Rašyk
Eilės (73699)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10404)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Kokio dydžio grupė? – paklausė Kurtas.
- Trys patelės, penki jaunikliai ir du patinai, - atsakė Aria.
- Maršrutą.
- Atlikta.

Kurtas sunkiai alsuodamas atsistojo. Svaigo galva. „Kad tik suspėčiau“, pagalvojo. Ištraukė iš kuprinės akinius, užsidėjo ir spustelėjo jungiklį. Tada metė per petį Daleus:

- Kelkis ir užsidėk kuprinę. Eisi paskui mane, ne arčiau ir ne toliau kaip per penkis žingsnius. Jokių kalbų ir dejonių. Jeigu pajusi pavojų, tyliai šūktelk. Aišku?

Daleus niūriai linktelėjo ir lengvai užsimetė kuprinę ant pečių. Kurtas patogiau pasitaisė akinius ir žengė į miško tankmę. Daleus stropiai suskaičiavo kol jis nutols per penkis žingsnius ir patraukė paskui. Virš galvos susiskliaudė šakos, uždengdamos dangų, ir jie paniro į ankstyvo ryto prieblandą.

Eiti buvo sunku, po samanomis slėpėsi išvartos ir duobės, senis dažnai turėdavo sustoti ir atgauti kvapą. Todėl slinko lėtai ir buvo nuėję visai netoli nuo kalvos viršūnės, kai Daleus krūptelėjo nuo šaižaus klyksmo. Atsisuko atgal ir pamatė per šakų properšą kaip į viršų plasnodama sparnais pakilo kuosa. Jau norėjo šūktelėti seniui, bet susivaldė. Nurijo susijaudinimą – „juk tai tas pats juodasis paukštis, kurį aš numušiau akmeniu! Kaip jis atgijo? Čia kažkokie burtai! “. O senis net neatsigręžė. Atrodė, kad jis tiksliai žino kur eiti, nors kažin, ar čia kada nors buvo. Burbėdamas kažką po nosimi ryžtingai stūmėsi per krūmus ir Daleus nusekė paskui.

Įdienojo ir oras pamažu sušilo. Daleus iš įpročio dairėsi aplinkui. Kirto stirnų išmintą brydę žolėje, patelė su dviem jaunikliais neseniai nuėjo į pietus, išmatų krūvelė buvo dar drungna. Ėjo ramiai, vadinasi, plėšrūnų neužuodė. Kažkur aukštai čirpavo paukščiai, aplink galvą dūzgė uodai. Berniukas kartais giliau įkvėpdavo uosdamas ar atidžiau suklusdavo.

Senis, panašu, pavargo ir vis dažniau sustodavo atsikvėpti, kelis kartus smarkiai kosėjo ir spjaudėsi krauju. Bet ilsėdavosi trumpai, tik atgaudavo kvapą ir vėl eidavo į priekį.

Neatsigręždamas.

Kurtas jautėsi visiškai prastai. Gėlė kojas, bet čia niekai. Plaučiai, štai kur bėda. Papildytos realybės akiniai rodė, kad iki dangoraižio liko vos keli šimtai metrų, tačiau šitam prakeiktam miške su jo sušiktais plaučiais keli šimtai metrų yra ne taip jau mažai. „Atstumas irgi yra reliatyvus, ne tik laikas“, niūriai konstatavo Kurtas. Labiausiai trukdė duobės. Pasak maršruto duomenų jie ėjo tuo, kas anksčiau buvo Rathausstrase, bet iš gatvės seniai nieko nebuvo likę – vanduo ir augmenija suardė asfalto dangą, išmušė duobes smėlio ir žvyro „sumuštinyje“ ir per amžius užklojo samanų ir žolės danga. Kurtas keikėsi po nosimi kiekvieną kartą, kai suklupdavo.

Galų gale iš krūmų išniro stati siena, apžėlusi vijokliais ir gebenėmis.

Papildytos realybės akiniai rodė, kad įėjimas į pastatą yra tiesiai priešais, už kelių metrų. Mėlynas durų kvadratas švietė ant gebenių skraistės aiškiai ir nedviprasmiškai. Kurtas išsitraukė iš už diržo mečetę ir ištiesė Daleus:

- Nusiimk kuprinę ir iškapok augalus štai čia, - parodė pirštu.

Berniukas tylomis ėmėsi darbo. Aštrūs ašmenys lengvai kapojo vijoklių kamienus ir pamažu priešais juos vėrėsi juoda anga. Staiga pasigirdo klanktelėjimas, girgždesys, kažkas garsiai šiugždėdamas subyrėjo, nusitempdamas vijoklių uždangos likučius. Daleus susigūžė laukdamas senio keiksmų, tačiau Kurtas tylėjo. Jis priėjo prie angos, abejingai peržengė  kiaurai surūdijusio rotacinių durų karkaso likučius ir pažvelgė į akliną pastato tamsą.

Jį nupurtė šiurpas.

Vieną kartą jam jau teko lįsti į šitą mėšlą, vos išnešė sveiką kailį. Po to pažadėjo sau, kad niekada daugiau nekels kojos į griūvančius pastatus, o juo labiau dangoraižius.

Ir štai, vėl.

Sugriežė dantimis, išsitraukė iš kuprinės prožektorių, patikrino akumuliatorių ir atsisuko į Daleus.

- Darysim taip: tu eisi į priekį, aš tau sakysiu kur eiti ir šviesiu iš paskos štai šituo. Pirmyn.

Kurtas įjungė prožektorių ir nukreipė į angą. Šviesos pluoštas išplėšė iš tamsos salę, kuri prožektoriaus šviesoje atrodė didžiulė ir nyki. Daleus susižavėjimas prožektoriumi truko vos akimirką. Apėmė siaubas. Susverdėjo, bet prisiminė skausmą ir senio grasinimus. Sukando dantis, veidas suakmenėjo, akys sustingo. Sugniaužė mečetę ir žengė į angą.

Dešine koja nuvinguriavo srovelė, bet šlapimo šilumos nebejautė.

Kurtas stovėjo ir laukė, kol berniukas paėjės į priekį. Galvojo, kiek žingsnių atsilikus bus saugu. Nusprendė, kad dešimties pakaks, jeigu nuo berniūkščio svorio staiga įgriūtų kokia perdanga. Jeigu griūtų visas pastatas, joks atstumas nėra saugus.

Akinių maršruto žymeklis švietė idiotiškai linksma rožine spalva šitoje šmėklų karalystėje.

Vos įžengus į pastato vidų kojos susmigo į šaltą, drėgną samanų paklodę, užplūdo garsai. Nuo lubų tūkstančiais smulkių lašelių kapnojo, drėgmė gėrėsi į grindis. Kurtas puikiai įsivaizdavo visą dangoraižio degradacijos istoriją. Kažkada suiro stogo izoliacija ir pamažu, per dešimtmečius ir šimtmečius, pastato perdangos permirko nuo lietaus iki pat pirmų aukštų. Suvešėjo samanos, pelėsis ir kerpės, kurios tik padėjo kauptis drėgmei. Prisiveisė visokių smulkių gyvių, kurie tik dar labiau paspartino betono ardymą.

Tamsoje tekšnojo, knibždėjo, čirpė, čežėjo, byrėjo ir aidėjo.

Jis neprisivertė žengti į Daleus paliktas pėdas, net nupurtė nuo drumsto vandens, kad ir kaip tai buvo kvaila, nes jo paties batuose po pirmųjų metrų pradėjo žliugsėti. Paskui Kurtą ir Daleus samanose nusitęsė dvi juostos žliugsinčių pėdsakų, kuriuose kaip mat pradėjo rinktis drumstas vanduo. Kurtas nepatenkintas pagalvojo, kas kada nors visa šita išbrinkusi velniava grius kaip kortų namelis ir taps tokia pat nuolaužų kalva, kaip toji, ant kurios jie šiandien numušė kuosą. Belieka viltis, kad ne šiandien.

Jie maknojo per didžiulį pirmojo aukšto vestibiulį ir prožektoriaus spindulys išplėšė nuolaužų kalną kitame gale. Kurtas susiraukė. Pastato planas rodė, kad ten turėtų būti terasa, jungianti pirmąjį aukštą su antrame išdėstytomis konferencijų salėmis. Bet dabar terasos nebėra, o kartu su ja ir laiptų į antrą aukštą. Kurtas nusikeikė. Katateriai juk kažkaip pakliuvo į ketvirtą aukštą, kur juos paskutinį kartą matė dronas, ar ne?

Nuolaužų kalnas buvo apsamanojęs ir tikrai ne dviejų dienų šviežumo.

- Aria, alternatyvų maršrutą, - tyliai įsakė.

Rožinis punktyras mirktelėjęs išnyko ir vėl atgijo, tik šį kartą suko į dešinę, į koridorių. Avariniai laiptai, suprato Kurtas.

- Stok, - Daleus sustojo. – Pasisuk į dešinę. Matai tą angą, kur pašviečiau? Pirmyn tiesiai į ją.

Daleus be kalbų pasuko į dešinę ir įžengė į apmaurojusią koridoriaus tamsą. Kurtas nurijo seiles ir žengė paskui į klaustrofobiškai ankštą praėjimą. Sienos staiga susispaudė nuo blyškios augmenijos. Nuo lubų iki pat grindų tįsojo kažkokių augalų šaknų virvės. Patys augalai, matyt, augo antrame aukšte. „Ten bus daugiau šviesos“, viltingai pagalvojo Kurtas braudamasis pasku Daleus per tankų ir glitų šaknų atvašyną.

Galiausiai koridorius pasuko į dešinę ir baigėsi.

Kurtą apakino ryški vidudienio šviesa, trykštanti per išdužusio lango kvadratą avarinių laiptų pusaukštyje. Jis atsiduso ir išjungė prožektorių.

- Aria, įjunk blokavimo aplikaciją parengties režimu. Aktyvacija kai ištarsiu „dabar“.
- Taip, Kurtai, - kasdieniškai nerūpestingu tonu atsakė kompiuteris.

Kurtas pagalvojo, kad reikės pagalvoti kaip dirbtinį Arios intelektą adaptuoti aplinkos sąlygoms. Jos linksmas tonas erzino.

Jis liepė Daleus kopti laiptais, palaukė kol šis pasieks pirmąją posūkio aikštelę ir patraukė paskui.
2017-06-19 15:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-09 00:13
Fake_writer
Laukiau, laukiau kol bus daugiau dalių, bet Flax matyt išėjo neterminuotų atostogų :)

Čia jau matosi, kad neveltui gadinta klaviatūra, yra ką paskaityt.
Bet prisikniedyt vis tiek norėčiau:

1.dalis-
tie paukščiai drąskantys tylą... kam tau tokia KLIŠĖ? juk nuvalkiota mirtinai.
Kodėl tas vaikis bjaurėdamas pakėlė numuštą paukštį? Jis ne tokių dvasnų turėtų būt matęs.
Neįtikino ta scena su mintimis apie pabėgimą. Suprantu, kad reikėjo paaiškinti, kaip senis valdo jauniklį, bet įspūdis toks, kad jie jau per daug laiko kartu, kad vaikiui tik dabar topteltų mintis- gal reikia tept slides.
Kartais atsiranda tokie ne išoperuoti pasikartojimai: "...senis buvo nepatenkintas. Mėnulis jau du kartus buvo apskritas..."
Pabaigoj neskani ta krūva "jis, jo, jam" vienoj vietoj: "...staiga atgijusius jo rankose. Ir palengva pasaulis jam atsivėrė tokiais pjūviais, kokių jis nebesitikėjo rasti. Bet tam jis sugaišo daug laiko."

2dalis-
papildytos realybės akiniai- panašios kokybės išsireiškimas, kaip ir "vaizdajuosčių leistuvas" :)
Na blin, su ta srovele per dešinę koją tai čia zagnul. Kažkoks labai jau ne laukinis tas vaikis. Tai baukščių bijo, tai tamsos...
Ai dar prisikabinsiu prie tų sąmanų pirmam aukšte. Nebus ten sąmanų, bus tiesiog neišdžiųstanti bala. Sąmanoms reikia šviesos, bent kažkiek žemių ir pan.

Laukiam pratęsimo, nes kokybė vis gerėja, sakinių invalidų 2 daly praktiškai nerasta :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-21 11:15
pikta kaip širšė
Iš principo sutinku ir dėl skaičiukų nesiginčyčiau, nes kažką panašaus ir sakiau, jei ne keli niuansai.

„Kurtas iš kuprinės kišenės ištraukė puspilnį plastikinį maišelį“ – taigi mes nekalbame apie situaciją, kai neveikia aplinkos reiškiniai. Mes kalbame apie aktyvų naudojimą. Todėl ir kyla abejonė dėl tos 500 metų tvermės ;-)

Pats stiklas ilgaamžis, tačiau reikia vertinti visą fasado sistemą. Silpniausia dalis – gumos, kurios kompensuoja rėmo temperatūrines deformacijas ir fiksuoją stiklą lange. Joms pradėjus trūkinėti (o čia jau tikrai šimto metų nereiktų), stiklai darosi neatsparūs pirmiausia vėjo apkrovoms, kurios didesniuose aukščiuose jau visai ne baika ir didesnė audra išbalados tokius langus, kurių nebebus kam amortizuoti.
Plius reiktų įvertinti gaisrus ir jų padarinius.

Huverio užtvankai naudoto betono klasė bei masė tikrai nebuvo pakartota jokiame dangoraižyje. Taigi čia išskirtinis atvejis ir vargu ar verta juo remtis. Išvis, kalbant apie dangoraižius, GB yra pamatuose ir liftų-laiptinių šachtose. Visa kita greičiausiai plienas+stiklas.

Klimatas lemia daug – sutinku. Bet iš teksto suprantu (nes autorius man taip sako), kad kalbame apie centrinę Europą, nuorodų į temperatūrinius ar meteorologinius ekstremumus nepastebėjau, todėl galvoju apie situaciją, artimą dabartinei Vokietijai.

Šiaip labai nesupyk dėl mano kabinėjimosi. Jei esi viską apsvarstęs ir įsivertinęs, visai priimu sau tokį variantą, kad mano pasvarstymai tau gali būti nulinės naudos. Surašiau tik todėl, kad kartais pritrūksta žmogiškos kantrybės, atidumo ar dar kokių mistinių rašytojiškų savybių ir kokios smulkmenos ima ir praslysta į tekstą. Pasitaiko kokių mažmožių, apie kuriuos nepagalvoji, nesuteiki reikšmės ar pan., o skaitytojui ima ir užkliūva (nu čia man bent jau taip būna).  Tai labai nesmerk už plepumą.
Kai kas gerą tekstą parašo, tai nelieka nieko kito, kaip prie smulkmenų kabinėtis;-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-20 19:30
Flax
Širše, polietilenas savartynuose, jeigu neveikia ultaravioletas, vanduo ir vėjas - nuo 500 iki 1000 metų, nors labiau linkstama link 1000.

Plienas-stiklas - 150-200 metų, nes staigiai rūdija.

Gelžbetonis - 200-500 metų, nes drėgmė iki plieno virbų ilgiau keliauja per betoną.

Betono pastatai - 500-1000 metų, labai priklauso nuo kokybės ir technologijos. Huverio užtvakna iki šio dar iki galo nėra sustingusi, jos amžius bus ne mažiau 2000 metų.

Daug lemia klimatas ir atsitiktinumai.

Daugiau nieko nekomentuosiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-20 17:53
pikta kaip širšė
Perskaičiau viską, bet pamėginsiu į vieną komentarą sutilpti.
Pirma, kas patraukia mano dėmesį – labai gerai subalansuotas ir suvaldytas tekstas. T.y. laiku, vietoje, neperspausti ir optimalios apimties aplinkos aprašymai. Pakankamai detalių veikėjų portretams, yra veiksmas, taupiai bet taikliai įpinami personažų pamąstymai. Gražūs ir glotnūs perėjimai nuo vieno elemento prie kito. Tiesiog puiki pusiausvyra ir skaitymas niekur nekliūna, labai maloniai nuslysta gomuriu :-)
Vienintelis kabliukas tas, kad vietomis padauginama vardų ir jie ima mirgėti veik kiekviename sakinyje.

Šiek tiek abejonių ir painiavos sukėlė laikas: pirmoje dalyje Kurtas išsitraukia plastikinį maišelį. Nors teigiama, kad jie suyra per 10-100 metų, bet iš patirties žinau, kad ilgiau palaikius labai gražius sijonus (į kuriuos nebetelpi, bet vis dar tikiesi kada nors įtilpti) tokiuose maišuose, po keleto metų dauguma jų ima byrėti. Bet ok, tarkime jie atlaiko 50 metų. Tai noru pasakyti, kad iš šios detalės atrodytų, kad apokalipsė nutiko ne taip ir seniai.
Iš kitos pusės antroje dalyje minimi griūnantys dangoraižiai... Su jais man čia daugiau visokių niuansų atsirado. Jei Rathausstrase ir kažkur sušmėžavęs Berlynas yra geografinės nuorodos, o klimatas daugiau mažiau toks kaip dabar, tai žemiausia temperatūra yra 1 mėn./ metus ir tai tesiekia apie -1 laipsnio vidurkį. Vadinasi pastatas per vieną sezoną patiria vos keletą užšalimo-atšilimo ciklų (jei išvis patiria). Vadinasi betoninės konstrukcijos (kurios figūruoja tekste) neirs taip greitai ir atlaikys gal net kelis šimtmečius. Plius daugumoje dangoraižių karkasui naudojamos plieninės, o ne GB konstrukcijos, nes visi GB variantai baisiai sunkina pastatą ir 20 aukštų jau reikalauja rodos apie 2 m. storio sienos pirmuosiuose aukštuose. Noriu pasakyti, kad jei celofaninis maišelis yra prieškatastrofinio pasaulio palikimas, tuomet arba jis keistai ilgalaikis arba dangoraižiai nusiteikę kažko itin greitai sugriūti.
Ir dar apie tą patį: klausimas, ar pirma suirtų stogo izoliacija (nes dažnai dangoraižiai turi smailes, kurias dengia plienas, o plienas be antikorozinės dangos atnaujinimo turėtų palaikyti kokį 40 metų). Greičiausiai pirmiausia imtų dužti langai, o pro juos jau veržtis visokie ten augalai, paukščiai, ropliai ir gal net juos medžiojantys žinduoliai.
Sorry, kad čia taip išsiplėčiau. Tiesiog man patinka šita tema ;-)

Kai pradėjau skaityti ir pamačiau, kad čia postapo labai nudžiugau. Senokai kažko tokio norėjosi. Bet kol kas turiu pasakyti, kad veikėjai netraukia itin smarkiai ir turbūt dėl to man lyg ir kažko trūksta šitai istorijai, nors ji ir parašyta tikrai kokybiškai. Na, bet čia tik pati pradžia ir dar daug kas gali pasikeisti. Labai lauksiu tęsinio.




Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-19 19:05
Crepuscolo
sklandus tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą