Šešėlių saulė. Medus

Pabudau nuo deginančio aštraus skausmo gerklėje, oro trūkumo ir šalčio. Burnoje, nosyje jaučiau dumblą. Pramerkiau akis ir staiga atsisėdusi giliai įkvėpiau. Užsikosėjau. Dar daugiau dumblo, skausmo ir... Ir... Pajutau kaip Junos rankos mane stipriai apkabina.

Negalėjau nustoti kosėti, bet taip pat tvirtai į ją įsikabinau. Norėjosi verkti iš baimės, kurios dar buvo pilnas visas kūnas, ir džiaugsmo, kad tebesu gyva. Bet kaip aš dar gyva? Juk nieko šalia nebuvo. Stipriai stipriai spaudžiau jos nugarą. Buvo taip šalta, bet taip gera. Taip gera gyventi, taip gera vėl kvėpuoti. Pirmą kartą iš tiesų supratau kaip nuostabu yra įkvėpti. Nesvarbu, kad skaudėjo kiekvieną kartą orui tekant į krūtinę - skausmas reiškė, kad esu gyva.

-Jau galvojau, kad viskas, – sušnibždėjo ji.
-Aš ir, - sukūkčiojau.

Vis dar negalėjau jos paleisti. Nieko, iš ko susidėjo gyvenimas nebenorėjau paleisti. Tebespausdama Juną galop apsidairiau, bandydama suvokti kur esu. Ten tolėliau, dešiniame krante bolavo tas skardis, priešais - ežeras, už mūsų - miškas, po mumis - pieva. Pasukau galvą į kairę.

Čia pat, ant žolės netoli mudviejų sėdėjo Bartas. Toks pat šlapias ir drebantis kaip aš. Mėnulis atsispindėjo jo besišypsančiose akyse, kurios žiūrėjo tiesiai į mane. Užsimerkiau - man turbūt vaidenasi. Juk jo nebeturėjo čia būti. Bet atsimerkusi ir vėl jį išvydau.

-Bartai?
Juna paleido mane ir atsitraukė.
-Juk sakei, kad iškeliauji.
-Sakiau „turbūt“, – tyliai ištarė jis.
-Ar tu mane... – Pažvelgiau į Juną. – Ar jis...?

Ji linktelėjo. Karšta banga nuslinko kūnu. Mane išgelbėjo Bartas? Bartas, kuris pats keletą kartų man sakė puikiai suprantąs mano gelmės baimę, tas, kurio maniau niekuomet nebepamatysianti. Dabar, šią akimirką, stengiausi net neatsisukti į jį. Nebūčiau galėjusi nepasakyti per daug. Nurijau dumblo skonį ir vėl paklausiau Junos:

-Bet kaip jūs mane suradot?
-Visas miestas tavęs ieško. Mes tik kaip tik buvom čia, kai jis tave įstūmė. Ar ten Šviesmilas?

Galvos judesiu pasakiau „taip“, ir vėl pažvelgiau į savo išgelbėtoją. Jis atsistojo ir išsigręžė ant žolės savo rankoves. Ir kodėl jis neleidžia man jo nekęsti, užmiršti? Taip pat pamažu pakilau nuo žemės. Jis įdėmiai žvelgė į mane, lyg vertindamas kaip gerai man seksis stovėti. Kaip tik tada susvyravau, ir Bartas vikriai sugavo mano ranką. Prisilietimas tarsi sudaužė dar vieną taip sunkiai mano statytą atitvarą ir, žengusi dar žingsnį artyn, jį apkabinau.

-Tu negali man nurodyti, tavęs nemylėti, – tyliai tyliai pasakiau priglaudusi kaktą prie jo šlapio peties.
-Kas? – paklausė neišgirdęs. Nesiruošiau to kartoti. Kad ir kaip šią akimirką mylėjau ir gyvenimą, ir jį, vis tiek nebesiruošiau kartoti.
-Ačiū, – ištariau garsiau.

Jis nieko neatsakė, tik jo rankos stipriai mane apsivijo. Daug stipriau negu bet kada anksčiau.
Dar niekada nebuvo taip gera gyventi.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Sėdėjau atsirėmusi į močiutės kiemo šermukšnį, ir pro užmerktus vokus stebėjau kaip saulė ir vėjas žaidžia su jo lapais. Aplinkui neįprastai tylu, tik iš kauladirbio sodybos priešais sklido neįkyrus stuksenimas, tik Luknė šalimais žaidė su sausais pagaliukais vadindama juos žmonių vardais. Sėdėjau visai nejudėdama ir jaučiau kaip odą šildo saulė, kaip kvepia darželio gėlės, ir po ištiestomis kojomis dygsta nauja žolė. Jei po kelių dienų ar savaičių ir vėl ateis mirtis, dabar dar norėjau pakvėpuoti gyvenimu.

Symantas nuo pat ankstyvo ryto buvo pas Skiriotą. Net ir Juna ten. Jie ten dėl manęs, o aš - čia. Ankstesnė Iglė būtų su jais. Ankstesnė Iglė dabar būtų ten ir nebesivaldydama išrėktų Skiriotui, kad jis pasirodė labai prastai; kad vietoj to, kad padėtų, jis tik viską sugadino; kad jam dar reikėtų pasimokyti kaip reikia būti kunigaikščiu. Bet galbūt ir gerai, kad aš nebebuvau ta ankstesnė Iglė, nes, galimas dalykas, jog po tokio pokalbio būčiau uždaryta į bokštą, dėl nepagarbaus elgesio su kunigaikščiu. Juk ir Skiriotas nebe toks, koks buvo anksčiau. Bet ankstesnioji Iglė buvo teisi – iš Skirioto naudos nebuvo. Jis turbūt tik pabandė pasikalbėti su Milotu, tas, žinoma, visko išsigynė ir užsiundė ant manęs Šviesmilą. Bet dabar, tikiuosi, viskas bus kitaip. Jau ryte visos pakampės skambėjo, kad Miloto sarginis šuo norėjo nužudyti Iglę, ir žmonės ne juokais supyko.

Vien dėl to nemaniau, kad man dabar reikia būti ten, vietoj to, kad būčiau čia ir jausčiau kaip šviečia saulė. Keistas, bet malonus jausmas. Įdomu, kiek laiko tęsiasi tas gyvenimo džiaugsmas, išsigelbėjus nuo beveik neabejotinos mirties? Abejojau, kad ilgai. Dar viena priežastis, kodėl reikėjo jį išnaudoti.

Kitas keistas, bet malonus jausmas buvo žinojimas, kad vos už keleto žingsnių, už namo sienos dar turbūt miega Bartas. Niekas, netgi Symantas, nesutiko išleisti jo sustirusio ir šlapio džiovintis prie laužo savo miško stovyklavietėje. Keistas tas mūsų svetingumas. Kaip Rūnas ir sakė, Bartas – mūsų svečias, tačiau gyvena jis ne pas mus.
Na, bet kitaip turbūt būtų sunku. Symantas tikrai išeitų iš proto. Vainė irgi, nors tas man ir mažiausiai rūpėtų. Garsiai atsidusau. Ir kaip kitos sugeba jo neįsimylėti? O gal nesugeba? Nusijuokiau pati iš savęs. Bent tiek, kad ant savęs nebepykau. Gyvenimas dabar buvo per trumpas tam, ir per gražus.

Išgirdau prie vartelių sukrenkščiant. Ar nori atkreipti dėmesį ar taip sau? Sukrenkštė vėl. Na gerai, atsimerkiau. Ten stovėjo Ugis. Kaip visad nunarinęs galvą, nedrąsiai žvilgčiojo į mane. Pakilau ir priėjau arčiau.

– Sveikas, užeik, – ištariau atkeldama vartelius.
Jis lėtai, lyg nedrįsdamas, prisiartino. Rankose nešėsi uždengtą molinę puodynę.
– Kaip jautiesi?
– Ačiū, gerai. Smagu, kad rūpiniesi.
– Atnešiau tau medaus, – ištiesė savo nešulį.
– O, kaip laiku! Mano gerklei bus pats tas. Ačiū tau labai, – ištariau paimdama puodynę. Ir neatsispyriau – pasilenkusi pakštelėjau jam į skruostą.

Jis krūptelėjo, linktelėjo, ir vos pradėjęs rausti atsisveikinęs nuėjo. Ir vėl supratau, kad pasielgiau negerai, bet vis tiek negalėjau liautis šypsojusi. Užkėlusi vartukus, su puodyne po pažastimi pasisukau į namą.

Mane sutiko smaragdinės akys. Atsirėmęs tarpduryje stovėjo Bartas. Galbūt jis matė visą pokalbį su Ugiu? Staiga pagalvojau, kad tai būtų buvę labai gerai. Kad jei būčiau žinojusi, kad jis čia, būčiau su Ugiu elgusis ir dar meiliau. Gal tuomet Bartas padarytų išvadą, kad tikrai turiu ką mylėti. Jis nusišypsojo, o gal net beveik nusijuokė ir nusisuko.

– Kas? – paklausiau eidama artyn. Jis papurtė galvą.
– Kas? Ko juokiesi?
Jis vėl papurtė galvą lyg sakydamas, kad tikrai neišduos, ir šiaip ne taip nustatė rimtą miną.
– Labas rytas.
– Labas rytas, – pasisveikino jis užkimusiu balsu. – Iš anksto atsiprašau už visas ateinančios dienos nesąmones – kai peršąlu, pasidarau dar keistesnis.
– O, vargšiukas. Bet vadinasi, gerai, kad aš turiu gerų draugų.
– Kodėl? – paklausė, jau iš arti.
– Nes geri draugai atneša medaus.
Bartas pasibjaurėjęs susiraukė.
– Fe, medus.

Praėjusi pro jį ir įžengusi į namus pastačiau puodynę ant stalo ir atsilaužiau gabalėlį korio.

– Ką turi omenyje sakydamas „fe, medus“? – paklausiau prieš atkąsdama. Korys pasirodė pilnesnis nei tikėjausi ir skysta lipni srovelė vikriai nutekėjo per delną ir smakrą. Kitos rankos pirštais skubėjau lašus susirinkti. Kol vargau su pirmuoju korio kąsniu Bartas įdėmiai mane stebėjo.

– Dvilypi jausmai apima. Šiaip nekenčiu medaus ir bičių.
Pakėliau akis. Dvilypi jausmai?

Tuo metu pro duris įlėkė Luknė.
– Turi medaus?
Šyptelėjau ir atlaužiau jai gabaliuką. Vėl pažvelgiau į Bartą. Jis tebežiūrėjo į mane.

– Nekenti bičių? Už ką?
– Nes nekenčiame ir to, ko bijome gal? Paskutinį kartą kai viena man įgėlė vos neišleidau paskutinio kvapo.
– Na jau. Dėl vienos bitelės?
– Gali netikėti, bet tikrai neįrodinėsiu vaikštinėdamas išsitepliojęs medumi kaip tu.

Kaip tik baigiau laižyti medaus likučius nuo delno.
– Viskas. Aš neišsitepus. Visai paprasta.
Jis priėjo arčiau ir ištiesęs ranką perbraukė smiliumi man per smakrą. Sustingau. Kas dabar?

Ant jo piršto liko lašas medaus. Dar kelias akimirkas jis žvelgė į jį, o tada pakėlė sau prie lūpų ir nulaižė. Mudviejų akys vėl susitiko. Šį kartą iš arčiau.

Kaip turėjau suprasti tą žvilgsnį? Tai, jog...? O gal ir vėl nebuvo ką suprasti?

Jis vėl nusišypsojo ir pabaigė tą pokalbį tuo pačiu „fe, medus“.
Kol mudvi su Lukne pasmaližavom Bartas įsitaisė kampe ant suolo. Luknė čiauškėjo, aš apsimetinėjau, kad jos klausau, bet vis bandžiau bent akies krašteliu žvilgtelėti į jį. Jis pasirėmė į kelius ir nunarino galvą. Užsimerkė.

– Bartai, gerai jautiesi? – nebeištvėriau nepaklaususi.
– Taip, – sušnabždėjo nė neatsimerkdamas. Nepatikėjau. Priėjau ir uždėjau delną ant jo kaktos. Kiek nustebęs, jis pakėlė galvą.
– Tu tikrai sergi.

Liūdnai šyptelėjo.

– Šitą jau pirmiau sakiau.
– Hm, aš ką nors sugalvosiu.

Dabar pasijutau taip, tarsi jau būčiau žolininkė. Peržvelgiau Junos vaistažolių atsargas ir pabandžiau prisiminti ką nors iš to, ką mokė močiutė. Pasirodė, kad kažkas atmintyje išliko, ir neilgai trukus priešais jį ant stalo garavo arbata.

– Na?
Bartas atsiduso ir pakėlė puodelį.
– Be medaus? – dar paklausė jau beveik liesdamas jį lūpomis.
Papurčiau galvą. Gurkštelėjo. Susiraukė.
– Vis tiek „fe“.
– Vaistai ir neturi būti skanūs. Bet išgerk. Bus geriau.

Jis įkvėpė, gurkštelėjo dar kartą ir vėl padėjo atokiau. Nusisukau apsimesdama, kad turiu dar darbų.

– Igle?
– M–hm.
– Ar dar mokeisi skaityti?
Papurčiau galvą.
– Tai ateik. Trumpam.

Priėjusi prisėdau greta. Bartas apsidairė. Pakėlė nuo žemės du dvigubus pušies spyglius, nugnybo dar po gabaliuką ir sudėjo juos šalia ant stalo.

– Žiūrėk, čia „M“. „M“ kaip... – jis trumpam nutilo, – kaip, pavyzdžiui...
– Milotas?
Žalios akys liūdnai pažvelgė į mane. Patylėjęs kelias akimirkas, visgi, ištarė:
– Taip.

Tuo metu už durų pasigirdo žingsniai. Pašokau nuo suolo, tarsi daryčiau tai, ką darant nenorėčiau būti pagauta. Pro duris įžengė Juna ir Symantas. Abu atrodė suirzę.

– Na, kaip? – paklausiau.

Juna jau norėjo atsakyti, bet brolis sučiupo ją už rankos lyg taip prašydamas palūkėti. Pažvelgė į Bartą. Atsikvėpė. Iš karto supratau, ką tai reiškia.

– Bartai, aš tikrai būsiu tau visad dėkingas, kad išgelbėjai mano seserį, bet...
Jis atsistojo.
– Viskas gerai, aš išeinu.
Juna liūdnai atsiduso, o aš susiraukiau.
– Bet, ar galim dar pasikalbėti, Symantai? – paklausė mūsų svečias prieš išeidamas. Brolis atrodė nustebęs, bet sutiko. Abu išėjo pro duris. Pažvelgiau į stalo kampą – neišgerti Barto vaistai ir „M“, kaip... „Milotas“?

Visos trys laukėme tylėdamos. Luknė, Juna ir aš. Galop Symantas grįžo. Bartas, aišku, nebe.

– Kas dabar? – paklausiau, supratusi tai kaip ženklą pradėti kalbą.
– Skiriotas nieko aiškaus nepasakė, – ištarė Juna, - bet supratom, kad Milotas atsipirko griežtu pokalbiu ir pagrasinimu. Jis, aišku, teigia, kad už Šviesmilą neatsako.

Symantas į ją žiūrėjo su priekaištu.

– O ką, buvo kitaip? Jai kitaip papasakoti? – piktai paklausė jo, ir vėl tęsė atsisukdama į mane. – O Šviesmilo, žinoma, dabar niekas neranda.
Per odą prašliaužė drebulys. Mintis, kad jis dabar vėl manęs tyko gąsdino. Ir vėl ėmė mausti virvių nubrozdintas vietas.

– Atras. Niekur jis nepasidės. Iškasim iš po žemių, – ištarė brolis. Dabar žvelgė į mane lyg laukdamas kol imsiu prieštarauti ar abejoti, bet aš tikrai mačiau, kad dėl to žmogaus–pabaisos jis kalba rimtai – dabar jis pats buvo pasiryžęs eiti jo ieškoti. Prisiminiau Jumilės atpasakotą grasinimą „tau, ir tiem, kas sužinos - galas nuo mano rankų“. Norėjosi, kad kas nors kuo greičiau jį sugautų. Bet geriau kas nors kitas, ne Symantas.

Juna atsiduso ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjo laukan. Atrodė sunerimusi net labiau nei aš. Luknė išbidzeno iš paskos. Likom tik aš, Symantas ir nejauki tyla. Nuo pat vaikystės mudu bendraudavom taip: tyla, pavieniais žodžiais, žvilgsniais. Brolis atsisėdo šalia.

– Kibirkštėle, man labai gaila, kad nesugebu tavęs apsaugoti.
Tiek daug žodžių iš jo. Ir visi nuoširdūs. Žinojau. Supratau, kad tai turbūt niekada nepasikeis - jis visada jausis atsakingas už visa, kas blogo įvyksta jo artimiems žmonėms.
– Symantai... – nebežinojau ką atsakyti. Dabar man buvo gaila savo brolio. Pasislinkau arčiau ir prisiglaudžiau prie jo šono.
– Šitas, šešėliai... Tu neturėtum būti į tai įvelta. Vis atrodo, kad pabundi tik košmarams. Nenusipelnei tokio likimo. Aš... norėčiau, ką nors padaryti, kad...
– Tu dėl to nekaltas. Be to, viskas dar gali pasibaigti gerai, ar ne? - Vėl atsitraukiau ir pažvelgiau į jo rudens spalvos akis. - Juk gali. Pasakyk ir tu, kad gali.

Taip beviltiškai norėjosi, kad brolis dabar galėtų pakeisti tėtį. Kad galėtų taip kaip jis, net ir netikėdamas šviesiu rytojumi, su šypsena, su pakilia nuotaika ir tvirtu balsu ištarti, kad jis tikrai išauš.

– Nagi pasakyk, – raginau šypsodamasi. Dabar man būtinai reikėjo, kad Symantas pasakytų. Jei Symantas pasakytų, tai reiškia, kad tikrai yra vilties, – Pasakyk. Pasakyk prašau.
Jis tylėjo. Įsikabinau į jo rankovę.
– Symantai, būk geras, pasakyk, kad viskas gali pasibaigti gerai.
Negi jis nesupranta, kaip tai svarbu? Galop brolis šyptelėjo:
– Viskas iš tiesų gali pasibaigti gerai, kibirkštėle.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Vakarėjo. Kartu su Symantu ir Lukne sėdėjome už stalo ir tylėdami kabinome mano kiek prisvilintą miežinę košę. Atrodė, kad diena eina vis blogyn. Šviesmilas nežinia kur, laisvėje, Milotas už nieką neatsakingas ir turbūt dar labiau ant manęs griežiantis dantį, o Skiriotas niekuo padėti negali. Tarsi būtų maža to, dabar visu skubumu atgal į pilį buvo iškviesta Juna.

Turėjo nutikti dar kažkas blogo. Šį kartą net tikėjausi, kad tai „tik“ kieno nors liga.

Šiaip ne taip įveikusi pusę dubenėlio, pastūmiau košę tolyn. Akys užkliuvo už kampe stovinčio verpimo ratelio. Juna išskubėjo viską metusi ir kuo ilgiau negrįžo, tuo neramiau darėsi.

Galop išgirdau lauke artėjančius tylius žingsnius. Tai ji. Visi, pažinę, atsisukom į duris.

Junos veidas atrodė susirūpinęs. 
– Ne liga, – sumurmėjo, lyg atsakydama į neištartą klausimą. Symantas apkabino ir prisitraukė Luknę arčiau.
– Jie? – negarsiai paklausė. Priešų vis dažniau nebeįvardindavome. Taip, kaip ir garsiai netardavom Perkūno vardo, bijodami prišaukti žaibą.
Juna linktelėjo.
– Tai kodėl kvietė tave?

Ji priėjo prie Luknės ir perbraukė ranka per jos į kaseles supintus plaukus.
– Dukryt, nueik palesinti viščiukų, gerai?
Mergaitė stryktelėjo, tarsi labai patenkinta gautu darbu, ir tuojau išskubėjo laukan. Juna prisėdo šalia manęs, priešais Symantą.

– Jie, savaime suprantama, liepė man niekam apie tai nepasakoti, - pradėjo ji.

Nerimas vis stipriau veržėsi aplink kūną, bet kartu su broliu tyliai patvirtinom, jog suprantam, kad turėsime tylėti.

– Šiandien vienas nušovė paukštį, prie kurio kojos buvo prikabintas raštelis. Skirioto raštininkas serga, todėl mane kvietė. Skiriotas galvoja, kad yra dar vienas žvalgas. – Juna įsmeigė akis į savo vyrą. - Ir jis teisus. Raštelis parašytas priešų kalba. Perskaičiau jam ir Milotui žodžius. Jie nesuprato. Aš neišverčiau. Juk negaliu išsiduoti, jau gana to, kad žino, jog moku skaityti. Be to, nebuvo didelio reikalo. Ten - nieko ypatingo. Neteisingai surašytas mūsų gyventojų skaičius ir tai, kad miestas neturi jokios apsauginės tvoros. Tą gali pamatyti bet kas, kas pro čia keliauja.

Ilgi Symanto pirštai įsirėmė į kaktą. Pasirodė, kad mačiau juos suvirpant.

– Kaip ir sakei – žinios prieinamos bet kam, – ištariau.
Kol kas nemaniau, kad dėl šitos naujienos tikrai buvo verta baimintis.
– Kad ir kokios nereikšmingos tos žinios, tiesa ta, kad kažkas iš čia priešams tikrai pranešinėja.
- Ką Skiriotas darys? – vėl paklausė Symantas.
- Turbūt bandys tą žmogų sugauti.

Brolis atsiduso.
– Kaip? Miesto juk nėra kaip uždaryti. 
- Dabar jie renka visus įtartinus asmenis. O tai yra tie, kurie moka rašyti. Iš mūsiškių - Onisimas. Jo raštas kitoks, sakiau, bet Milotui mano nuomonė - nieko verta. - Juna iškvėpė. - Dar?
– Kas moka rašyti? Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Symantas. – Kažin ar kas daugiau. Tik Onisimas, raštininkas ir tu.
– Vadinasi, klius atvykėliams pirkliams.

Dabar per nugarą peršliaužė šiurpas. Juna atsigręžė į mane - jau žinojo apie ką galvoju.
– Taip, - patvirtino. – Nesakiau jiems, kuo Bartas užsiima ir kad moka rašyti. Suprantama, kad jei jie sužinotų...
Brolio akys išsiplėtė.

– Bet... Juna! – Symantas pakilo nuo suolo ir rankomis stipriai įsirėmė į stalą. Atrodė toks nustebęs, kad trumpam nė nesugebėjo surasti žodžių. – Ar supranti kaip tai rimta? Kad ir ką apie jį begalvotum... Visi mūsų žmonės! Visas miestas, mes! Luknė!

Jo žmona tebesėdėjo toje pačioje vietoje ir žvelgė į jį tokia pat ramia veido išraiška.

– Nusiramink. Tai tikrai ne Bartas.
– Iš kur tu žinai?
– Tiesiog žinau. Ar apskritai kada daviau tau dingstį manim netikėti?
– Jei žinai, tai kodėl negalėjai jiems to pasakyti?
– Nes jais, ne taip kaip jumis, aš nepasitikiu.

Symantas pasitraukė nuo stalo ir žengė į kambario vidų. Pavakario prieblanda pridengė jo veidą, bet abi vis dar pakankamai gerai matėme jo virpančius pirštus pamažu vėl besileidžiančius, įsikimbančius į diržo sagtį, lyg reikėtų prisilaikyti, jo vis dar susiraukusią kaktą ir lėtą, bet vis aiškesnį galvos judesį „ne“.

Kai jis vėl atsisuko į mus, jo rudens spalvos akys buvo dar niūresnės.
- Symantai... – švelniai ištarė Juna.
- Aš tavim tikiu, aš visuomet pripažįstu tavo tiesą, bet... Jis padėjo anam žvalgui, jis čia atsibastė tuo pat metu, jis vis dar čia ir tada, kai tu pabaigei tą jo istoriją. Ar neabejoji, kad neklysti?

Jaučiau, tarsi krūtinėje kas būtų įkūrę laužą iš spragsinčių, kibirkščiuojančių sausų pušų šakų. Kaip kas nors gali įtarinėti Bartą? Ar ne šiandien Symantas žadėjo jam liksiantis visad dėkingas, už tai, kad šis išgelbėjo mane? Ar dabar, vietoj to, jis pasirengęs įduoti šitą žmogų tam pačiam padarui, kuris dar šiandien apsimetinėjo, kad nebandė suorganizuoti mano mirties?

- Tu juk negali rimtai tuo tikėti! – surikau.

Brolio kakta susiraukė, bet balsas tapo dar tylesnis.

- Igle, tik neimk įsivaizduoti, kad ir tu jį pažįsti. Ar suvoki ką gali reikšti...
Dabar aš pašokau nuo suolo:
- Nieko! Nieko tai nereiškia! Pats sakei, kad jei ne aš - kalavijuočiai sutriuškins mus. Ir tas pats ar žvalgų bus, ar ne! Tai tu tiesiog nori jam pakenkti.
Jo akys išsiplėtė.
- Ką? Ne!

Jis ištiesė ranką manęs link, bet aš atšokau atgal. Ne, nesiruošiau čia būti, nesiruošiau klausytis įtikinėjimų, kad juo pasitikėti negalime.  Nebeatsisukdama atgal greitai šmurkštelėjau pro duris.

- Igle! Šviesmilas! – išgirdau iš paskos, bet tai buvo nesvarbu. Tai juk niekam nebesvarbu. Jie jau leido jam pasprukti, o Milotas gal ras dar vieną būdą manim nusikratyti. Jei net ir Symantas ieško naujų įtariamųjų vietoj to, kad padėtų ieškoti priešo, jau niekur nebėra saugu.
Naujai atrastas gyvenimo džiaugsmas išsikvėpė greitai. Buvo neišpasakytai pikta, kad tai dabar galutinai sugadino mano pačios brolis. Žinoma, jis sugalvos kokį pasiteisinimą, bet kad ir kaip bandytų tai išversti, visa tai – kvailas pavydas, bandymas sau ir Junai įrodyti, kad jis kažkuo geresnis už Bartą, kad Bartu negalima pasitikėti, kad... Net jei Symantas pats ir manė kitaip, buvo būtent šitaip.  O juk mano brolis buvo žmogus, kuris verčiau prisiimtų skausmą sau, negu ką įskaudintų. Visuomet. Su visais. Tik ne su Bartu.

Greitu žingsniu eidama keliu, vingiuojančiu tarp nedidelių miesto namų ir pastatėlių, bandžiau save nuraminti. Ne, juk žinojau, kad Symantas Barto neišduos. Kad ir kaip jis jo nemėgtų, galop susivoks, kad Juna teisi. Kad ir kiek reikėtų, buvau tikra, kad Juna jį perkalbės, kad neleis, kad Symantas kažkam išsakytų savo įtarimus.
Staiga, priešais save ant kelio pamačiau Vaigą. Ji krūptelėjo, ir jos žvilgsnis greitai perskriejo aplinką. Iš vienos pusės tvora, iš kitos – didelė klėtis. Supratau, kaip norėjo manęs išvengti, bet jau nebuvo kur pasislėpti. Todėl sustojo, ir nudelbusi akis laukė, kol prieisiu.

– Atleisk man. Aš negalvojau, kad... Juk supranti, kaip jis moka gąsdinti?

Ką galima buvo atsakyti žmogui, kuris, suprasdamas ką daro, atvilioja tave ten, kur tavęs laukia padaras pasiruošęs tave nužudyti? „Ai, nieko tokio, Vaiga, visiem pasitaiko“? Praėjau pro ją nesustodama ir neištardama nei žodžio. Buvau labai maloni. Visi mane išduoda, bet tikisi, kad viską pamiršiu ir juos išgelbėsiu. Tarsi užtektų tik mano noro ir šešėliai prisistatytų pasiruošę man tarnauti.  Dabar nekenčiau jų visų ir pyktis tik kaupėsi. Mano žingsniai dar pagreitėjo ir, rodos, jau netrukus miestas baigėsi.

Prasidėjo miškas. Tik pakėlusi akis į medžių lajas išvydau kiaunę. Jos mažutės akutės įdėmiai spitrijo į mane iš pušies. Ir dar Dairis! Tas, kuris aną kartą žadėjo, kad jei kada pakliūsiu į bėdą, mane iš jos ištrauks. Galbūt į mane žiūrėjo tik kiaunė, bet aš vis tiek sušukau:

– Dairi!
Net jei kiaunė tebuvo kiaunė, Dairis irgi buvo šalia.
– Labas.
Atsisukau. Tos baltos akys ir ragų karūna manęs šiandien nė truputėlio negąsdino. Dabar erzinantis pyktis buvo pats ryškiausias jausmas.
– O, puiku! Vadinasi, kai nori tiesiog persekioti – visuomet esi šalia, o kai tavęs reikia iš tiesų...
– Ką turi galvoj? – susiraukė jis.
– Ogi tą, kad kai mane vakar tempė per mišką norėdamas pribaigti, nei tavęs, nei jokio tavo gyvūnėlio nei su žiburiu...
– Tu rimtai?
– Ar tai – pakankamai rimta? – atmečiau plaukus atgal ir pakėlusi smakrą į viršų parodžiau jam virvės nubrozdintą kaklą.
Jis žvelgė į manę nustebęs ir beveik išsigandęs. Tylėjo. Man netgi pasivaideno kaltės šešėlis jo baltose akyse.
– O, Igle! – atsiduso ir man net nespėjus paprieštarauti prispaudė mane prie savo krūtinės.

Likau nustebinta ir aš. Tikėjausi „na, taigi sakiau, kad mane reikia šaukti“ ar panašių žodžių. Toks atsakymas būtų labai tikęs į mano didėjančią pykčio laviną, o dabar staiga nebeturėjau dėl ko ant jo pykti. Paleidęs jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Bet dabar tau viskas gerai?
– Daugmaž, – vis dar sutrikusi prabilau. – Tik dar gerokai galvą skauda.

Jis ištiesė ranką ir uždėjo vėsų delną ant mano smilkinio. Akimirka ir skausmo neliko.

– Geriau?

Nustebusi žvelgiau į jį ir tylėdama linktelėjau. Pyktis, kaip ir skausmas, pasitraukė.

– Bet nesuprantu. Už ką? Kas?
– Toks aukštas raudonbarzdis, - ištariau jau gerokai tyliau, - vardu Šviesmilas. Už tai, kad jo kunigaikštį įskundžiau saviškiui.
– Įskundei?
– Taip, - sumurmėjau. - Nes jis darė blogus dalykus su mano žmonėmis.

Nenorėjau pasakoti visko, bet Dairio akys tarsi gręžėsi kiaurai.

– Supratau. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. O kaip baigėsi jiems?
Nuleidau galvą ir krimstelėjau lūpą.
– Niekaip. Tas jo kunigaikštis sako su visu tuo nesusijęs, o Šviesmilo niekas neranda.
– Kaip?! – Dairio balsas nuskambėjo garsiau. Kakta piktai susiraukė.
– Na... Kaip ir turėčiau sėdėti namie ir saugotis, kad jis neateitų pabaigti savo darbo.

Dairis garsiai įkvėpė, tada palenkė galvą ir jo veide užsižiebė pikta šypsena.

– Nebijok, mieste apsuptame miško tokiam žmogui nėra kur pasislėpti.
Akimirką suabejojau ar teisingai supratau.
– Tu jį surasi?
– O, patikėk manim, tikrai surasiu! – pikta šypsena tik ryškėjo.

Mažomis smulkiomis adatėlėmis delnus ėmė badyti nerimas. Jau nebuvau tikra, kad Dairiui reikėjo tai papasakoti.

– O suradęs praneši?
– Taip, žinoma, pranešiu. Nebijok, tai ilgai neužtruks, – ištarė. Tuomet perbraukė delnu per mano ranką ir linktelėjęs atsisveikino.