bus nelengva

visi visada
šnabždasi
netgi lakštingalos
savo narveliuose
apie spalvas
kurias regime
kai prisijaukiname
kitą

bus nelengva
mano miela
nes daug kas sakys
jog mes kraustomės
iš proto
ir tai bus tiesa

kiekvienas nubudimas
be tavęs
man užgniaužia kvapą
nes tavo bundančios akys,
kaip mėnesiena
naktinei plaštakei

visi niekada nesakys
jog liktume
tokie kokie esame
ir savo užkalbėjimuose
mus bandys įkalbeti
keistis
tačiau savo išsibarčiusiose
smulkmenose padėk
mums atsirasti iš niekur

kiekviena vyšnia
turi kauliuką
kiekvienas aš
net išgalvotasis
savo nesibaigiančiame
kritime turi
po vieną tave...

kvėpuoju

pabundu

krenta dulkės

einu prie veidrodžio

išvyti iš barzdos rytą

gelmėje gyvena
po tamsų padarą
kuris nusispalvina
kai skrodi mane
kiaurai

tada aš žuvis
peiliui

tada aukojuosi
jog mane
suvoktum

pasiduodu tavo aistrai
išnarplioti po ašaką
po kaulelį
valgyk
kol kiti bandys
mus pamiršti

perpasakoti