Pamesti (2)

- Kokio dydžio grupė? – paklausė Kurtas.
- Trys patelės, penki jaunikliai ir du patinai, - atsakė Aria.
- Maršrutą.
- Atlikta.

Kurtas sunkiai alsuodamas atsistojo. Svaigo galva. „Kad tik suspėčiau“, pagalvojo. Ištraukė iš kuprinės akinius, užsidėjo ir spustelėjo jungiklį. Tada metė per petį Daleus:

- Kelkis ir užsidėk kuprinę. Eisi paskui mane, ne arčiau ir ne toliau kaip per penkis žingsnius. Jokių kalbų ir dejonių. Jeigu pajusi pavojų, tyliai šūktelk. Aišku?

Daleus niūriai linktelėjo ir lengvai užsimetė kuprinę ant pečių. Kurtas patogiau pasitaisė akinius ir žengė į miško tankmę. Daleus stropiai suskaičiavo kol jis nutols per penkis žingsnius ir patraukė paskui. Virš galvos susiskliaudė šakos, uždengdamos dangų, ir jie paniro į ankstyvo ryto prieblandą.

Eiti buvo sunku, po samanomis slėpėsi išvartos ir duobės, senis dažnai turėdavo sustoti ir atgauti kvapą. Todėl slinko lėtai ir buvo nuėję visai netoli nuo kalvos viršūnės, kai Daleus krūptelėjo nuo šaižaus klyksmo. Atsisuko atgal ir pamatė per šakų properšą kaip į viršų plasnodama sparnais pakilo kuosa. Jau norėjo šūktelėti seniui, bet susivaldė. Nurijo susijaudinimą – „juk tai tas pats juodasis paukštis, kurį aš numušiau akmeniu! Kaip jis atgijo? Čia kažkokie burtai! “. O senis net neatsigręžė. Atrodė, kad jis tiksliai žino kur eiti, nors kažin, ar čia kada nors buvo. Burbėdamas kažką po nosimi ryžtingai stūmėsi per krūmus ir Daleus nusekė paskui.

Įdienojo ir oras pamažu sušilo. Daleus iš įpročio dairėsi aplinkui. Kirto stirnų išmintą brydę žolėje, patelė su dviem jaunikliais neseniai nuėjo į pietus, išmatų krūvelė buvo dar drungna. Ėjo ramiai, vadinasi, plėšrūnų neužuodė. Kažkur aukštai čirpavo paukščiai, aplink galvą dūzgė uodai. Berniukas kartais giliau įkvėpdavo uosdamas ar atidžiau suklusdavo.

Senis, panašu, pavargo ir vis dažniau sustodavo atsikvėpti, kelis kartus smarkiai kosėjo ir spjaudėsi krauju. Bet ilsėdavosi trumpai, tik atgaudavo kvapą ir vėl eidavo į priekį.

Neatsigręždamas.

Kurtas jautėsi visiškai prastai. Gėlė kojas, bet čia niekai. Plaučiai, štai kur bėda. Papildytos realybės akiniai rodė, kad iki dangoraižio liko vos keli šimtai metrų, tačiau šitam prakeiktam miške su jo sušiktais plaučiais keli šimtai metrų yra ne taip jau mažai. „Atstumas irgi yra reliatyvus, ne tik laikas“, niūriai konstatavo Kurtas. Labiausiai trukdė duobės. Pasak maršruto duomenų jie ėjo tuo, kas anksčiau buvo Rathausstrase, bet iš gatvės seniai nieko nebuvo likę – vanduo ir augmenija suardė asfalto dangą, išmušė duobes smėlio ir žvyro „sumuštinyje“ ir per amžius užklojo samanų ir žolės danga. Kurtas keikėsi po nosimi kiekvieną kartą, kai suklupdavo.

Galų gale iš krūmų išniro stati siena, apžėlusi vijokliais ir gebenėmis.

Papildytos realybės akiniai rodė, kad įėjimas į pastatą yra tiesiai priešais, už kelių metrų. Mėlynas durų kvadratas švietė ant gebenių skraistės aiškiai ir nedviprasmiškai. Kurtas išsitraukė iš už diržo mečetę ir ištiesė Daleus:

- Nusiimk kuprinę ir iškapok augalus štai čia, - parodė pirštu.

Berniukas tylomis ėmėsi darbo. Aštrūs ašmenys lengvai kapojo vijoklių kamienus ir pamažu priešais juos vėrėsi juoda anga. Staiga pasigirdo klanktelėjimas, girgždesys, kažkas garsiai šiugždėdamas subyrėjo, nusitempdamas vijoklių uždangos likučius. Daleus susigūžė laukdamas senio keiksmų, tačiau Kurtas tylėjo. Jis priėjo prie angos, abejingai peržengė  kiaurai surūdijusio rotacinių durų karkaso likučius ir pažvelgė į akliną pastato tamsą.

Jį nupurtė šiurpas.

Vieną kartą jam jau teko lįsti į šitą mėšlą, vos išnešė sveiką kailį. Po to pažadėjo sau, kad niekada daugiau nekels kojos į griūvančius pastatus, o juo labiau dangoraižius.

Ir štai, vėl.

Sugriežė dantimis, išsitraukė iš kuprinės prožektorių, patikrino akumuliatorių ir atsisuko į Daleus.

- Darysim taip: tu eisi į priekį, aš tau sakysiu kur eiti ir šviesiu iš paskos štai šituo. Pirmyn.

Kurtas įjungė prožektorių ir nukreipė į angą. Šviesos pluoštas išplėšė iš tamsos salę, kuri prožektoriaus šviesoje atrodė didžiulė ir nyki. Daleus susižavėjimas prožektoriumi truko vos akimirką. Apėmė siaubas. Susverdėjo, bet prisiminė skausmą ir senio grasinimus. Sukando dantis, veidas suakmenėjo, akys sustingo. Sugniaužė mečetę ir žengė į angą.

Dešine koja nuvinguriavo srovelė, bet šlapimo šilumos nebejautė.

Kurtas stovėjo ir laukė, kol berniukas paėjės į priekį. Galvojo, kiek žingsnių atsilikus bus saugu. Nusprendė, kad dešimties pakaks, jeigu nuo berniūkščio svorio staiga įgriūtų kokia perdanga. Jeigu griūtų visas pastatas, joks atstumas nėra saugus.

Akinių maršruto žymeklis švietė idiotiškai linksma rožine spalva šitoje šmėklų karalystėje.

Vos įžengus į pastato vidų kojos susmigo į šaltą, drėgną samanų paklodę, užplūdo garsai. Nuo lubų tūkstančiais smulkių lašelių kapnojo, drėgmė gėrėsi į grindis. Kurtas puikiai įsivaizdavo visą dangoraižio degradacijos istoriją. Kažkada suiro stogo izoliacija ir pamažu, per dešimtmečius ir šimtmečius, pastato perdangos permirko nuo lietaus iki pat pirmų aukštų. Suvešėjo samanos, pelėsis ir kerpės, kurios tik padėjo kauptis drėgmei. Prisiveisė visokių smulkių gyvių, kurie tik dar labiau paspartino betono ardymą.

Tamsoje tekšnojo, knibždėjo, čirpė, čežėjo, byrėjo ir aidėjo.

Jis neprisivertė žengti į Daleus paliktas pėdas, net nupurtė nuo drumsto vandens, kad ir kaip tai buvo kvaila, nes jo paties batuose po pirmųjų metrų pradėjo žliugsėti. Paskui Kurtą ir Daleus samanose nusitęsė dvi juostos žliugsinčių pėdsakų, kuriuose kaip mat pradėjo rinktis drumstas vanduo. Kurtas nepatenkintas pagalvojo, kas kada nors visa šita išbrinkusi velniava grius kaip kortų namelis ir taps tokia pat nuolaužų kalva, kaip toji, ant kurios jie šiandien numušė kuosą. Belieka viltis, kad ne šiandien.

Jie maknojo per didžiulį pirmojo aukšto vestibiulį ir prožektoriaus spindulys išplėšė nuolaužų kalną kitame gale. Kurtas susiraukė. Pastato planas rodė, kad ten turėtų būti terasa, jungianti pirmąjį aukštą su antrame išdėstytomis konferencijų salėmis. Bet dabar terasos nebėra, o kartu su ja ir laiptų į antrą aukštą. Kurtas nusikeikė. Katateriai juk kažkaip pakliuvo į ketvirtą aukštą, kur juos paskutinį kartą matė dronas, ar ne?

Nuolaužų kalnas buvo apsamanojęs ir tikrai ne dviejų dienų šviežumo.

- Aria, alternatyvų maršrutą, - tyliai įsakė.

Rožinis punktyras mirktelėjęs išnyko ir vėl atgijo, tik šį kartą suko į dešinę, į koridorių. Avariniai laiptai, suprato Kurtas.

- Stok, - Daleus sustojo. – Pasisuk į dešinę. Matai tą angą, kur pašviečiau? Pirmyn tiesiai į ją.

Daleus be kalbų pasuko į dešinę ir įžengė į apmaurojusią koridoriaus tamsą. Kurtas nurijo seiles ir žengė paskui į klaustrofobiškai ankštą praėjimą. Sienos staiga susispaudė nuo blyškios augmenijos. Nuo lubų iki pat grindų tįsojo kažkokių augalų šaknų virvės. Patys augalai, matyt, augo antrame aukšte. „Ten bus daugiau šviesos“, viltingai pagalvojo Kurtas braudamasis pasku Daleus per tankų ir glitų šaknų atvašyną.

Galiausiai koridorius pasuko į dešinę ir baigėsi.

Kurtą apakino ryški vidudienio šviesa, trykštanti per išdužusio lango kvadratą avarinių laiptų pusaukštyje. Jis atsiduso ir išjungė prožektorių.

- Aria, įjunk blokavimo aplikaciją parengties režimu. Aktyvacija kai ištarsiu „dabar“.
- Taip, Kurtai, - kasdieniškai nerūpestingu tonu atsakė kompiuteris.

Kurtas pagalvojo, kad reikės pagalvoti kaip dirbtinį Arios intelektą adaptuoti aplinkos sąlygoms. Jos linksmas tonas erzino.

Jis liepė Daleus kopti laiptais, palaukė kol šis pasieks pirmąją posūkio aikštelę ir patraukė paskui.