčiosiu iš nevilties
indukuoto skausmo

nė velnio

pirmiausia perskaitysi tu
viską ką žinai geriausia
tas trisdešimt metų trunkančias girtuoklystes
parinius negrįžimus namo
alkoholines ir endogenines psichozes
su kažkokiu supistu lakstymu basomis per sniegą
mosikavimu duonriekiu
su sprogstančios tylos pykčiais ir įgimta meile ir neapykanta
jaunėlio psichozėmis ir mudviejų ašaromis
žinoma tavo daug vertesnėmis- už ką? už ką? už ką?
pamaldaus tėvo gulėjimu kryžium prišiktom kelnėm
(gėrė kur kas nuoširdžiau nei tikėjo)
gulė kėlėsi vėl gulė kėlėsi- atsikėlė
dabar tyli nekalba
nėr su kuo
nėr apie ką
net paskaityti
bet tavo ašaros brangiausios
po 700 rublių už stiklinę- dieve, už ką?

ir dar daug daug daug ką pamiršau greičiau nenoriu atsiminti
bet kas sukasi kilpomis mazgais tavo karščiuojančiose smegenyse...


        sakiau
        parašysiu aš pirmas

        parašiau


dabar tavo kančia kaip dievo sieksnis-
begalinis ir nežinia ar tikras