1001 be 993 arba...

8. Ką pasakyti atitolus nuo būto laiko?

    Laikas kaip visur: atrodė, kad ir bažnyčioje jį ištiksi, išmatuoja, visomis kryptimis laikrodžiai išnešioja. Tiksintys, senesnės gamybos laikrodžiai, man mielesni, tačiau iš tikrųjų, kad ir visokio plauko  būdami,  tarkim, kad ir  smėlio laikrodžiai, esmės apie laiką nepasako. Kaip laiškanešiai – išdalija paštą, nesužinodami kokias žinias išnešioja laiškais ar spauda. Tačiau  ištarus raudę  a (peizažų daug), dabar prisiėjo ištarti ir b (bažnyčių irgi nemažai daug) ir būtų absurdas  manyti, kad krikšto žmogus galėtų apsieiti – blogiausiu atveju – bent  be  vienos. Tarkim, aš – be Kabelių parapijos Švenčiausios  Mergelės Marijos Ėmimo į  dangų bažnyčios. Tačiau Butgailė netgi nemąstė  tardama, kad esu be bažnyčios, (Niekuomet joje nebuvai. Niekuomet, vežėjau) Ir argi paprieštaravau? ( O aš žinojau, kad  ji teisingai pasakė. Ir žinojau, kad ji dar kartą paklaus, ar man nesinorėtų atlikti išpažintį
  Ką pasakyti į tai, kažkiek atitolinus nuo ano,  jau būto laiko?
  Gerai žinau tik vieną: kad jeigu užrašyčiau tiek, kiek pajaučiau ten per trumpą laiką, galima tikėtis nemenkos apimties knygelės, tačiau kartu suprantu, kad ir gerokai skurdesnės  knygelės parašyti  jau  man pritrūksią  laiko.  Kita vertus vis dėlto man pavyksta susikauti taip, lyg  jau dabar ją laikyčiau savo rankose.
  Savo? O kodėl tik savo?
  – Atsiprašau. Žinoma, kad ne tik „savo“, – sakau Butgailei nepražiojęs burnos ir vaizdas pasilieka kaip tada. Tačiau jis regisi iš netoli ir taip pasitikrinti savo atminties  veiklą kažin ar verta. Todėl kaip jį jaučiasi, kaip  atrodo esamu laiku, sprendžiu susitelkęs atsiminti anksčiausiai užtašytą tekstą. Žinau, kad jis buvo užrašytas kaip į magnetofono juostelę. Šįkart irgi  pabandžiau prisiminti  būtent jį, išgirstą ankstyvu  paros laiku, dar saulei nepatekėjus, išgirstą  dar prieš GAIDGAIDYSTĘ ir užrašytą, pasistengus išgirsti ir savijautą. Išmokus tekstą mintinai, jau nepasitaikė, kad užsimirštų, bet šitą karta baimė, kad  galėčiau jo neatsiminti,  buvo didesnė. Beje, apie ją tuoj pat sužinojau ir iš Butgailės
  – Jeigu užsimirštų, padėsiu, vežėjau.
  Tikėti, kad ji žino tai, ką aš mąstau, man dar vis  buvo neįtikėtina. Sakyčiau, netgi aukštesniame laipsnyje neįtikėtina, negu gebėjimas persismelkti pro sieną. Tačiau kažkodėl toptelėjo mintis, kad tekstą atsiminti pradėsiu ne nuo pradžios.
  – Puiku, – vėl išgirdo mano sumanymą Butgailė, – svarbiausia šiose  pratybose neužmiršti savęs pasitikrinti. Bent kol...  tfu tfu tfu –  truputį paspjaudė  Butgailė, – bent kol Žuvies žvaigždyno desantas pasijaus, kad eksperimentas pavyko, –pasakė ji ir kumštelėjusi į  pašonę: – nagi  didžiuojuosi tavimi, vežėjau.
  Ir tuomet jau beprasmiška buvo slėpti savo  pratybas nuo  Butgailės žinojimo. Tačiau tuomet ir vėl: o kodėl turėčiau slėptis nuo bažnyčios?
  – Irgi teisingai manai, Pranuci, –  pritarė man Butgailė. Ir tuoj pat išgirdau, kaip, nepamesdamas  nei žodžio, skamba joje mano iškalbamas prieš  dešimtmetį užrašytas tekstas
     
    – O Dieve, Dieve, – atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną. Ir  suvokimas: atėjo laikas, kuomet jau ir karietos vežėju nesugebu būti. 
    –Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas...
  – Palauk, Pranuci. Jau daug kartų girdėjai, kaip  Balsas tau kalbėjo Archilocho eiles apie širdį: O  širdie, širdie, išvarginta  sunkiausios  nevilties  Dabar aš  jas tau norėčiau persakyti. Gerai?